Dabartiniame pasaulyje, kai partneriai keičiami dažnai ir be dramų, didele retenybe tampa žmonės, vienas kitą atradę visam gyvenimui. Tokia buvo rašytojų Inezos Juzefos Janonės ir jos vyro Jurgio Buitkaus sąjunga – lyg nesibaigianti meilės istorija. Net sutuoktinio mirtis nepajėgė jos nutraukti. Naujausioje I.J.Janonės prozos rinktinėje „Dvigulė lova“ daug vietos skirta jos gyvenimo vyrui.

Kūrybos prasmė

Keliolikos poezijos ir prozos knygų autorė gyvena viena, o Jurgis žvelgia į ją iš didelės nuotraukos.

„Man jis gyvas, nors jo nėra ir jau niekada nebus. Dramatiškas ir nepaaiškinamas paradoksas, visą pasaulį norėčiau įprasminti dar nenučiupinėtais žodžiais... Ir apskritai, ar literatūra turi kokį poveikį? Manau, kad taip... Man ji primena laboratoriją gyvenimui tirti. Ar turi kokią nors prasmę žmogaus – kaip unikalaus dvasinio fenomeno – jausmai, pojūčiai, mintys jam pačiam ir visuomeninės sąmonės poslinkiams? Mirtis pavers į nieką viską, ką regime ir ką jaučiame. Rašydama jaučiuosi amžinesnė“, – kūrybos prasmę aiškina rašytoja.

Ineza su Jurgiu susipažino būdami studentais. Jurgis – žemaitis, dešimtas vaikas šeimoje, patyręs nemažai vargo. Inezą nuo ankstyvos vaikystės metų augino Panevėžyje gyvenę motinos tėvai, nes dėl dramatiškai susiklosčiusių aplinkybių (jos tėvas susirgo nepagydoma liga) jos tėvai išsiskyrė.

Su vyru Jurgiu Ineza nugyveno įdomų gyvenimą.

Miltinio sietas

Rašytoja išsiskiria įdomiu hipišku aprangos stiliumi – tarsi atkeliavusi iš praėjusio amžiaus 1960-ųjų Vudstoko. Taip ji pradėjo rengtis baigusi vidurinę, kai įstojo į Panevėžio dramos teatro studiją. Svajojo tapti aktore, bet likimas pasisuko kita linkme.

„Mūsų grupės vadovė buvo Eugenija Šulgaitė. Studijoje neretai lankėsi ir pats maestro Juozas Miltinis. Mane žavėjo jo ilgi monologai apie gyvenimą ir teatrą bei jų tarpusavio ryšį. Įsiminė jo dažnai kartojama frazė: „Sietas nuolat sijoja.“

Pirmąsyk apsilankęs studijoje, jis panoro su kiekvienu iš mūsų susipažinti. Prasidėjo savotiškas egzaminas. Deklamavome poeziją. Pasirinkau Salomėjos Nėries „Pienę“. Gal ir per daug pakiliai, įsijausminusi skaičiau tekstą drebančiu iš susijaudinimo balseliu. Miltinis trenkė kumščiu į stalą ir suriko: „ Užteks! Ar tokiu balsu dobilas kreipiasi į pienę? Kolchoze melžėja netiktum dirbti! Natūralumo, sakau, natūralumo reikia. Visokių šiukšlių šiton studijon prigraibstyta.“ Išlėkiau iš studijos žliumbdama, be galo įsižeidusi ir... nusiritau nuo skardžio tiesiai Nevėžin su visais drabužiais. O buvo pavasaris, vanduo ledinis, aš vis brendu gilyn, bet kojas geliantis šaltis smelkiasi ir įsikarščiavusion galvelėn – atvėsina ją... – žymiojo režisieriaus žiaurumą mena menininkė. – Po daugybės metų aktorė Eleonora Matulaitė prisimins, kad už akių maestro mane vadindavo Botičelio madona. Nežinau, ką jis turėjo galvoj...“

Našlė saugo vyro atminimą, leidžia jo knygas

Bohemiškas gyvenimas

Baigęs universitetą Jurgis gavo paskyrimą į Žaslius, po kurio laiko, metusi studijas, pas jį atvyko ir Ineza.

„Ilgai nelaukę susukom gūžtą, susilaukėm mergaitės ir berniuko. Jurgis vis spausdavo mane baigti Pedagoginį institutą, juokais grasino: jei nebaigsiu – skirsis. Tai negi priešinsies? Baigiau mokslus neakivaizdiniu būdu, – gyvenimo pradžią su vyru mena Ineza. – Po kurio laiko mums pasidarė kiek nykoka Žasliuose. Persikėlėme į Panevėžį, apsigyvenome senelių name. Darbavomės abu „Panevėžio tiesoje“, spausdinome savo kūrinius laikraščiuose, bičiuliavomės su vietos literatais, ypač su Elena Mezginaite ir jos vyru Petru Čipliu – literatu, fotografu, tapytoju. Savaitgaliais pasinerdavome į bohemišką gyvenimą. Skaitėme, ką parašę, susėdę kad ir ant grindų, vieną kitą vyno taurę jau išlenkę – ir taip ligi aušros...Ir nieko daugiau nereikėjo... Prie mūsų retsykiais prisišliedavo dar vienas, vėliau jau žinomas rašytojas – Ramūnas Klimas.“

Panašus gyvenimas virė ir kūrybinio jaunimo stovyklose.

