Trylika metų veikiantis kooperatyvas „Ėriškių pienas“, kurio gaminamus pieno produktus pamėgo didelių ir mažesnių miestų gyventojai, –puikus šeimos ūkių kooperacijos pavyzdys. Tačiau kooperatyvo iniciatoriai neslepia, kad kooperacijos duona labai nesaldi. Ją apkartina ir valdininkai, iš tribūnų skelbiantys, kad remia kooperaciją, o iš tikrųjų prikuriantys daugybę reikalavimų ir ribojimų.

Atsisako karvių

Svari kooperatyvo atrama – pieno produktų gamyba. Jos nevykdant būtų sunkiau išgyventi. Tam sunaudojama maždaug dešimtadalis žaliavos, tačiau ši veikla sukuria apie trečdalį kooperatyvo pajamų. Didesnė dalis žaliavos tiekiama pieno perdirbėjams.

Steigti kooperatyvą Lietuvoje – didžiulis išbandymas. O jeigu kooperatyvas nori gaminti produkciją, užgriūna dar didesni sunkumai. Juos teko įveikti Panevėžio rajono Ėriškių gyvenvietėje įsikūrusiems Marijai ir Povilui Nemaniams. Darbštūs šio krašto šviesuoliai įdėjo daug pastangų, kad paskatintų vienytis pieno gamintojus. Dar daugiau atkaklumo ir ryžto prireikė įgyvendinant seniai brandintą sumanymą –įrengti nedidelį pieno produktų gamybos cechą.

„Pradžia buvo nelengva. Pirmiausia įsigijome šluotą ir kibirą“, – su šypsena prisimena P.Nemanis. 2004 m. įregistruotas kooperatyvas „Ėriškių pienas“ po trejų metų jau turėjo apie pusę tūkstančio narių iš penkių rajonų. Kooperatyvas steigė pieno punktus, įrengė pieno laboratoriją, investavo į pieno kokybę. Kiti pieno gamintojai turėjo iš ko pasimokyti.

Vartotojų ir ūkininkų pripažinimą pelnęs kooperatyvas galėjo dar labiau plėstis ir tvirtėti. Tačiau Lietuvoje netrūksta paradoksų. Kitose valstybėse ūkininkai į kooperatyvus vienijasi, kad už tiekiamą produkciją gautų geresnę kainą. Mūsų šalyje atvirkščiai – didesnį pieno žaliavos kiekį tiekiantys kooperatyvai ne kartą buvo marinami mažesnėmis kainomis.

Kooperatyvas „Ėriškių pienas“ įkurtas vasarą gėlėse skendinčioje tvarkingoje Nemanių sodyboje.

„Ėriškių pienas“ tokius išbandymus atlaikė, išgyveno ir per pastaruosius kone trejus metus trukusią pieno krizę. Tačiau neišvengė netekčių – kooperatyve liko tik apie 120 narių.

„Žmonės masiškai išpardavė karves. Ir dabar ne vienas ketina jų atsisakyti. Vos išgyvenome krizę, o jau vėl kainas mažina. Nuo kovo mėnesio sumažino dviem centais už kilogramą. Neilgai pasidžiaugėme geresnėmis kainomis“, – atsidusoM.Nemanienė. Ji apgailestavo, kad pieno gamybos atsisako tvarkingi ūkininkai, kurie turi patirties ir reikiamą įrangą.

Atlaikė išbandymus

Novatoriškumu garsėjusiame Ėriškių kolūkyje dirbę Povilas ir Marija su širdgėla stebi, kaip akyse nyksta smulkūs pieno gamintojai. Kooperacija – pati geriausia išeitis jiems išlikti, tačiau Lietuvoje toks receptas neveikia.

Kooperatyvo iniciatorius ir valdybos pirmininkas P.Nemanis nestokoja ryžto gindamas pieno gamintojų interesus.

Mūsų šalyje pieno gamintojų kooperatyvams yra daugybė matomų ir nematomų kliūčių. Štai prieš keletą metų buvo įvestas draudimas, ribojantis pieno transportavimo atstumą. Atsivežti žaliavą iš gamintojo buvo leidžiama tik 15 km spinduliu nuo pieno supirkimo punkto.Kooperatyvams beliko stebėtis tokiais ribojimais ir investuoti į naujus pieno supirkimo punktus arba atsisakyti dalies žaliavos. Dabar, kai jau daugybės smulkių gamintojų, kuriuos maitino ir rengė pajamos iš pieno, nebeliko rinkoje, šis draudimas atšauktas. „Prieš mėnesį sužinojau, kad pieną jau galima vežti iš toliau“, – sakė P.Nemanis.

