Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pirmoji pagalba gali dovanoti antrą gyvenimą

Vairuojantieji pagal įstatymą privalo mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą. Tačiau ar įmanoma atlikti nesudėtingus jos veiksmus, jei to nesi daręs nė karto gyvenime ar tik regėjęs, kaip tai turi būti daroma?

Pirmiausia – saugumas

„Aptikus gatvėje automobilio partrenktą ar pervažiuotą žmogų, pirmiausia reikėtų užtikrinti jo ir savo saugumą bei nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą telefonu 112“, – teigė Kauno klinikų Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja Asta Krikščionaitienė. Pirmosios pagalbos negalima teikti sustojus važiuojamojoje dalyje. Tik saugiai pastačius automobilį, įjungus avarinį signalą ir pastačius avarinį ženklą bei užsivilkus šviesą atspindinčią liemenę, galima skubėti prie nukentėjusiojo.

Skambinant į greitąją pagalbą būtina tiksliai nurodyti, kiek yra sužeistųjų. „Gana dažna klaida, kai sukrėsti eismo nelaimės įvykio dalyviai ar liudininkai nepasako, kiek yra sužeistųjų. Atvykus vienam greitosios pagalbos automobiliui, neretai paaiškėja, kad nukentėjusiųjų gerokai daugiau“, – sakė A.Krikščionaitienė.

Pakenkti būtų sunku

Dažną potencialų pirmosios pagalbos teikėją stabdo nežinojimas, ar galima judinti nukentėjusįjį, ar nevalia jo liesti. Pagal naujausias pirmosios pagalbos teikimo taisykles principas „jokiu būdu nejudink“ negalioja, pavyzdžiui, radus nukentėjusįjį, eismo įvykio metu iškritusį iš automobilio ir gulintį be sąmonės baloje panirusiu veidu. „Jei jis taip ir bus paliktas, kol atvažiuos greitoji pagalba, tikėtina, kad medikams teliks konstatuoti mirtį. Tokiu atveju būtina, teikiant pirmąją pagalbą, nukentėjusįjį atsargiai, saugant jo galvą ir kaklą, apversti ir paguldyti ant nugaros“, – sakė reanimatologė.

Anot A.Krikščionaitienės, pirmosios pagalbos mechanizmas sukurtas taip, kad teisingai ją teikiant nukentėjusiajam pakenkti neįmanoma. Tačiau prireikus vargu ar dažnas žinotų, kaip reikia gaivinti nukentėjusįjį, juolab kad tai dažniausiai atliekama kupinoje įtampos ekstremalioje aplinkoje. Čia už teorines žinias daug svarbesni praktiniai įgūdžiai, tarsi nugludinti iki automatiškai atliekamų veiksmų.

Nemokomi suteikti pagalbos

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro direktoriaus Romualdo Sabaliausko manymu, žvelgiant iš pilietiškumo pozicijų, kiekvienas žmogus prireikus turėtų suteikti pirmąją pagalbą ir būti pasirengęs pagelbėti artimajam. Tačiau dauguma vairuotojų, ypač B kategorijos, vadinamieji mėgėjai, praktiškai nemokomi suteikti pagalbos. Jie tik vieną kartą, prieš laikydami egzaminus, teoriškai susipažįsta su šiais dalykais.

„Jei šalyje yra per milijoną automobilių, vadinasi, tiek yra ir vairuotojų. Tačiau iš jų, manyčiau, pagalbą mokėtų suteikti gal vienas iš dvidešimties, nes, įgūdžių neatnaujinus, jie išblėsta“, – sakė R.Sabaliauskas. Anot jo, padės ar nepadės žmogus kritinėje situacijoje, lemia įvairūs veiksniai, tarp jų ir psichologiniai, kaip antai, pilietiškumas. Įvykus avarijai, važiuojantieji dažniausiai pristabdo automobilius, pasižiūri ir tęsia kelionę sakydami, kad čia medikų darbas. „Bet jie ne visada spėja greitai atvykti, o terminalinė būklė, kol dar nemirė smegenys, nors sustojo širdis, trunka 5–7 min.“, – sakė R.Sabaliauskas.

Blogiau už mirtį nebūna

Anksčiau pirmosios pagalbos teikimo teorijoje kartu su krūtinės ląstos paspaudimais buvo rekomenduojama atlikti ir oro įpūtimus „iš burnos į burną“. Tiesa, dėl higieninių ir estetinių sumetimų nedažnas pagalbos teikėjas ryždavosi šiai procedūrai. Dabar pirmosios pagalbos veiksmuose oro įpūtimų „iš burnos į burną“ galutinai atsisakyta, atliekami tik krūtinės ląstos paspaudimai. Tai skatina širdies veiklą, todėl juos reikia atlikti net nukentėjusiajam, kurį, manoma, galėjo pervažiuoti automobilis ir kuris galėjo patirti daugybinių lūžių.

A.Krikščionaitienės teigimu, naujausia gaivinimo tendencija grindžiama teiginiu, kad be gyvybės požymių esančiam nukentėjusiajam blogiau už mirtį nieko nebegali būti, t. y. labiau jam nepakenksime. O gyvybę palaikančiais veiksmais suteikiame jam galimybę sulaukti specializuotos medikų pagalbos. Tad veiksmai, atliekami gaivinimo tikslais, ištiktam klinikinės mirties žmogui bus naudingi.

