Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Metas, kuomet žmonės su negalia patiria visiškai naujus pojūčius

Praėjusį savaitgalį jau penktą kartą įvyko Lietuvos motociklininkų, neregių ir silpnaregių akcija „Mane veža“. Jos metu visoje Lietuvoje, nesvarbu, kokiame mieste ar kaimelyje, motociklininkai veža neregius ir silpnaregius. Šios akcijos sumanytoja Aldona Juozaitytė-Pieva, tinklaraščio motociklininke.lt autorė ir vairavimo praktikos mokytoja, teigia, jog susitikimas vyksta vieną dieną visoje Lietuvoje, bei paneigia nuomonę, kad dauguma motociklininkų yra kelių chuliganai.

Nauji įspūdžiai

Nuo 2019 metų vykstančioje akcijoje vienu metu registruojasi tiek keleiviai, tiek vairuotojai. Nors pirmenybė teikiama anksčiau užsiregistravusiems keleiviams, kiekvienais metais stengiamasi, kad būtų pavėžėti visi norintys. Keleiviams vairuotojai priskiriami pagal gyvenamąją vietą arba pagal vietą, kurioje pageidauja dalyvauti (arba arčiausiai šių vietų), taip pat pagal motociklo kalibrą ir keleivio svorį.

„Mane veža“ iniciatyvoje dalyvavusi Aurimo ir Jurgitos Žiškų šeima prisipažįsta, kad prieš užsiregistruodami į šią akciją apie motociklininkus buvo susidarę pakankamai kritišką nuomonę bei manė, jog plieninių žirgų mėgėjai yra nutrūktgalviai, nevertinantys gyvenimo. Vis dėlto, jau pirmoji pažintis su šių transporto priemonių entuziastais leido suprasti, kad pirminė nuomonė buvo klaidinga.

Pirmąjį susitikimą su motociklininkais prisiminusi J.Žiškienė neslėpė, kad tą dieną labai jaudinosi, tačiau patirtos emocijos jos ilgai neapleido net ir renginiui pasibaigus. Moteris pirmą kartą šioje akcijoje dalyvavo 2019 m.

„Kai pirmą kartą paskambino motociklininkas ir pasakė „Labas, aš tave vešiu“, tai man jaudulys net į kulnus nuėjo. Tuomet važiavau su vairuotoju, kuris buvo atviras, daugiau kalbantis. Pirmą kartą važiavau tokiu motociklu, pavadinčiau „kaip ponas“, o antrą kartą su tokiu, ant kurio jautėsi visi trūktelėjimai, stabtelėjimai – buvo daugiau aštresnių pojūčių. O patys motociklininkai, kaip ir mes, neregiai, yra labai skirtingi žmonės: vienas jų buvo labai santūrus ir kartais jam gal net atsibosdavo mano kalbėjimas“, – pasivažinėjimus su motociklininkais prisiminė A.Žiška.

Susitikimas su motociklininkais ir galimybė pasivažinėti plieniniais žirgais ne vienam tampa tikra švente, todėl ne pirmą kartą šiame renginyje dalyvaujantys silpnaregiai ir neregiai pripažįsta, kad jo laukia labiau nei Kalėdų. Išskirtinė pramoga šiems žmonėms tampa ne tik galimybe pabėgti nuo kasdienybės, bet ir net gyvenimą bei požiūrį keičiančia iniciatyva.

„Galvojome, kad motociklininkai dažniausiai yra jauni, nepastovius darbus dirbantys studentai. Manėme, kad motociklininkai mėgsta nepamatuotai rizikuoti savo gyvybe, kad motociklas jiems svarbiau už bendražmogiškus dalykus, tokius kaip artimieji. Juk ar gali žmogus, kuris vertina gyvenimą, taip rizikuoti savo gyvybe?“ – prieš akciją retoriškai klausdavo Aurimas ir Jurgita.