„Iš kūrybinės stovyklos dalyvių man įsiminė Vidmantė Jasukaitytė. Kartą mes stypsojome išrikiuoti aikštelėje tarsi kariuomenėje, laukdami, kol sveikinimo žodį tars veikėjas iš komjaunimo komiteto – juk jo dėka mes čia atsidūrėme. Ir ką jūs manote – išgirstame pypsėjimą, signalai vis skardesni, ilgesni... Vidmantė, ak, toji Vidmantė, sugalvojo pokštą: jos vaikis, prie vairo pasodintas, vis pypino ir pypino, kai tas svarbus veikėjas bandė prasižioti...“ – kvatoja Ineza.

Draugystė su Baltušiu

Tokioje stovykloje Ineza artimiau susipažino ir su „gyvuoju klasiku“ Juozu Baltušiu. „Jau dega laužas, smuikuoja kaži kas, o mudu su Baltušiu vis vaikštinėjame ir šnekamės. Jo niekaip nepaleidžia naujoji jo knyga. Gerai, kad „Sakmę apie Juzą“ buvau suspėjusi perskaityti – turėjau, ką pasakyti. Rašytoją labiausiai kamavo knygos pabaiga. Ar ji vykusi? Išdėsčiau savo nuomonę, jis įsiklausė, nė karto nepertraukė nė žodžiu, mes diskutavome kaip lygus su lygiu. Dabar galvoju: na, ir drąsi buvau anuomet. Ir su jo žmona aktore Monika Mironaite vėliau artimiau susipažinau, apie ją pasakojau knygoje „Buvo nebūtinai“, – mena rašytoja.

1978 metais išleista pirmoji I.J.Janonės knyga „Veidas“ buvo gerai sutikta „Vagos“ leidykloje, bet vėliau jai kliuvo ir kritikos. Autorė pasiguodė Baltušiui, o iš jo gavo tėviškai paguodžiantį laišką.

„Labai jautriai priėmėte kritikų atsiliepimus apie Jūsų pirmąją knygą „Veidas“. Suprantu, kad pirmąją knygą išleidus, širdis kiekvieną atsiliepimą priima itin užaštrintai. Pats išgyvenau kažką panašaus.Tačiau negaliu suprasti, kam reikia kreipti dėmesį į literatūros kritikų atsiliepimus? Negi Jūs nesuprantate, kad šiandien mūsų literatūroje nėra nė vieno nuoširdaus ir atviro kritiko, susirūpinusio būtent literatūros, o ne savo savo asmeniškais išskaičiavimais?! Meskite juos, tuos atsiliepimus, per tvorą ir dirbkite toliau savo darbą – tai vienintelė teisinga pozicija, patikėkite.O rašyti Jūs galite.Turite visus duomenis. Aš juk skaičiau ne vien šitą Jūsų knygą, bet ir pasirodančius periodikoje kūrinius.“

I.J.Janonė mėgsta keliauti. Salvadoro Dali muziejuje Ispanijoje.

Nepamirštami laikai „Nemune“

Kai J.Buitkus gavo darbą žurnalo „Nemunas“ redakcijoje Kaune, į Panevėžį pas šeimą jis grįždavo tik savaitgaliais.

„Aš pati lankydavau vyrą ir vis dažniau likdavau Kaune nakvoti. Paskui suvisam persikėliau Kaunan, palikusi senelei pagloboti jau ūgtelėjusius mokyklinukus vaikus. Kurį laiką mudu su vyriausiojo „Nemuno“ redaktoriaus Antano Drilingos žinia nakvodavome toje pačioje redakcijoje, o savaitgaliais lėkdavome Panevėžin. Aš darbavausi Menininkų namuose su Mykolu Karčiausku, kiek vėliau – Kauno rajoniniame ir Medicinos instituto savaitraštyje.

Mudviem su vyru teko nakvoti ne tik „Nemuno“ redakcijoje, bet ir Kauno rašytojų sąjungos patalpose, kol pagaliau ilgai laukę sulaukėme buto – po to, kai Jurgis išleido pirmąją prozos knygą „Pavasarį gimęs“ ir buvo išsyk priimtas į Rašytojų sąjungą kaip perspektyvus autorius. Tai anais laikais tai nutikdavo gana retai.“

Į Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos veiklą įsitraukė ir Ineza.

