Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Išgyvena pačių susikurtos „pagalvės“ dėka

Pastaraisiais metais Lietuvoje kaimo verslų idėjų netrūksta, nes akivaizdu, kad kuo giliau į provinciją, tuo reikalingesnės paslaugos, jos – arčiau žmogaus poreikių. Nors veikti yra ką, verslininkai teigia, kad per pandemiją padaugėjo rūpesčių dėl valdžios požiūrio į smulkius kaimo verslus.

Šlepečių siuvėjai tebelaukia automobilio

Šakių rajone Plynių kaime verslininko Tado Bybarto įkurta šlepečių siuvykla per pandemiją išgyvena be valstybės paramos. Tam, kad šlepetės pasiektų pirkėją, gelbsti elektroninė prekyba. „Didelio poveikio pandemija mums neturėjo. Gal tik pradžioje, kai nebuvo galima išvažiuoti iš šalies, jautėsi žaliavos stygius, nes tiekimas buvo užstrigęs. Šiuo metu viskas sugrįžę į savo vėžes, nors tam tikrus koronaviruso sukeltus padarinius jaučiame – balandžio mėnesį įgyvendindami vieną projektą užsakėme naują krovininį automobilį, bet iki šios dienos jo dar negavome ir nežinome, kada pirkinio sulauksime“, – pasiguodė T.Bybartas.

Anot jo, skirtingai nei kiti verslai, šlepečių verslas nuo koronaviruso pandemijos suvaldymui priimtų apribojimų nenukentėjo, kaip nesusitraukė ir pati rinka, nes vis daugiau šlepečių parduodama internetu. „Dėl apribojimų mums gal net geriau buvo“, – apie įsisiūbavusią elektroninę prekybą kalbėjo Šakių rajono verslininkas.

Šiemet jie dar pradėjo bendradarbiauti ir su vienu internetinės prekybos tinklu, tad atsivėrė galimybės Plyniuose pagamintas šlepetes parduoti kaimyninėse šalyse – Latvijoje bei Estijoje. Nors jau ir anksčiau dalis šlepečių iškeliaudavo už Lietuvos ribų per siuvyklėlės internetinę parduotuvę, dabar bus dar didesnė platforma prekybai ir patogumas tiek gaminantiems, tiek perkantiems.

Tiesa, siūdami šlepetes zanavykai stipriai jaučia sezoniškumą. Aktyviausias sezoninis darbas prasideda nuo rugsėjo, o pats įkarštis, anot T.Bybarto, būna lapkritį–gruodį. Šiuos du mėnesius jis prilygina „karštam kosmosui“. Šiuo metu siuvyklos darbuotojams darbo krūviai vis didėja. Tado mama šlepetes siuva nuo seniau, o rugsėjo mėnesį siuvėjų gretas papildė naujas samdomas darbuotojas.

Siuvyklėlės naujiena – pradėjo gaminti šlepetes iš medvilnės ir vilnos. Kitus gaminius vis patobulina, atnaujina. Tą leidžia galimybės – šiemet nusipirko naujas siuvinėjimo stakles, kurias gamintojai vėlavo pristatyti apie mėnesį.

„Jeigu būtume užsakę stakles balandį, būtume turėję pristatymo problemų, kaip ir su automobiliu. Kurie užsisakė balandį – tebelaukia. Girdėjau, kad prie to daug prisidėjo suprastėję santykiai su Kinija. Vienas mano pažįstamas, parengęs projektą, vis dar laukia staklių“, – verslui nepalankią situaciją apibūdino Šakių rajono verslininkas.

Kalvystė – brangus verslas

Vilkaviškio rajone dvejus metus veikiančioje MB „Geležinio vilko darbai“ gaminama ne tai, ką patys meistrai norėtų gaminti, o tai, ko klientai pageidauja. Tad tenka įgyvendinti įvairiausias nestandartines užsakovų idėjas.

Modernią kalvę įkūrė ir joje tvarkosi du auksines rankas turintys kaimynai – ūkininkas Linas Klimavičius, labiau atsakingas už gamybą ir jos procesą, bei jo draugas Alius Maknavičius, kuriam tenka tvarkyti daugiau verslo vadybinę-finansinę pusę.

Be pačių savininkų, kalvėje prie metalo apdirbimo staklių dar tik maždaug du mėnesius dirba vienas samdomas darbuotojas. Pasak A.Maknavičiaus, finansinės paramos iš valstybės jiems kol kas neprireikė, nes nereikėjo išlaikyti darbuotojų – išsivertė patys. Vienas iš kalvės savininkų turi augalininkystės ūkį kaime ir su šeima ūkininkauja, kitas dirba samdomą darbą, yra įmonės logistikos vadovas, todėl kalvystė jiems yra papildomas verslas ir savotiškas hobis.