Nuo 2019 metų vykstančioje akcijoje vienu metu registruojasi tiek keleiviai, tiek vairuotojai. Nors pirmenybė teikiama anksčiau užsiregistravusiems keleiviams, kiekvienais metais stengiamasi, kad būtų pavėžėti visi norintys.

Pradėjome pajausti motociklus: kokia sėdynė, ratai, kaip burzgia. Norisi važiuoti dar ir dar, todėl pradedame laukti, kol ir vėl galėsime pajusti tą neapsakomą potyrį. Įspūdis po pasivažinėjimų lieka ilgam, o tai pastebėjo ir draugai bei artimieji, kurie vis paminėdavo, jog po renginio negalime nustoti apie tai kalbėti“, – potyriais po pasivažinėjimo dalijosi Žiškai.

Žaidžia golbolą

Tiesa, kartais pasiryžti sėsti ant motociklo reikia laiko. Algirdas ir Nerijus Montvydai – tėvas ir sūnus, kartu žaidžiantys golbolą. Nerijus yra ne tik šios sporto šakos Lietuvos rinktinės narys, bet ir parolimpietis, kartu su komanda iš Rio de Žaneiro olimpiados parvežęs aukso medalį. Vis dėlto, nepaisant aktyvaus gyvenimo būdo, Algirdo sūnui Nerijui prireikė ne vienerių metų, kol į akciją „Mane veža TRYGG“ atvyko ir jis.

„Atradau, kad važiuojant motociklu tenka labai daug darbo visam kūnui – ne tik rankoms, bet ir kojoms. Taip pat supratau, kad juo galima išvažiuoti prasiblaškyti, nes turi visą dėmesį sutelkti į vairavimą, dėl ko nebelieka vietos pašalinėms mintims. Apskritai buvo smagu susipažinti su motociklininkų bendruomene, suprasti, kodėl jie renkasi motociklą. Man ir pačiam norėtųsi pabandyti jį suvaldyti, bet kol kas tai yra neįmanoma“, – kalbėjo N.Montvydas.

Nerijaus tėtis 61-erių Algirdas, taip pat golbolo žaidėjas, akcijoje dalyvavo jau 3 kartus. Vyras pasakojo, kad važinėjantis motociklu jam labiausiai įsiminė greitis, vėjas ir kvapai, mat pats motociklas jam nebuvo naujiena. „Jau žinojau, ką reiškia važiuoti motociklu, tačiau šios akcijos metu susipažinau su užsienietiška technika, su pasikeitusiais motociklais, jų greičiais ir galimybėmis bei motociklininkų profesionalumu, taip pat pažinau šių žmonių veiklas ir gyvenimus. Ši akcija iš tiesų reikalinga, norėtųsi, kad ji gyvuotų ir toliau. „Mane veža TRYGG“ skatina drąsą ir stumia tobulėti. O tobulumui ribų nėra“, – aiškino vyras.

Idėją vadina dieviška

Teigiamų emocijų, prakalbusi apie šią iniciatyvą, nestokojo ir nuo gimimo negalinti matyti Glorija Stundytė, kuri nesikuklino bei teigė, kad ši idėja yra dieviška. Prieš sutikdama dalyvauti šioje akcijoje moteris niekada nebuvo važiavusi motociklu, tačiau pirmasis pasivažinėjimas jai taip patiko, kad jau yra sukaupusi trejų metų patirtį bei neketina sustoti.

Mergina prisimena, kad visi kartai, kada dalyvavo šioje akcijoje, buvo šaunūs, tačiau skirtingi. Štai pirmąjį kartą labiausiai įsiminė maršrutas, kai važiavo nuo Elektrėnų iki Jonavos, o antrą ir trečią kartą jau buvo visai nesvarbu, kur važiuoti, svarbiausia buvo judėti. Ji prisipažino, kad pasidomėdavo, kokiu motociklu važiuoja, tačiau vos pradėjus važiuoti informacija apie modelius pasimiršdavo ir kūną užvaldydavo emocijos.