Akivaizdu, kad minėtus ribojimus įvedę pieno sektoriaus inspektoriai pavėlavo. Mažėjant superkamos žaliavos kiekiui, atitinkamai ir jos supirkimo kainai, kooperatyvams darosi sudėtinga atsivežti pieno iš atokiau gyvenančių ūkininkų.

„Tikrai kai kur mums neapsimoka važiuoti, keliai prasti, senos mašinos genda, bet negalime atsispirti žmonių prašymams. Gaila palikti kaip stovi tuos, kuriems pienas duoda bent šiokių tokių pajamų vaikams pamaitinti ir aprengti“, – sakė M.Nemanienė.

Graibsto produktus

Kooperatyvas gamina 17 rūšių pieno produktus: įvairius varškės sūrius, nenokintą fermentinį sūrį, sviestą, varškę, rūgpienį, pieno girą ir kt. Naminis saldaus pieno sūris su kmynais yra įvertintas parodos „AgroBalt“ aukso medaliu. Ėriškiečiai didžiuojasi tokiu įvertinimu, tačiau jiems dar svarbesni geri vartotojų atsiliepimai. „Ėriškių pieno“ ženklu pažymėtus produktus yra pamėgę didesnių ir mažesnių miestų bei kaimo gyventojai. Anot P.Nemanio, kooperatyvo produktais prekiaujama kone pusšimtyje prekybos vietų. Jų galima rasti ir stambiame prekybos tinkle, ir mažesnėse parduotuvėse. Ėriškiečių gaminiai išgraibstomi ir įvairiose mugėse.

R.Fedaravičienė sakė, kad žmonės vertina natūralius produktus, todėl ir gaminti juos smagu.

„Gamyboje nenaudojame jokių konservantų, stabilizatorių ar kitokių cheminių priedų, žinoma, ir augalinių riebalų.Pirkėjai vertina natūralumą“, – sakė kooperatyvo valdybos pirmininkas ir pridūrė, kad produktų kokybei skiriama labai daug dėmesio.

Pradėję gaminti pieno produktus ėriškiečiai daug konsultavosi su Kauno technologijos universiteto Maisto instituto mokslininkais.Kooperatyve vyko parodomieji mokymai, kaip savo ūkyje gaminti išskirtinės kokybės produktus.

Pieno produktų gamyba nebuvo naujiena Nemaniams. Aukštuosius veterinarijos mokslus baigę ėriškiečiai nuolat laikė karvutes. Ilgą laiką Marija gamino varškę, grietinę, sviestą, spaudė sūrius, o Povilas juos vežė į turgų.

Nori gaminti daugiau

Kviesdami ūkininkus kooperuotis, Nemaniai planavo, kad kooperatyvas nebus tik žaliavos tiekėjas. Jie brandino mintį steigti perdirbimo cechą. Tačiau tai įgyvendinti buvo labai nelengva. Vis dėlto kooperatyvo iniciatoriai nepristigo atkaklumo, ryžto ir darbštumo ir įveikė įvairias biurokratines kliūtis, daugybę reikalavimųbei ribojimų.Jų ir dabar nestinga.

„Mūsų produktų paklausa didėja, galėtume daugiau jų gaminti, tačiau yra nustatyti apribojimai, kiek, laikydamiesi supaprastintų gamybos reikalavimų, galime perdirbti per dieną“, – apgailestavo „Ėriškių pieno“ valdybos pirmininkas. Vis dėlto, pasak jo,kooperatyvas neatsisako planų įgyvendinti visus jiems keliamus reikalavimus, kad galėtų padidinti pieno produktų gamybos mastą. Tam, žinoma, reikia papildomų lėšų, o jų sukaupti esant labai mažoms pieno supirkimo kainoms praktiškai neįmanoma.

P.Nemanis, kartu su kitais žemdirbių savivaldos atstovais Briuselyje ir Vilniuje mitingavęs dėl palankesnių sąlygų pieno gamintojams, neslėpė nusivylimo, kad Lietuvos kaimas sparčiai tuštėja.

„Ten, kur išlikusios žemės ūkio bendrovės, kitos įmonės, yra gyvasties. O kitur vaizdas gana liūdnas. Kaime daug šviesių ir darbščių žmonių, bet valstybė apleido regionus, jai, regis, visiškai nerūpi provincija“, – liūdnai konstatavo dėl savo gimtojo krašto ateities išgyvenantis ėriškietis.