Metalo apdirbimo meistrai orientuojasi į kalvystės darbus, skirtus sodyboms, jų aptvėrimui. Pagal užsakovų prašymus kalvėje gaminami metaliniai vartai, raštuotos tvoros, laiptų turėklai, stogeliai virš lauko durų, šašlykinės, sodybų interjero puošybos detalės, įvairūs praktiški daiktai. Auksarankiai darbą pradeda nuo brėžinio-projekto. Detales pjausto metalo apdirbimo staklėmis, virina, šlifuoja, o nudažyti veža profesionalams į Šakių rajone esantį vienos bendrovės dažymo cechą.

„Mūsų darbai iš metalo yra nudažomi milteliniu būdu. Toks dažymo būdas nėra naujiena, jis gana senas, tik gal labiau prieinamas tapo pastaraisiais metais. Profesionalų nudažyti gaminiai be papildomo dažymo tarnauja 20 ir daugiau metų“, – pasakojo kalvis-vadybininkas.

Jo teigimu, šis dažymo būdas yra pramoninis. Tokios technologijos, anot A.Maknavičiaus, bet kas ir bet kur nepritaikys, nes turi būti tam tikra aplinka, tam tikro dydžio krosnis. Tam, kad į krosnį tilptų vartai, ji turi būti apie 10 metrų ilgio bei 2 metrų pločio. „Toje krosnyje vartus kaip kokį pyragą pakepi 180 laipsnių temperatūroje valandą ir ištrauki jau „iškeptus“, – vaizdžiai pasakojo kalvės savininkas, pridurdamas, kad vartų ar kito gaminio spalvą galima rinktis pagal norus – viską įmanoma įgyvendinti, tą padaro jų verslo partneriai.

Be metalinių vartų, tvorų ir kito gėrio, Linas ir Alius dar gamina ir industrinio stiliaus baldus. Tačiau jų poreikis per pandemiją smuko. Draugai atidaryti modernią kalvę pataikė ties pačia pandemijos banga. Vos pradėjo dirbti, po mėnesio šalyje buvo paskelbtas pirmasis karantinas.

„Kas iš tiesų sustojo, tai mūsų paleista linija, kur gaminame kavos staliukus iš metalo, medžio ar baldinių stalviršių. Šių gaminių paklausa visiškai sustojo. Jų poreikis prekyboje tik dabar po truputį atsigauna. Ši sritis mūsų versle nukentėjo labiausiai“, – pasakojo MB „Geležinio vilko darbai“ kalvis A.Maknavičius.

Ūkininkas ir kalvis L.Klimavičius VL sakė, kad dėl pandemijos jų šeimos 200 ha ūkiui išbrango degalai, trąšos, sėklos. Klimavičiai sėja javų, žirnių, rapsų, ridikų, garstyčių. Kalvėje irgi įvyko panašus procesas – pabrango žaliavos. Daugiausia sunaudoja metalo, kuris pabrango net tris kartus. Anksčiau už toną metalo mokėdavo 700 eurų, dabar perka už 1 800 eurų. Tačiau didinti metalo gaminių kainų, anot jo, daug negali, nes žmonės jų tiesiog neįpirks.

Neseniai jie įdarbino darbininką, tad prisidėjo išlaidos darbo užmokesčiui. Bet dviese dirbti kalvėje jau nespėdavo. „Kai išeidavau tvarkytis ūkyje, būdavo, kad darbai kalvėje sustodavo vos ne pusei metų“, – sakė ir ūkyje, ir kalvėje dirbantis Linas, patenkintas, kad sunkiai, bet rado patikimą darbininką Kybartuose, nes Užimtumo tarnybos atsiųsti vyrai dažniausiai užsukdavo tik tam, kad pasižymėtų lapelyje, jog iš tikrųjų buvo.

Atėjo laikas plėtrai

Patys modernios kalvės įkūrėjai Linas ir Alius nuo jaunų dienų mėgo konstruoti, lipdyti, meistrauti, sako, kad jiems šie pomėgiai padiktavo rimto verslo idėją. Lėšas kalvei įsirengti jie kaupė ne vienerius metus. Linas dar buvo išvykęs padirbėti Airijoje. Vyrai kalvę įkūrė prie namų ūkiniame pastate. „Įsikurti reikėjo ir dar daug ko reikia. Kai ką ir iš užsienio vežėmės. Įrengimų teko pirkti ir paprašius paramos. Bet didžioji dalis supirkta iš nuosavų lėšų“, – vardijo gamybos vadovas.

Dabar kalvėje vyrai stoja prie modernesnių kalvių, indukcinių kaitintuvų, kuriuose per 20–30 sekundžių metalas jau būna gerai įkaitęs. Paspaudęs automatiškai programuojamų staklių mygtuką, iš metalo gali išgauti tinkamą elementą.