Nekvėpuojančiam ir nesąmoningam nukentėjusiajam būtina pradėti daryti krūtinės ląstos paspaudimus. Juos atlikti rekomenduojami ir žmogui, kurio šonkauliai lūžę ir kuris yra po kardiochirurginės operacijos, t. y. sunkių krūtinės traumų atvejais.

Perdėti pavojai

Sklando gajus mitas, neva atliekant krūtinės ląstos paspaudimus galima sulaužyti šonkaulius, juolab kad eismo įvykio metu jie ir taip jau gali būti sužaloti. Su šiais nuogąstavimais kategoriškai nesutinka pirmosios pagalbos teikimo instruktoriai. Pasak jų, tokio pavojaus nėra, jei sukryžiuotais delnais tinkamai spausime krūtinkaulio centrą. Jis suaugusiam žmogui nustatomas išvedus liniją tarp spenelių. Stipriai spaudžiant apie trečdalį krūtinės ląstos, sukeliami slėgio svyravimai ir atkuriama kraujotaka.

Tam tikri psichologiniai pirmosios pagalbos teikimo aspektai susiję su vaikų traumomis. Nors mažiems nukentėjusiesiems pirmosios pagalbos teikimo prioritetai tie patys, kaip ir suaugusiesiems, dalis potencialių pagalbos teikėjų, tarp jų ir medikai, tarsi pasimeta, susidūrę su sunkiai sužeistais vaikais. „Pirmosios pagalbos teikimo esmė ir principai – tie patys, jie galioja tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Todėl nedovanotina klaida neteikti pagalbos nukentėjusiajam vien todėl, kad jis yra vaikas“, – pabrėžė A.Krikščionaitienė.

Kas trejus metus

Vairuotojai profesionalai privalo atnaujinti pirmosios pagalbos teikimo įgūdžius kas trejus metus. Tačiau toks terminas, pirmosios pagalbos specialistų teigimu, pernelyg ilgas. „Pagalvokime, ką reiškia patobulinti įgūdžius kas trejus metus? – klausė R.Sabaliauskas. – Tas pats, kas nieko. Net mėnesį atostogaudamas žmogus atpranta nuo kompiuterio klaviatūros. Lygiai taip pat yra ir su pirmosios pagalbos teikimu. Jei dažnai to nedarysi, įgūdžių savaime neatsiras. O kas būtų, jei tik truputį pavairuotume kas trejus metus? Ar tai būtų įgūdžių formavimas? Juk pirmoji pagalba dažniausiai teikiama stresinėje aplinkoje, kurioje tikėtis teigiamo rezultato įmanoma tik turint gerų įgūdžių.“

Tačiau reiktų įvertinti ir kitą medalio pusę. Kažin ar apsidžiaugtų vairuotojai profesionalai, jei jiems būtų nustatytas dažnesnis pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių atnaujinimo periodiškumas? O kokia būtų daugumos visuomenės reakcija, jei vairavimo mokyklose būtų rengiami papildomi pirmosios pagalbos teikimo mokymai ir dėl to ne tik pailgėtų užsiėmimų laikas, bet ir pabrangtų vairavimo kursai?

Per mažai praktikos

Medicinos akademijos Ekstremalios medicinos katedros vedėjo prof. dr. Dino Vaitkaičio teigimu, išsigelbėjimo galimybės glūdi kiekvieno iš mūsų rankose. Turime ir tam reikalingą teisinę bazę – įstatymą, reglamentuojantį, kad kiekvienas vairuotojas privalo ne tik mokėti teikti pirmąją pagalbą, bet ir atnaujinti šiuos įgūdžius. „Gaila, kad visa tai – tik popieriuje. Kaip mokydamiesi vairuoti privalome pavažinėti, taip ir teikti pirmąją pagalbą būtina išmokti praktiškai. Vien teoriškai paklausius, neįmanoma nei įgyti įgūdžių, nei būti užtikrintam, kad prireikus pavyks tai padaryti“, – sakė D.Vaitkaitis.

Anot jo, jei daugiau vairuotojų realiai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą, nukentėjusiesiems eismo įvykiuose padidėtų galimybė išgyventi ar laiku sulaukti pagalbos. Lietuvoje tai būtų apie 5 proc. iš maždaug 1 tūkst. mirčių per metus. Kai kurių miestų bendruomenėse, pavyzdžiui, Sietlo (JAV), įdiegus efektyvią pirmosios pagalbos mokymo sistemą, pradinis nukentėjusiųjų atgaivinimo rodiklis – 8 proc. –išaugo iki 40 proc. Panašūs rodikliai, tyrimų duomenimis, yra ir Norvegijoje, Danijoje ir kt.

Neapibrėžti reikalavimai

Situacija pagerės, jei bus pakoreguoti įstatymai. O kol šalies įstatymų leidėjai subręs šiam žingsniui, vairuotojų pirmosios pagalbos žinių kokybė priklausys nuo mokymus rengiančių įmonių. Iš pastarųjų, įsigijusių licencijas ir konkuruojančių tarpusavyje, reikalaujama tik surengti klausytojams tam tikros trukmės užsiėmimus. Kiek juose laiko skirti praktiniams įgūdžiams ir apskritai ar neapsiriboti vien tik paskaitomis, priklauso tik nuo geros kursų rengėjų valios. Taigi nukentėjusiųjų gyvybė ir toliau priklausys nuo kritinių situacijų aplinkybių ir jose atsidūrusiųjų pilietiškumo.

Rekomenduojami video