„Motociklai ir motociklininkai man visada labai patiko – jie atrodė labai drąsūs žmonės, nes nebijo vairuoti tokios pavojingos transporto priemonės. Visada svajojau nors kartą gyvenime pravažiuoti. O dabar važiuodama motociklu pasijaučiu laisva ir labai laiminga! Smagu ir susipažinti su įvairiausiais žmonėmis. Prisimenu, kai pernai sužinojau, jog nepavyko įstoti į universitetą, ir labai liūdėjau, bet kitą dieną akcijos metu pravažiavus motociklu susidėliojo mintys – atsipalaidavau, atsikračiau liūdesio ir supratau, jog taip turėjo būti, o įstosiu juk kitąmet. Apskritai kalbant, šios akcijos idėja yra dieviška!“ – negailėdama epitetų savo įžvalgomis dalijosi Glorija.

Nemato, bet jaučia

Pagyrų šiai akcijai negailėjo ir silpnaregė Marina Dynda, kuri prisipažino, kad pirmą kartą sėdant ant motociklo jai teko gerokai „perlipti“ per save.

„Prieš tai bijojau sėsti ant motociklo, nes man atrodė, kad jis yra nestabilus, ir važiuoti bus labai baisu, bet kitų akcijos dalyvių įkalbėta išdrįsau pabandyti ir ne tik kad nesigailėjau, bet ir su nekantrumu laukiu kitos akcijos. „Mane veža TRYGG“ davė tai, ko pati patirti negaliu – važiuoti motociklu, kaip ir kita transporto priemone, galiu tik kaip keleivė, todėl esu labai dėkinga už galimybę pajusti nuostabų jausmą keliauti kitaip“, – po akcijos kalbėjo M.Dynda.

Keleiviai neregiai dvyniai Paulius ir Vytautas Lėveriai prisipažino, kad akcijoje sužinojo kažką naujo ne tik apie motociklus, bet ir apie motociklininkus. Kaip jiedu sako, pabuvojus užkietėjusių motociklininkų draugijoje susidarė įspūdis, tarytum ten esantys būtų kitoje respublikoje, su savita tvarka ir terminija.

„Ši akcija leido pajusti, ką žmogus patiria važiuodamas motociklu. Kartu ji aiškiai parodė, kad gyvenime nėra neįmanomų dalykų, tik kai kuriems galbūt reikia daugiau kantrybės, kitų pagalbos ar palaikymo. Pojūčiai, kuriuos patyrėme akcijos metu, įkvėpė ir kitoms veikloms, pavyzdžiui, šuoliui parašiutu. Manome, kad tokios veiklos didina pasitikėjimą savimi, padrąsina imtis naujų iššūkių ar užsiėmimų, kuriems anksčiau trūkdavo ryžto ar noro“, – kalbėjo dvyniai.

„Kelionė motociklu galėtų būti pirmas žingsnis akliesiems išplečiant pažinimo ribas, nes yra gerokai lengviau realizuojama. Pradėjau ne tik svajoti apie nepatirtas veiklas, bet ir jas planuoti. Kad ir šuolį nuo kone 39 metrų aukščio tilto prisirišus virvėmis. Tikrai patiko, todėl tai pakartojau“, – šypsosi ir Sigitas G. Taip pat vyras prisipažino, kad po šuolio su virve išdrįso savo jėgas išbandyti sklandydamas parasparniu, o vėliau tai išbandyti paskatino ir draugus.

„Ne tik pabandžiau, bet ir sudominau likimo brolius bei seses pasklandyti. Smagu ir linksma buvo girdėti draugo žodžius: jeigu nebūčiau pabandęs važiuoti motociklu, net nebūčiau drįsęs galvoti apie parasparnį, o dabar noriu dar. Aš pasijaučiau tvirtesnis, ryžausi naujiems, nebandytiems veiksmams, ženkliai drąsiau įvertinau savas galimybes, tas pats nutiko ir kitiems mano likimo draugams – jų gyvenimas, reginčiųjų kalba šnekant, tapo spalvingesnis“, – teigė Sigitas.

Rekomenduojami video