Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Saločių bendrovėje dirba sąžiningi žmonės

Nors jau užaugo nauja, sovietmečio nemačiusi, karta, vaizdinys, jog žemės ūkio bendrovės yra sumodernintas kolūkis – dar vis gajus. Ir kai vienam bičiuliui pasakiau, jog ruošiuosi važiuoti į žemės ūkio bendrovę „Saločiai“, jis man atsainiai mestelėjo – „perduok linkėjimus kolūkiečiams“.

Kolūkio neradome

Prisipažinsiu, nuojauta, jog patekau į mano vaikystės laikų kolektyvinį ūkį, šmėstelėjo ir man, kai buvome pakviesti į bendrovės biurą, į kurį patekti reikėjo per technikos dirbtuves. 

Lipant laiptais ir matant čia pat stovinčius žemės ūkio agregatus, vaizduotė iš karto ėmė piešti prirūkytą kambarį, virš popierių palinkusią ir „Felikso“ (buvo anais laikais tokia ranka sukama skaičiavimo mašina) rankenėlę karštligiškai sukančią buhalterę bei rūstų, telefono iš rankų nepaleidžiantį pirmininką.

Taip įsismarkavau su savo fantazijomis, kad net kažkiek nusivyliau, kai pravėręs biuro duris išvydau šiuolaikiškai suremontuotas, modernias, jaukias bei šiltas patalpas. O švelniu baritonu kalbantis direktorius Rolandas Džiugis veikiau priminė solidų, inteligentišką verslininką, bet ne tą žmogų, kuris atsakingas, kad 1360 hektarų žemės valdanti bendrovė dirbtų pelningai. 

– Požiūris, kad bendrovė tai tas pats kolūkis, pažįstamas ir man. Tačiau bendrovė nelygu bendrovei. Ten, kur dauguma ar nemaža dalis dirbančiųjų yra pajininkai, t. y. bendraturčiai – situacija viena. Mūsų bendrovė turi tris akcininkus. Aš, kaip ir dauguma čia dirbančiųjų, esame samdomi darbuotojai. Tad veikiau tai yra privatus ūkis, – dėsto Rolandas Džiugis. 

Bendrovės direktorius – kaimo vaikas. Gimė Gataučių kaime (Joniškio r.). Po mokyklos įstojo į vadinamuosius „Visiukus“, o kai atėjo laikas juos baigti ir pasiimti statybų inžinieriaus diplomą, įstaiga jau vadinosi Vilniaus Gedimino technikos universitetu.

– Bendrovė buvo įkurta 1992 metais. Tuo metu vadovu buvo išrinktas ir jai penkiolika metų vadovavo Jonas Paškevičius. Kai bendrovę nusipirko kiti akcininkai, direktoriaus vieta buvo pasiūlyta man. Nors dauguma darbuotojų čia dirba visą gyvenimą, man pradėjus vadovauti „išmušinėti kolūkio iš galvų“ nebereikėjo. To požiūrio tiesiog nebebuvo. Čia dirbantys žmonės yra atsakingi ir supratingi. Tikrai nereikėjo nei nieko auklėti, nei mokyti. Požiūris į bendrovę kaip į kolūkį galbūt gajesnis tarp kitų žmonių. Kai kam iki šiol atrodo, kad, pavyzdžiui, nėra nieko blogo pervažiuoti traktoriumi bendrovės laukais. Per ūkininko lauką negalima, o čia… Juk tai bendrovės, suprask, – niekieno. 

Kas dieną iš Joniškio į Saločius važinėjančio bendrovės vadovo pavaldume – 17 žmonių. Per darbymetį į darbą papildomai priimami dar du trys žmonės. 

– Kai atėjau dirbti, buvo 22 darbuotojai. Per tuos metus atleidau gal tik vieną. Kiti – tiesiog išėjo į užtarnautą poilsį. Liko branduolys, kuris beveik nesikeičia. Apskritai, darbuotojų kaita pas mus minimali. Kodėl žmonės čia lieka? Man atrodo, kad stengiamės sukurti tokias darbo sąlygas, kad jie būtų laimingi. Jei kas ne taip – kalbamės. Jei žmonės nebėga, matyt, susikalbėti pavyksta.

