Į Vilniaus Švento Juozapo kunigų seminariją šįmet priimta dešimt jaunuolių. Tarp jų ir kunigais tapti pasiryžę du Panevėžio vyskupijos (Molėtų ir Biržų rajonų) vaikinai. „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su kraštiečiu Justinu Kavaliausku.

Vilniaus Švento Juozapo kunigų seminarija yra diecezinė Vilniaus arkivyskupijos seminarija, įkurta ir kuruojama Vilniaus arkivyskupo. Joje mokosi ir rengiasi kunigystei trijų vyskupijų – Vilniaus, Kaišiadorių ir Panevėžio – klierikai. Būsimų kunigų ugdymas seminarijoje trunka septynerius metus. Šįmet seminaristų gretas papildys 22 metų Justinas Kavaliauskas, kurio gimtinė – netoli Biržų esantis Geidžiūnų kaimas.

Justiną pašnekinti pavyko Žolinės atlaidų dieną Nemunėlio Radviliškyje. Su biržiečiais kunigais dalyvavęs šventų Mišių apeigose vaikinas netrukus turėjo išvykti į kitą parapiją, tačiau mandagiai paaiškinęs situaciją sutiko pasikalbėti.

Prisėdus ant netoli bažnyčios šventoriaus esančio suolelio dėliojosi pokalbis su jaunu, tačiau gyvenimo grūdintu ir savo branda gražiu žmogumi.

Ketveri metai po gimnazijos

Justinas augo Geidžiūnuose. Lankė šio kaimo pradinę, vėliau – Biržų Kaštonų pagrindinę mokyklą ir galiausiai – „ Saulės“ gimnaziją. Iš gimnazijos Justinas sako neišsinešęs jokių neigiamų emocijų, nors iš pradžių jam, kaimo vaikui, adaptacija nebuvusi lengva.

„Baigus gimnaziją neliko jokių nuoskaudų. Tikrai nebuvau puikus mokinys, tačiau mokytojai buvo geri, jų pastangos vertos tik pagyrimo. Auklėtoja Astra Korsakienė - labai stipri asmenybė ir savo dalyko mokytoja“, - apie mokyklinius metus kalba būsimas kunigas.

Pasak Justino, į kunigų seminariją jis norėjęs stoti iš karto, tik baigęs gimnaziją. Tačiau Dievas davęs ketverių metų kelionę, trukusią iki lemtingo žingsnio.

Buvo mokslai Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje, pusantrų metų trukęs barmeno darbas „Charlie“ picerijoje. Po to – išvykimas į Angliją, darbas laukuose nuimant derlių.

„Visa, ką patyriau dirbdamas įvairius darbus, man tik padėjo apsispręsti, ko aš iš tikro gyvenime noriu siekti. Pažintys, bendravimas su įvairaus išsilavinimo, skirtingos turtinės padėties žmonėmis man padėjo sudėlioti į vietas savo apmąstymus, parodė, kas svarbu žmogaus gyvenime, kaip galima padėti kitiems. Dar aiškiau suvokiau, kad kunigystė - tai tarnystė ne tik bažnyčiai, Dievui, bet ir žmonėms“, - kalba Justinas.

Antroko patirtas įspūdis lydi iki šiol

„Aš esu bažnyčios žmogus“, - sako nuo aštuonerių metų bažnyčioje patarnaujantis Justinas. O svajonė tapti kunigu jį aplankė būnant dar tik dešimties. Justinas labai gerai prisimena tą dieną. Jį, Geidžiūnų pradinės mokyklos antroką, drauge su kitais vaikais mokytoja Anastazija Vitartienė išleido iš pamokų namo žiūrėti per teleziją rodytų popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių.

„Žiūrint laidotuves mane labai paveikė ta visų pagarba, meilė dabar jau Palaimintuoju paskelbtam Jonui Pauliui II... Sužavėjo ir tiesiog pritrenkė iš laidos kadrų regėtas Popiežiaus paprastumas, bendravimas su žmonėmis ir tiesiog juntamas šventumas... Tai man, dešimtmečiui, buvo impulsas, kad noras būti panašiam į Joną Paulių taptų gyvenimo siekiamybe.“

Žingsnį iki seminarijos žengti padėjo Pabiržėje tarnavusio klebono Vytauto Dagelio žodžiai. Kunigas tada pasakė Justinui apie šių metų vasario mėnesį Vilniaus Švento Juozapo kunigų seminarijoje vyksiančias pašaukimų dienas ir pasiūlė jose dalyvauti. Pašaukimų dienos seminaroje – panašus dalykas kaip kitose aukštosiose mokyklose vykstančios atvirų durų dienos. Justinas seminarijoje galėjo daugiau sužinoti apie studijas, klierikų gyvenimo sąlygas, dar kartą apmąstyti kunigystės pasirinkimą.

Liepos mėnesį vaikinas laikė stojamuosius egzaminus ir juos įveikė. Stojant teko atlikti psichologines užduotis, bendrauti ne su vienu psichologu. Stojamųjų egzaminų rašiniui Justinas pasirinko temą „Kai aš meldžiuosi, jaučiuosi saugus“. Rašė apie palaimintąjį Teofilių Matulionį.

Tiki, kad gali ištverti

Justinas liepos mėnesį tapo seminaristu. Jis žino, kad pasirinko nelengvą kelią. Šitam vaikino sprendimui pritaria ne visi artimieji, tačiau yra palaikančių ir sveikinančių, linkinčių stiprybės. O stiprybės, anot Justino, tikrai reikės. Jis žino, kad kelią iki šventimų į kunigus įveikia tikrai ne visi – daug jaunuolių palūžta.

Klierikas tiki, kad jam padės malda ir kad savo kelyje jis bus ne vienas.

„Žmogus yra tobulas Dievo kūrinys, visi jam esame svarbūs – nusidėjėliai, nusikaltėliai, netgi žmogžudžiai... Jis nė vieno žmogaus nesiunčia į pragarą – kelią į tai pasirenka pats žmogus... Dievas myli visus – kaip ir lietų jis siunčia teisiems ir neteisiems...“ - kalba Justinas, neabejojantis savo pasirinkimu ir Dievo pagalba.

Dar sako, jog kunigai turi ištverti daug išbandymų, netgi šmeižto. Anot vaikino, kartais atrodo, kad dvasininkai kažkam labai trukdo įgyvendinti kai kuriuos planus. Sykiu pašnekovas sutinka, kad tarp kunigų taip pat yra ne visada dorai atliekančių savo pareigas.

„Kiekvienas darbas yra prasmingas. Manau, kad prasmę veiklai daugiau suteikia ne tai, ką pats iš to gauni, o tai, ką gali duoti kitiems... Nesvarbu, ką apie mano sprendimą galvoja kiti, tačiau tai yra mano paties pasirinkimas, žingsnis eiti keliu, kurį dar vaikystėje pamačiau nušviestą Jono Pauliaus II asmenybės. Tas mano pasirinkimas užaugintas per keturiolika metų, esu dabar laimingas, pasukęs šituo keliu. Tikiu, kad galiu ištverti.“ Taip kalba kunigu tapti pasiryžęs Justinas. Žolinės dieną jis prašė padėkoti Biržuose tarnaujantiems kunigams Algiui ir Ernestui už pagalbą, palaikymą, supratimą.

Alfreda Gudienė