L.Klimavičiaus nuomone, visi verslai, ko gero, turi ateitį, tik reikia nepavargti dirbti. Vienur lengviau, kitur sunkiau, bet ir konkurencija gan didelė. Jo teigimu, kalvystė – brangus verslas, tai ne kirpykla, kur užtenka nusipirkti žirkles, plaukų džiovintuvą ir jau gali dirbti. „Kalvėje reikalingi labai brangūs įrengimai, bet vis tiek yra didelė konkurencija. Aišku, bet kuris tokio gaminio nepadarys, nes čia reikia ir menininku, ir pardavėju būti, taip pat profesionaliai metalo apdirbimo stakles valdyti“, – sakė kalvystės amato puoselėtojas Linas.

Išgyventi tik iš kalvystės draugams gal ir pavyktų, bet tada reikėtų didinti apimtis, plėsti gamybos pajėgumus, gerinti darbo sąlygas. Garaže įkurtoje kalvėje ankštoka, su stambiais gaminiais nėra net kur apsisukti. Pasak Lino, jie kol kas iš darbo kalvėje visiškai nieko sau neskiria, ką uždirba, abu investuoja atgalios – įmonėlės gamybos tobulinimui. Jie nori paspartinti gamybos procesus, siekia būti kitokiais – turėti įrenginį, kuris suteiktų išskirtinumo. „Pavalgyti iš šito savo susikurto verslo dar negalime“, – sakė jis. Todėl jie priversti turėti kitą veiklą kasdieniam pragyvenimui.

Priklausomi nuo turistų

Ažuožerių kaime, vos už keleto kilometrų nuo Anykščių, Vitkų šeimos įkurta skalbykla teikia skalbimo, džiovinimo ir lyginimo paslaugas privatiems asmenims, taip pat smulkaus ir vidutinio verslo atstovams. Pasak MB „Balta dėmė“ direktorės Svetlanos Vitkienės, skalbykla reikalinga, bet šios paslaugos labai jaučia sezoniškumą. Aktyviausias laikas, kai atvyksta turistai, o kai jų srautas mažėja – sumažėja ir užsakymų skalbyklai.

„Mūsų veikla karantinų metu nebuvo sustabdyta, nebankrutavome per pandemiją. Elgėmės atsargiai, saugojomės, tad nesusirgome COVID-19 liga“, – pasakojo smulkioji verslininkė iš Ažuožerių. Ji pripažino, kad per antrąjį karantiną, kai buvo apribotas judėjimas tarp savivaldybių ir į Anykščių rajoną negalėjo atvykti turistų, skalbyklai pasijuto sunkmetis. Bet panaikinus apribojimus turistai į jų kraštą plūste plūdo, darbų apimtys Ažuožerių skalbykloje, anot savininkės, padidėjo apie 5 kartus.

S.Vitkienės teigimu, jos teikiamos skalbyklos paslaugos ir šiaip yra daugiau sezoninis verslas. „Šią vasarą dirbome pilnu tempu. Rudenį į sodybas žmonės važiuoja mažiau, bet Anykščiuose dar yra nuomojamų butų, anykštėnai priima labai daug svečių. Kol turistai atvyksta, visi dirbame“, – pasakojo skalbyklos direktorė.

Kol kas S.Vitkienės skalbykloje samdomų darbuotojų nėra. Ji dirba padedama šeimos, bet planuose kirba mintis įdarbinti vieną žmogų. Kai sezono metu išaugs skalbimo paslaugų poreikis, ji viena neįstengs padaryti tiek darbų.

S.Vitkienė VL minėjo, jog per pandemiją jokios paramos į valstybę nesikreipė. Ji mano, kad kitiems kaimo verslininkams paramos reikėjo labiau nei MB „Balta dėmė“. Verslininkė išsivertė, kaip galėjo, savo jėgomis. „Man gal trupučiuką lengviau. Man patalpų nuomos nereikia mokėti, nes skalbyklos patalpos yra mūsų šeimos nuosavybė. Iki šiol nėra samdomų darbuotojų, kuriuos reikėtų išlaikyti“, – aiškino S.Vitkienė.

Ji mato skalbyklos ateitį, nori didinti paslaugų apimtis, skalbimo, lyginimo, džiovinimo pajėgumus. Skalbykla dirba su „mažiukais“ užsakovais, kaimo turizmo sodybomis. „Su dar daugiau klientų dirbti būtų fiziškai neįmanoma, nes skalbykla maža“, – atviravo direktorė.

Savo skalbyklą ji priskiria labai mažam šeimos verslui. Pasitaiko, kad vienas mėnuo būna lengvesnis, kitas sunkesnis, bet suvedus rezultatus minuso nėra. „Kiek yra, tiek ir gana“, – sakė Anykščių rajono verslininkė.

Rekomenduojami video