Partizanų žūties vietos įamžinimas parodė, koks dar yra gilus žmonių nepasitikėjimas valstybe. Prie to prisideda ir savivaldybėje dirbantys bei arčiausiai žmonių esantys valstybės tarnautojai – jų elgesys bei garsiai tariamos mintys, ne visada rodančios pagarbą žuvusiems ir gyviesiems.

Žinia sukėlė nuoskaudas

Biržų rajono savivaldybės interneto svetainėje kovo 9 dieną pasirodė informacija, kad partizanų kautynių ir žūties vieta Kučgalio kaime paskelbta nacionalinės reikšmės paminklu. Šia žinia su savo skaitytojais kovo 13 dienos laikraščio numeryje pasidalijo ir „Šiaurės rytai“. Laikraščio publikacija, iš kurios kučgaliečiai sužinojo apie nacionalinės reikšmės paminklu tapusią partizanų žūties vietą, sukėlė anaiptol ne džiaugsmingą žmonių reakciją. Savo giminaičių ir kaimynų, nužudytų Kučgalio miško bunkeryje, atminimo pagerbimu pasirūpinę patys partizanų artimieji perskaitė, anot jų, neteisingą informaciją.

Žmones įžeidė ne tik tvirtinimas, kad partizanų atminimu rūpinosi ir Papilio seniūnija. Kučgaliečiams apmaudu, kad ne visai teisingai nurodytos partizanų žudynių aplinkybės. Tačiau liūdniausia, kad paminklu skelbiant partizanų žūties vietą niekas nekalbėjo nei su šią pagarbos vietą paminkliniu akmeniu pažymėjusiais žmonėmis, nei su Kučgalyje gyvenančiu tragiškos istorijos liudininku.

Apie tai, kad skelbiamoje informacijoje yra netiesos, prabilo nužudytų partizanų giminaičiai – Kučgalyje gyvenantys Antanas Motiejūnas ir Algirdas Macys.

1945 metų vasario 9 dieną Kučgalio kaime, netoli Balčiūnų sodybos esančiame bunkeryje, buvo nužudyti aštuoni kaimo vyrai.

Kaip rašoma nacionalinės reikšmės paminklu skelbiamos vietos medžiagoje, „kaudamiesi su NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviais, žuvo papiliečių būrio Jono Petronio grupės 8 partizanai: 35 metų Jonas Balčiūnas, 27 metų Petras Balčiūnas, 22 metų Kazys Zabarauskas, 29 metų Antanas Zabarauskas, 21 metų Jonas Binkis, 29 metų Povilas Medelinskas, 22 metų Albinas Vitartas, 26 metų Edvardas Dūda“.

Partizanai Jonas Balčiūnas ir Petras Balčiūnas yra kučgaliečio Antano Motiejūno dėdės.

1963 metais gimusio ir Kučgalyje ūkininkaujančio Antano Motiejūno motina yra dabar jau mirusi Elžbieta Motiejūnienė (Balčiūnaitė), partizanų Jono ir Petro Balčiūnų sesuo.

1953 metas gimęs kučgalietis Algirdas Macys – nužudyto partizano Jono Binkio sūnėnas. A. Macio mama – partizano sesuo Emilija Binkytė. Jos taip pat nebėra tarp gyvųjų, tačiau Kučgalyje tebegyvena Emilijos Binkytės ir nužudyto partizano Jono Binkio brolis Petras Binkis.

Pas šį žmogų, mačiusį brolio ir draugų žūtį, tėvų namų ir kaimynų sodybų sudeginimą ir iškentusį Sibiro tremtį, kovo 15 dieną „Šiaurės rytus“ palydėjo sūnėnas Algirdas Macys.