Penkis kartus pabrangusios trąšos 

ŽŪB „Saločiai“ veiklos profilis – augalininkystė. Bendrovės laukuose auga mūsų krašte tradiciniai kviečiai, rapsai. Siekdami užtikrinti efektyvią sėjomainą, bet dalyvaudami ES „Žalinimo programoje“, „Saločiai“ sėja pupas ir žirnius. 

– Nemanau, kad derlius šiemet bus rekordinis. Tai lems ne tik dalis per žiemą žuvusio derliaus, kurį reikės atsėti, bet ir reikalai su trąšomis. Pas mus situacija dar nėra labai bloga. Kompleksinių trąšų turėjome užsipirkę iš rudens. O štai azotinių buvo likę tik likučiai. Kaip pasikeitė kainos? Jei pernai tona salietros kainavo 220–230 eurų (be PVM), tai šiemet mes jau mokėjome 670–670 eurų (be PVM). Ir tai čia ta kaina, kai mes pirkome. Dabar toks pat kiekis salietros kainuoja per tūkstantį eurų. Taigi trąšos pabrango penkis kartus. 

Galvos skausmas 

Permainingi orai, trąšų, pesticidų, grūdų supirkimo kainos – tai tie nuolatiniai rūpesčiai, su kuriais ištisus metus gyvena bendrovės direktorius. O prasidėjus derliaus nuėmimui, tenka pasukti galvą ir dėl papildomų darbo rankų. 

– Prasidėjus darbymečiui bet ko į darbą nepriimsi. Akmenis rinkti ar sandėlį šluoti, žinoma, gali bet kas. Bet valdyti traktorių ar prižiūrėti grūdų džiovyklą reikia išmanančio ir atsakingo žmogaus. Tokių surasti galima, bet nėra lengva. Asmeniškai neturiu nieko prieš Užimtumo tarnybą, bet ten registruotų žmonių požiūrį į darbą žino visi. Tie, kurie turi tinkamą kvalifikaciją ir norą dirbti, paprastai darbą turi. Būdavo, pasako tiesiai – man gauti pašalpą apsimoka labiau nei dirbti. 

Rankų darbą pakeitė technika 

Iš šalies žiūrint, augalininkystė – nepaprastai patogus verslas – pavasarį pasėjai, rudenį nupjovei, o visus likusius metus gali nieko neveikti. Bet ar iš tikrųjų viskas taip paprasta? 

– Žemaičiai mus laiko tinginiais. Jų žemės prastos, jie laiko daug gyvulių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Jiems taip atrodo, kad grūdų auginimas nereikalauja jokių pastangų (šypsosi). Iš tiesų – sezoniškumas mūsų darbe egzistuoja. Žiemą, kai darbų mažiau, mes trumpinam darbo dieną iki šešių valandų. Žmonėms gal ir nėra labai gerai, gauna mažesnį atlyginimą, tačiau kompromisą visuomet surandame. Bet net ir šaltuoju metų laiku darbų netrūksta – remontuojama technika, ruošiami sandėliai ir pan. O vasarą, net ir nesulaukus kūlimo, darbų netrūksta. 

Direktorius prisipažįsta, kad moderni technika rankų darbą sumažino iki minimumo. 

– Sandėlių šlavimas, akmenų rinkimas – tai vieni tų darbų, kuriems reikalingos žmogaus rankos. Visa kita – atlieka technika.

Bendrovei atiduotas gyvenimas 

Šiemet liepos mėnesį ŽŪB „Saločiai“ švęs trisdešimties metų sukaktį. Kaip jau buvo minėta, dauguma iš čia dirbančiųjų – senbuviai. 

– Aš Saločiuose nuo 1978 metų. Dirbau kolūkio ekonomiste, kai 1992 m. atsirado bendrovė – tapau jos buhaltere. Dirbam pelningai, nuostolio niekada nesam turėję. Kodėl žmonės iš mūsų nebėga? Gal kad dauguma ne „bėgimo amžiaus“ – vyresni. Iš kitos pusės, o kur ir ko bėgti? Darbo sąlygos geros, alga stabili… – tikina bendrovės buhalterė Milda Kirkilienė. 