„Man teko toli gražu ne paskutinis vaidmuo aptariant kolegų kūrybą. Mykolas Karčiauskas dar pakurstydavo: netylėk, žiebk, ką galvoji, – tuomet ir kiti netylės lyg ant kranto išmestos žuvys. Netylėdavau. Gal net per daug įsismagindavau. Esu parašiusi ir nemažai recenzijų. Tačiau labiausiai didžiavausi apysaka „Ateinu“, išspausdinta „Nemune“. Pati stebiuosi, kodėl šios apysakos neįdėjau į pirmąją prozos knygą, kurios dabar, ieškok neieškojusi, vis tiek nerasi... Galiu pasakyti, kad patyriau ir „žvaigždžių“ valandą, ir apleistumo jausmą, kai daugelis visai neseniai dar tokių malonių ir prielankių kolegų išsyk atsuko man nugarą, kai buvau skaudžiai išplakta kritikos bizūnais. Buvau nugramzdinta į užmarštį brandžiausiais savo metais...“ – neslepia nuoskaudos rašytoja.

I.J.Janonės manymu, tas jos ignoravimas tęsiasi ir šiandien, tačiau ji vis tiek daro tai, ką turi daryti – rašo, pasitardama su savo vyru, kuris šypsosi jai iš didžiulės nuotraukos ant sienos.

Redakcijos apiplėšimas

Atgimimo laikais Buitkai Kaune buvo įkūrę leidybos įmonę, leido knygas bei savaitraščius „Akcentai“ ir „Atšvaitai“. Kad galėtų nusipirkti tuo metu brangius kompiuterius, pardavė savo butą, o patalpas redakcijai išsinuomojo, jose abu ir gyveno. Tačiau mėgstamu verslu džiaugėsi vos septynerius metus.

„Vieną vakarą pas mus įsiveržė keturi vyrai, veidus apsitempę pėdkelnėmis. Jurgiui jie, matyt, kažko davė pauostyti, nes jis miegamajame surištas kurį laiką tysojo be žado. Bandžiau su jais kalbėtis mandagiai: „Prašau sėsti, kokiu reikalu?“ Vietoj atsakymo – smūgis, atsidūriau pastalėje jau be sąmonės. Atsipeikėjusi mačiau, kaip atsibastėliai zujo iš vienos patalpos į kitą ir rinko, kas pasitaikė po ranka. Stačiais laiptais apačion išdangino visus mūsų kompiuterius. Vilkdami mane už plaukų po grindis, surišo laidais, o prieš išsinešdindami iš vazų išmėtė gėles ir į jas primaižiojo, o ir pro šalį. O mums pareiškė – ramiai riogsokit, blia, jei sujudėsit, išlėksite pro kaminą, – Kauno reketininkų išpuolio iki šiol nepamiršo moteris. – Kai viskas nutilo, Jurgis man sako: „Reikia išsilaisvint, rizikuokim, neturim kitos išeities!“ Man pasisekė išsipančioti, atrišau ir Jurgį – neišlėkėme pro kaminą. Kai atsistoję apsikabinome, Jurgis ir sako: „Dar kartą mudu sutuokė – šįsyk, mieloji, amžinai!“

Visko netekę Buitkai iš Kauno buvo priversti vėl persikelti į Žaslius. Jurgis darėsi vis nervingesnis, dažniau siekė stikliuko, jam ėmė šlubuoti sveikata. Netrukus jį ištiko širdies infarktas. Jų gyvenimą palengvino netikėtai atgautas Inezos tėvo palikimas – nemažas žemės sklypas Panevėžyje. Nusipirko butą Vilniuje, daug keliavo, tačiau turistinėje kelionėje po Egiptą Jurgį netikėtai ištiko mirtis.

Gyvenimas tęsiasi

„Grįžau į Lietuvą,o Jurgį pargabeno tuo pačiu reisu, kuriuo mes skridome į Egiptą, su tais pačiais žmonėmis, tik karste, iš lentgalių bet kaip sukaltame, kurį oro uoste iškrovė su kitu bagažu.

Rašytojos skausmą numalšino laikas, tačiau atmintis gyva. I.J.Janonė buvo įsteigusi Jurgio Buitkaus literatūrinę premiją vyrui atminti. Dabartinę jos būseną atspindi šis tekstas:

„man patinka gyvenimo nuobodis / į jį nuosava galva įsiknisu kuo giliau lyg pagalvėn / išnykstu pasinėrus į rūką / realybė tuomet tarsi katino ašaros / tačiau to jums niekados nepapasakosiu / man patinka gyvenimo nuobodis / toks matyt jis ir bus ligi galo / jį prastumsiu kaip kėdė apdulkėjusi / arba šios ištuštėjusios spintoje pakabos / man per sapną kažką sakančios / ir vis tiek nepasakančios / nuobodu – ne tas pats / kas kasdieniška“.