„Jie buvo vaikystės draugai ir kaimynai“

Pokalbis su nužudyto 21 metų partizano Jono Binkio broliu Petru vyko jo gimtadienio išvakarėse. Kovo 16 dieną Petrui sukako 91–eri. Vyras, nuolat lankomas sūnėno Algirdo, Kučgalio kaimo sodyboje gyvena su trejais metais jaunesne žmona Eugenija. Savąją moterį Petras rado Sibiro tremtyje – Irkutsko srityje, Čeremchovo rajone. Eugenijos Binkienės (Vajegaitės) gimtinė – taip pat Kučgalys. Petras su abiem tėvais ir viena seserimi buvo ištremtas 1948 metais.

Į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. Kurį laiką gyveno ir dirbo Panevėžyje, anot vyro, „prie bokštinių kranų“. Tremties tik per stebuklą išvengė Petro sesuo Emilija Binkytė. Jos gyvenimas slapstantis, gulėjimas po mėšlo krūva, 1953 metais gimusio kūdikio Algirdo glaudimas prie krūtinės (galvojo, kad, jeigu šaus į ją, tegu nušauna abu su sūneliu) prilygo baisiam košmarui.

„Tokie mes iš tų laikų ir likome pažeisti – su į kraują įaugusia baime, nepasitikėjimu“, - apie pokario kartą ištaria Algirdas Macys.

Apie tragiškąjį 1945 metų vasarį senolis Petras Binkis kalba nedaug, tačiau sako gerai menantis tai, ką regėjęs prie susprogdinto bunkerio ir degančiame kaime.

1944 –1945 metų žiemą Kučgalio kaimo miško bunkeryje slapstėsi nedidelė kučgaliečių partizanų grupė, vadovaujama Jono Petronio. Du kučgaliečiai žuvo Biržų girioje, Kojeliškio vienkiemyje, 1944 metų Kūčių dieną vykusiame mūšyje su NKVD kareiviais. Kojeliškio kautynėse nelygioje kovoje iš viso krito dešimt partizanų.

Kučgalio kaimo miško bunkeryje buvo nužudyti aštuoni vyrai. Pasak Petro Binkio, partizanai buvo išduoti. Žmonės sako žinantys ir įtariamojo išdaviko – vietinio vyro - pavardę.

„Visus nužudytus pažinojau – jie buvo vaikystės draugai ir kaimynai“, - sako Petras. Jam pritaria žmona Genovaitė. Kalbant apie žuvusius vyrus, jų laidojimą moteris kartoja, jog senasis Kučgalio kaimas visada buvęs labai vieningas.

Sudegino namus

„Ryšys su miške buvusiais partizanais ir broliu buvo, tačiau tuo momentu, kai įvyko sušaudymas, aš bunkeryje nebuvau. Vyrai buvo trimis žiedais apsupti, dalyvavo didelės pajėgos iš Biržų, Vabalninko, Pandėlio. Mane ten jau po susišaudymo nusivarė. Bunkeris buvo sunaikintas. Kiek man teko matyti, į bunkerį granatą metė jau po susišaudymo. Buvo kažkieno pasiūlymas mesti į tą bunkerį ir mane, bet niekas tam nepritarė. Žuvusių kūnus krovė į arklio roges. Žaizdos buvo įvairios – Medelinsko galvos kaušas buvo atvožtas. Visus sukrovė ir vežė į Balčiūnų kiemą“, - pasakoja 91 metų Petras Binkis. Įvykių liudininko sūnėnas Algirdas Macys primena, jog dėdė ne kartą yra sakęs, kad partizanų kūnai nebuvo išdraskyti granatų, kūnų niekas nerišo ir nevilko ar kitaip „ neiščiūdijo“.

„Visus aštuonis atvežtus išsvaidė ant kiemo. Taip ir paliko, bet uždegė namus. Tiesa, dar važiuojant iš miško vienas „skrebas“ sako – reikia visus mest klojiman ir sudegint. Kitas atsakęs, kad „velniai jų nematė, tegu pasikavoja“. Taigi, leido palaidot. Tada uždegė Balčiūnų, Binkio, Vitarto, Zabarausko kiemus. Uždegė ir mano tėviškę – sunaikino viską, paliko tik tvartai. Todėl, kad tvartuos buvo gyvuliai. Trečioj dienoj vėl atvažiavo ir visus gyvulius išsivarė. Išlikusioje viralinėje vyrus visus šarvojo kartu, Kučgalio žmonės karstus darė patys“, - pasakoja Petras Binkis.

