– Tauragė. Jūsų ryšys su ja, kokią ją atsimenate ir kokia ji Jums atrodo dabar, kokių minčių sukelia?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti vienu sakiniu. Gimtinė – tai kaip pirmoji meilė, kad ir kiek metų bepraeitų, prisimeni viską iki smulkmenų, viskas visada atrodo idealu. Kažkada buvo populiarus posakis „Tauragė – kaip gėlė“. Man ji tokia lieka ir šiandien, nors vis rečiau čia užsuku. Ir džiugu, kad ta gėlė, nežiūrint visų politikos vėjų ar skersvėjų, laistoma, prižiūrima ir nevysta. Žinoma, seniai nebėra to dabar juokingo, bet ryškaus vaikystės įspūdžio, kai po pamokų pilyje specialiai eidavom iki tuo metu aukščiausio pastato – universalinės parduotuvės – užlipdavom į trečią aukštą ir žiūrėdavom per didelį langą iš viršaus. Nebe ta (žinoma, daug gražesnė) mano vaikystės Tarailių (buvusi MSV) gyvenvietė, nebėra joje barakų, vata muštomis sienomis. Nebeliko ir minių futbolo sirgalių, kurie užplūsdavo senąjį miesto stadioną, kai žaisdavo labai pajėgi „Tauro“ komanda. Kai dabar pagalvoji, trūko labai daug ko – elementarių patogumų, serviso, tenkinomės primityviais dalykais. Tačiau tai buvo mūsų jaunystė, tai buvo laikmetis, kai galingajai partijai atrodė vienaip, o žmonėms – visai kitaip.

Šiandien su Taurage mane sieja keletas dar išlikusių pažįstamų ir tėvų bei senelių kapai Papušynės bei Gaurės kapinėse. Tačiau labai dėmesingai internete stebiu gimtojo miesto reikalus, ekonomikos, kultūros, sporto naujienas, galiu diskutuoti aktualiausiomis temomis, nes kitaip neįsivaizduoju savęs. Juk negalima išbraukti iš gyvenimo vietos, kuri tau davė sparnus, palydėjo į skrydį. Nežinau, ar yra išlikę tai liudijančių dokumentų, tačiau prisimenu, kaip apie 1964–65 metus netyčia tapau pirmuoju vaikų bibliotekos skaitytoju. Biblioteka tada buvo įsikūrusi dabartinės Bažnyčių gatvės pradžioje.

Kad ir retai atvykdamas į gimtinę, stengiuosi kuo daugiau paklajoti miesto gatvėmis, sugrįžti į tolimas jaunystės dienas. Tauragė keičiasi neatpažįstamai, kai kurios vietos netrukus išliks tik prisiminimuose. Nežinau, ar tai gerai. Pagaliau gal ir neturiu teisės griežčiau vertinti – esu patriotas per atstumą. Todėl, matyt, ir ėmiausi tolimos savo krašto istorijos, kad nors kokį pėdsaką palikčiau, nors keletu lašų palaistyčiau tą nevystančią gėlę.

– Žurnalistika Jūsų gyvenime. Kodėl šį kelią pasirinkote ir koks jis buvo?

– Žurnalistika mano gyvenime atsirado jau ankstyvojoje paauglystėje nuo pirmųjų rašinių iš mokyklos gyvenimo „Leniniečių balse“. Vėliau porą vasarų teko laimė padirbėti pačioje redakcijoje, suvalgyti daug „sūrios druskos“. Atvykdavau čia atlikti ir studijų praktikos. Vėliau teko dirbti solidžius darbus, pažinti gausybę garsiausių Lietuvos ir užsienio asmenų, tačiau tų pirmųjų tauragiškių kolegų, savo mokytojų, pavardes prisimenu ir po keleto dešimtmečių: J.Marcinkevičius, B.Jagminas, J.Strikaitienė, V.Čepas. J.Gaižauskas, B.Pocius, R.Baliūnas, A.Morozovas, su kuriuo kartu rengėme siužetus respublikiniam radijui, bendravome, diskutavome įvairiausiais klausimais man jau ir išvykus iš Tauragės.

Man apskritai gyvenime sekėsi. Po keleto metų jau Vilniuje teko dirbti specialiuoju korespondentu nuostabioje „Komjaunimo tiesos“ laikraščio komandoje, paklajoti po Lietuvą. Be jokių „blatų“, nebūdamas SSKP narys, atėjau į Lietuvos televiziją, kur „įmerkiau kojas“ penkiolikai metų. Tai buvo tikroji žurnalistikos akademija. Šiandienos kolegoms sunkiai įsivaizduojama technika, protu nesuvokiamomis nuostatomis vadovaudamiesi, mes kūrėme tegu labai ideologizuotą, bet reikalingą to meto žiūrovams produkciją. Kaip didelį stebuklą prisimenu septynerių metų darbą su šviesaus atminimo „Petraičių šeimos“ galva režisieriumi Petru Likša, jo pasakojimus, patarimus.