– Gyvenimas nuo kolūkio laikų pasikeitė kaip diena ir naktis. Pasikeitė viskas – aplinka, technika, požiūris į žmogų. Per tuos metus kone 90 procentų mūsų technikos parko atnaujinta. Seną sovietinę techniką pakeitė moderni vakarietiška. O čia juk, kaip mūsų laikais sakydavo, tas pats, kas iš žigulio persėsti į mersedesą. Jai valdyti reikia žinių bei įgūdžių, tačiau mainais gauni visiškai kitokį našumą bei nepalyginamai geresnes darbo sąlygas. Jau nekalbu apie tai, kad ji ne taip dažnai lūžta. Kažkada turėjome penkis „Don“ kombainus. Tai niekada nėra taip buvę, kad derliaus nuėmimo metu visi vienu metu kultų. Vienas išvažiuodavo į lauką, kitas – grįždavo remontui. Dabar taip nebėra – išvažiavo rytą ir grįžo tik vakare po darbo, – pasakoja 42 metų darbo stažą turintis bendrovės inžinierius-mechanikas Algimantas Norgėla. 

Vietoj senų traktorių ir alyvos – jaukus gamtos kampelis 

Paprašome direktoriaus parodyti savo valdas. ŽŪB „Saločiai“ lokacija – unikali. Įmonė įsikūrusi abipus Bauskės gatvės. Tiksliau – gatvė kerta bendrovės teritoriją. 

– Dėl to, nori ar ne, privalome turėti sargus, nes nuolat kažkas važiuoja mūsų teritorija, – pasakoja Rolandas Džiugis. 

Bendrovės vadovas rodo naujutėlį traktorių, prie kurio prikabinta ką tik nupirkta devynių metrų sėjamoji. Su tokia per darbo dieną galima apsėti ne mažiau kaip pusę šimto hektarų. 

Kitapus gatvės – gamtos oazė, kurios centre – nedidelis vandens telkinys. Kažkada čia stovėjo kolūkio traktoriai ir telkšojo tepalo balos. Dabar čia išpuoselėti gėlynai, išsibarstę tarp kalninių pušų bei kitų dekoratyvinių medelių. 

– Čia mūsų Dalytės nuopelnas, – mosteli ranka direktorius. 

Dalia Zeltinienė Saločiuose dirba nuo 1981 m. Anuomet buvo fermos vedėja, o įsteigus bendrovę tapo kuro sandėlininke bei aplinkos tvarkytoja. Preciziškai sutvarkytas kampelis – jos rankų darbas. 

– Viską sutvarkyti užtruko kokius aštuonerius – dešimt metų. Gėlių ir savo iš namų atnešiau, ir iš turgaus pirkome. Medelius visas kolektyvas sodino. Ana tuos gražius akmenis vyrai suradę iš laukų atvežė. Šioje palapinėje mes ir Jonines atšvenčiam, ir darbymečio pabaigą pažymime, – šypsosi Dalytė.

„Užsikabinę“ 

– Daugumai čia dirbančių – per penkiasdešimt metų. Reikia jaunimo, bet jo nėra. Juk ir darbas nesunkus, ir namai šalia, bet netraukia jų. O ir to jaunimo kiek belikę. Saločiai – miestelis didelis, o jaunų žmonių beveik nėra, – atsidūsta Algimantas Norgėla. – Laimei, bent keli pas mus „užsikabino“. 

– Mane traukia technika. Bandžiau dirbti Švedijoje, bet nepatiko. O ir pinigai ten ne tokie jau ir dideli. Grįžau čia. Nusipirkau namą, vedžiau. Žmona dabar sūnų augina. Tėvai, broliai šalia. Ar gali būti kas geriau? Kolektyvas geras, darbas įdomus, šaunus vadovas, atlyginimas padorus. Ar galiu save įsivaizduoti čia dirbantį po dvidešimties metų? Žinoma, – tikina vienas iš tų, kurie „užsikabino“ – 27 metų Deimantas Trasauskas. 

– Deimantas mums daug padeda. Vertiname jį kaip ir visą kolektyvą. Žinote, per tuos metus nebuvo nė karto, kad reikėtų kažką įtarti dėl kokio negero poelgio. Nesu pajautęs jokio negatyvo. Čia dirba sąžiningi žmonės ir tai mane labai džiugina, – atsisveikindamas prasitaria Rolandas Džiugis.

Viktoras STANISLOVAITIS

Rekomenduojami video