„Kučgaliečiai vieningi buvo“, - galva linguoja Genovaitė.

Norėjo viską padaryti patys, be valstybės pagalbos

Žuvusių partizanų palaikai ilsisi Kučgalio kaimo kapinėse. Visų partizanų kapai įrašyti į kultūros vertybių registrą. Partizanų Povilo Medelinsko, Jono ir Petro Balčiūnų kapus žymi vienas unikalus kodas. Pasak kučgaliečio A. Motiejūno, jo dėdės Balčiūnai ir Medelinskas buvo pusbroliai.

Motiejūno ir A. Macio iniciatyva sutvarkyta ir partizanų žūties vieta. Įspūdingas gimtųjų apylinkių akmuo su iškaltomis žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų pavardėmis atidengtas 2013 metų rugpjūčio 23 dieną. Iškilmėse dalyvavo ne tik vietos politikai, bet ir Seimo narė Rasa Juknevičienė.

Paminklinis akmuo stovi netoli keliuko, maždaug už 200 metrų nuo tos vietos, kur buvo įrengtas bunkeris. Ten partizanai ir buvo iššaudyti.

A. Motiejūnas sako, kad partizanų žūties vietos įamžinimas nuolat buvo jo motinos mintyse. Apie savo brolių ir kitų partizanų atminimą ji dažnai kalbėdavusi. Mamos Elžbietos Motiejūnienės (Balčiūnaitės) mintis Antanas įgyvendino kartu su Algirdu Maciu. Abu šie vyrai rūpinosi akmens atgabenimu, ieškojo skulptoriaus, organizavo aplinkos tvarkymą. Paminklinis akmuo ir aikštelė atsirado šių dviejų vyrų ir jų šeimų darbu, lėšomis. Jie dėkingi Biržų melioracijos įmonei už traktoriumi atgabentą akmenį, o miškų urėdijai – už dovanotą ąžuolo sodinuką.

O Papilio seniūnijos indėlis esantis tik toks, kad į paminklinio akmens atidengimą seniūnas savo pavaduotoją atsiuntęs.

Tai ir visa pagalba, kurią gavo partizanų žūties vietos įamžinimu besirūpinę A. Motiejūnas ir A. Macys. Be abejo, jie gavo kitų žuvusiųjų giminių sutikimus iškalti partizanų pavardes ant paminklinio akmens.

Akmuo pastatytas privačioje, A. Motiejūnui priklausančioje žemėje.

„Norėjome viską padaryti savo lėšomis, savo žemėje, kad nereikėtų nieko derinti su valstybe... Jei būtų reikėję rūpintis visais leidimais, tai to paminklo iki šiol nebūtų... Ir viskas taip sklandžiai bei ramiai ėjosi – Dievui padedant radome skulptorių iš Saločių ir vasaros pradžioje darbus pradėję jau rugpūčio 23-iąją viską baigėme... Nelabai mums norėjosi tų iškilmių, garbingų svečių, tačiau sutikome su tais, kurie sakė, kad to reikia“, - kalbėjo Kučgalio kaimo bibliotekoje dirbanti A. Motiejūno žmona žemaitė Dalia.

Moters mintims pritarė ir vyrai. Motiejūnų ir Macių šeimoms atrodė neteisinga, kad privačioje žemėje privačiomis lėšomis sutvarkyta pagarbos partizanams vieta paminklu paskelbta net nepakalbėjus su tuo besirūpinusiais žmonėmis.