To neišmokys joks universitetas. Mano pirmoji televizijoje rengta ir vesta laida „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“ buvo viena žiūrimiausių, džiaugiuosi galėjęs padėti, patarti šimtams nukentėjusių, nuskriaustų, kai kas dar ir šiandien netikėtai pasisveikina gatvėje. Pirmieji to meto Sovietų sąjungoje ėmėmės pataisos įstaigų tematikos, rengėme TV sąšaukas, didžiules transliacijas iš tų įstaigų, kur naudojome visą tuo metu turėtą geriausią kilnojamąją techniką. Netgi įvyko tiesioginis „TV forumas“ iš pataisos įstaigos Sniego gatvėje. Buvau įvairių rinkimų agitacijos laidų per LTV vadovas, pažinau Lietuvos politikos grandus iš arti. Teko patirti ir Sausio 13-osios pasekmes – keturis mėnesius rengti laidas Panevėžyje. Ir vėliau, kur tik bedirbau – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ar Seime – visada pirmiausiai buvau žurnalistas, nes buvusių žurnalistų nebūna.

Nesu iš tų, kuriems saulė švietė ryškiau, tačiau šiandien mane labai neramina save vadinančios nacionaline žiniasklaidos angažuotumas. Tiesiogine prasme iliustruojamas posakis, kad ir musę, ir žmogų galima užmušti laikraščiu. Dirbdamas Vilniaus ir Mykolo Riomerio universitetų dėstytoju, visada kalbėjau studentams: „Skubėkite rinkti įkalčius, tik neskubėkite daryti išvadų“. Tai mano gyvenimo moto. Daugelį metų bendravęs su įvairaus rango, įvairios socialinės padėties žmonėmis, galiu tvirtinti – net ir žiauriausias nusikaltėlis nusipelno užuojautos. Kažkada labai seniai, per pirmąjį kurso susirinkimą, mūsų kuratorius docentas Bronius Raguotis pasakė žodžius, kurių niekada neužmiršiu: „Vaikai, rašykite taip, kad nebūtų gėda jūsų vaikams“. Kokie tie žodžiai aktualūs šiandien.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado cirkas, ką jis Jums reiškė ir ką davė?

– Šis klausimas – vienas sunkiausių, kurį man neretai pateikia kolegos. Neveidmainiaudamas prisipažinsiu – tikrai nežinau. Nes ar gali pasakyti, kodėl myli vieną ar kitą žmogų? Dabar viskas lyg ir aišku – nors nekukliai skamba, esu vienintelis Lietuvos cirko istorikas, kritikas. Per pusę amžiaus parašiau dešimtis, jeigu ne šimtus, įvairiausių straipsnių šia tema. Esu kviečiamas pirmininkauti į įvairius tarptautinius cirko konkursus, festivalius. Pats daugybę kartų laisvu nuo pagrindinių darbų laiku vedžiau solidžias programas visose didžiausiose Lietuvos arenose, cirko šapito palapinėse. Keletą metų teko laimė dirbti su neprilygstamaisiais Kinijos cirko meistrais, daugelio Europos, Afrikos šalių artistais.

O pradžia tikriausiai buvo tolimoje vaikystėje, kai nežinia iš kur, nežinia kodėl mes, MSV gyvenvietės vaikai, sukūrėme... cirką ir parodėme programą tuometiniame klube Spalio revoliucijos 50-mečio proga. Kaip sakoma, baisiau nesugalvosi. Atsimenu, kaip mama lakstė po kaimą ir plėšė mano ranka pieštas afišas, kaip mūsų šuo scenoje man perkando koją. Keista, bet po tokio išsityčiojimo iš socializmo idealų niekas nei mūsų, nei mūsų tėvų niekur nekvietė, negrasino.

Ar tik ne mokantis šeštoje klasėje į Tarailius pradėjo atkeliauti vienas iš keleto Lietuvon patekusių mano prenumeruotų profesinio žurnalo „Sovetskaja estrada i cirk“ egzempliorių. Žodžiu, vaikinas susirgo rimtai. Ir kai, pradėjęs studijas, parašiau pirmąją „Jantar“ cirko šapito programos recenziją „Literatūrai ir menui“, garsusis teatro kritikas Egmontas Jansonas, pasikvietęs į redakciją, pasakė: „Mes ir taip išspausdinsime. Bet aš norėjau pamatyti tą unikumą, taip profesionaliai išmanantį cirką“. Ir prasidėjo – pažintys su artistais, direktoriais, kurso draugų pašaipos, kartu su straipsniu nešami buteliai, nes neretai tai būdavo vienintelis būdas išspausdinti rašinį.