„Mums įdomiausia, kieno iniciatyva tai padaryta“, - žūties vietos paskelbimo nacionalinės reikšmės paminklu aplinkybėmis domėjosi paminklo statytojai – partizanų giminaičiai. Jie pasijuto tarsi priverstinai būtų tapę atsakingais už savo iniciatyva sukurto paminklo priežiūrą bei išsaugojimą.

Bendruomenės pirmininkui – siūlymas kreiptis į „Kaziuko kapelą“

Liūdnai juokinga istorija, kaip ne pirmą sykį su žmonėmis pakalbėjo Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkas Dalius Mikelionis. Į redakciją atėjęs Kučgalio kaimo bendruomenės pirmininkas Stasys Valiukas papasakojo, kaip bandė apie Kultūros paveldo departamento (KPD) sprendimą sužinoti iš už paminklosaugą rajone atsakingo D. Mikelionio.

Bendruomenės pirmininkas tą darė paprašytas kaimo žmonių, kurie dėl KPD sprendimo kreipėsi ir į jį, ir į rajono politikus.

Pasak S. Valiuko, iš savivaldybėje dirbančio valstybės tarnautojo D. Mikelionio jis patyręs tarsi pasityčiojimą. Paminklosaugininkas S. Valiukui aiškinęs negalintis suteikti jokios informacijos apie KPD vertinimo tarybos veiklą. Ši institucija esą „taip jau ir veikia“ - su niekuo savo veiksmų nederina, ir pan. Pasak S. Valiuko, D. Mikelionis bandęs teikti pavyzdžius „iš gyvenimo“, tačiau kaimo bendruomenės pirmininkas taip ir nesužinojęs, kur galėtų ieškoti informacijos apie paminklosaugos institucijų sprendimo atsiradimo aplinkybes.

S. Valiukas teigia išgirdęs patarimą kreiptis į teismą, jeigu turintis laiko ir pinigų bylinėtis. O išgirdęs, kad kučgalietis iš pradžių kreipsis į „Šiaurės rytus“, D. Mikelionis išrėžęs siūlymą eiti nors į „Kaziuko kapelą“.

Tokio pokalbio iš esmės neneigė ir pats D. Mikelionis. Tik tikslino, kad S. Valiukui gal siūlęs kreiptis ne į kapelą, o į orkestrą... Ir apie pinigus teismui nekalbėjęs – tik apie laiką.

„Šiaurės rytai“ kalbėjosi ir su Architektūros ir urbanistikos skyriui (jame dirba D. Mikelionis) vadovaujančia Loreta Munikiene. Ji patikino, kad skyrius jokios informacijos KPD prašymu neteikė. Paminklinės vietos sklypas nebuvo formuojamas, nustatytos tik objekto ribos. Tą daro prie Kultūros ministerijos veikianti KPD vertinimo taryba.

„Aš jokio rašto nemačiau. Jie patys galėjo gauti informaciją iš visuomenės atstovų. Mes jokios informacijos bei prašymų neteikėme“, - apie KPD institucijos priimtą sprendimą sakė L. Munikienė.

Pats D. Mikelionis „Šiaurės rytams“ aiškino tai, kad „jie jau taip dirba“. Ir davė pavyzdį: „Žiūrėk, tik Vidutis Šeškas (šaulių vadas – aut.) su savo kompanija vos randa kokią partizanų buvimo vietą, jie (KPD vertinimo taryba?) tuoj atlekia ir pažymi kaip vertybę.“

„Aš tikrai nežinau, iš kur KPD gavo informaciją. Į mane tikrai niekas dėl to nesikreipė“, - užtikrino Papilio seniūnas Renas Čygas.

„Nelabai gražiai iš valstybės pusės gaunasi, nes ji uždėjo leteną ir įpareigojimus - dabar tie žmonės privalės paminklą prižiūrėti, aplinką šienauti ir padarytą žalą, jei taip bus, atlyginti“, - kalbėjo seniūnas. Jis sakė, kad jau tekę patirti KPD Panevėžio skyriaus vedėjo Arūno Umbraso domėjimąsi, kas davė leidimą tvarkyti partizano kapavietę, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą.

„Betoniniai apvadai, pasirodo, yra tokia kultūros vertybė“, - svarstė Papilio seniūnas.

Darbas, dėl kurio „nesijudina“ vietos paminklosaugininkai

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo paveldo vertinimo taryba suteikė apsaugą Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietai (unikalus kodas 42428) Kučgalio kaime.

Šiam paminklui nustatytos vertingosios savybės, apibrėžtos teritorijos ribos bei nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo. Medžiagą kultūros paveldo vertinimo tarybai teikia Kultūros paveldo centras. „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su šio centro vyresniuoju paminklotvarkininku Valdu Striužu, rengusiu medžiagą dėl Kučgalio partizanų kautynių ir žūties vietos. Informaciją apie ją, 2013 metais pažymėtą paminkliniu akmeniu, V. Striužas radęs viešojoje erdvėje.

Į Kučgalį paminklotvarkininkas važiavęs pats, kelią prie paminklo sužinojęs ir tikslinęsis seniūnijoje.

„Paminklinių vietų planus darome mes. Paskambinau seniūnui, tai jis man ir papasakojo, kur ta vieta yra“, - sakė praėjusią savaitę kalbintas V. Striužas. Išgirdęs, kad skelbiamoje informacijoje yra netikslumų, jis pats žadėjo balandį vykti į Kučgalį ir kalbėtis su žmonėmis. Anot V. Striužo, vertybė yra ne akmuo, bet žūties vieta, ir ją norėtųsi kuo tiksliau pažymėti.

Kučgalio kaimo kapinėse esančių partizanų kapų vertybėmis laikomi ne tik palaikai, bet ir betoniniai apvadai, ant kurių yra autentiški užrašai. Būtent dėl jų kapai ir yra įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą. Tvarkant kapavietes derinimas, nors ir simbolinis, reikalingas, kad tie užrašai nebūtų sunaikinti.

Anot V. Striužo, Biržų krašte dar daug objektų, susijusių su partizanų kautynių ir žūties vietomis, yra nepažymėta.

„Iki šiol paminklotvarkininkė tų darbų nelabai dirbo... Nematau judėjimo bei pastangų ir dabar“, - sako su šviesaus atminimo istoriku Antanu Seibučiu bendradarbiavęs studijų bendrakursis V. Striužas.

Žmones informuoti turi savivaldybė

Apie kučgaliečių nuoskaudas dėl informacijos apie partizanų kautynių ir žūties vietos įamžinimą „Šiaurės rytai“ kalbino ir KPD prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėją Arūną Umbrasą. „Nemanau, kad tų žmonių ir valstybės interesai išsiskiria. Jie, manyčiau, kaip tik sutapo – valstybė atsiliepė į žmonių norą įamžinti partizanų atminimą“, - sako A. Umbrasas.

Sykiu paveldosaugininkas pažymi, kad žemės sklypo savininkų sutikimo šiuo atveju ir nereikia – juk žemės niekas nenusavino. O informaciją apie į Kultūros vertybių registrą įtrauktą objektą suinteresuotiems asmenims turėjusi pateikti savivaldybė.

KPD prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus raštas „Dėl apsaugos suteikimo ir apskaitos duomenų įrašymo į kultūros vertybių registrą“ Biržų rajono savivaldybei parašytas 2018 metų kovo 6 dieną. Informacija kovo 9 dieną paskelbta savivaldybės interneto svetainėje.

Kučgalio kaimo žmonių atstovas į savivaldybę pasikalbėti atėjo ir su paminklosaugininku nesusikalbėjo po kovo 13 dieną laikraštyje išspausdintos informacijos.

Redakcijos žiniomis, su abejonių kamuojamais partizanų artimaisiais susitikti bei pagarbiai išaiškinti situaciją iki šiol savivaldybininkai nebandė.

Alfreda Gudienė