Klausiate, ką man reiškia cirkas. Tai mano antrasis gyvenimas. Jo dėka aš susipažinau su tokiais legendomis, kaip Olegas Popovas, Igoris Kio, Jurijus Nikulinas, su kuriuo pažintis siejo septyniolika metų – iki artisto mirties. Pusę metų palapinėje dirbome su vienu geriausių Europos klounų, profesoriumi, Alos Pugačiovos kurso vadovu A.Nikolajevu. Jį, beje, labai maloniai priėmė ir tuometė Tauragės rajono savivaldybės valdžia. Gaila, kad pastaraisiais metais senasis šimtametes tradicijas turintis menas vis labiau degraduoja. Bent jau tai, ką matome Lietuvoje. Vis dažniau ateina atsitiktinių žmonių, sportininkų, nebelieka tradicijų perimamumo. Artistai vis dažniau galvoja ne ką parodyti, bet kiek uždirbti.

– Ar seniai domitės istorija, kokią vietą ji užima Jūsų gyvenime?

– Nors tada, kai studijavom, žurnalistikos specialybė buvo Istorijos fakulteto dalis, giliau į istorijos dirvonus niekada nebuvau įbridęs. Tik nedaugelis kolegų gali sau leisti tokią prabangą specializuotis, nors, giliausiu mano įsitikinimu (ir tai parodė ilgametė darbo patirtis), specializacija būtina. Taip ir su istorija. Vienaip ar kitaip ja domisi kiekvienas.

Tik vieni profesionaliai, kiti mėgėjiškai. Niekada nelaikiau savęs tikru istoriku, nors dabar po rašiniais vis dažniau pasirašau šiuo vardu. Domėjimasis atėjo vėlgi per cirką. Pusę amžiaus tyrinėju Lietuvos ir pasaulio cirko istoriją, archyvuose, fonduose renku medžiagą ir pagaliau, atrodo, priartėjau prie storos ir solidžios Lietuvos cirko istorijos knygos užbaigtuvių, nors vis dar atsiranda naujų faktų ir kartkartėmis tenka grįžti prie to darbo, įterpti, redaguoti.

Ar šis veikalas kada nors bus išleistas, labai abejoju, nes savų pinigų tam tikrai neturiu, o valstybę tokia tema mažiausiai domina. Ačiū Dievui, kad atskirus knygos skyrius pavyko išspausdinti kai kuriuose istorijai neabejinguose Lietuvos leidiniuose bei įvairiose enciklopedijose, ypač „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kuriai, kaip vienintelis šios temos autorius, parašiau per šimtą straipsnių. O skaitydamas įvairių laikotarpių spaudą vis rasdavau intriguojančių faktų ir iš kitų sričių, Tauragės istorijos fragmentų.

Taip kaupėsi archyvas, klodai informacijos, kurią atskleidžiu tik po daugelio metų „Tauragės kurjeryje“. Sugrįžęs prie tų labai senų faktų, ėmiau giliau lįsti į archyvus, ieškoti daugiau naujienų. Patikėkite, tai nepaprastai įdomu bent jau man – atsukti laikrodį keletą dešimtmečių ar šimtmečių atgal, pajusti tolimo laikmečio kvėpavimą. O jeigu dar kažkas susidomi kartu su manimi – tai tikras balzamas širdžiai. Džiaugiuosi, na, gal neatradęs, bet priminęs Tauragei, kad čia gimė daug pasaulinio garso žmonių – J.Šereševskis, D.Kacelenbogenas, R.Lemanas. Ar kas žinojo, kad Taurogeno žeme vaikščiojo, čia gyveno net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas K.Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai A.Borodinas, H.Berliozas, R.Šumanas, rašytojas ir politikas A.Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio“ herojus popas Gaponas, A.Puškino žudikas Ž.Dantesas.

Pagaliau ar kas iki tol girdėjo, kad čia lankėsi L.Brežnevas? Žinoma, man daug kas pasakys, kad Tauragė, visais laikais būdama pasienio miestas, negalėjo nesulaukti tų įdomių asmenybių. Ir tada tai buvo bene vienintelis kelias į Vakarus. Tačiau ar dėl to mes turime tuos žmones užmiršti? Todėl noriu nuliūdinti savo oponentus, kad faktologijos dar turiu nemažai ir jeigu tik leis sveikata bei laikraščio galimybės, naujų rašinių bus.