Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Akvilei darbas darbą veja nesibaigiančia pyne

Pristatydama kūrybiškos sielos moterį pradėsiu nuo pokalbio su ja pabaigos – man kilo mintis, jog su tokiais žmonėmis kaip Akvilė primygtinai reikėtų gyvai supažindinti niurzglius ir amžinus bedarbius, kad pasimokytų optimizmo.

Kur pritaikyti tušinukų detales?

Su Akvile Šiaučiūniene iš Bajoriškių kaimo susipažinome Jūžintuose per Baltramiejaus kermošių.  Tąkart jos rankdarbiai buvo eksponuojami kartu su kitų šio krašto auksarankių kūryba. Moteris vedžiojo po didžiulę palapinę ir rodė nertas, megztas, siūtas grožybes, kurioms reikia didelės fantazijos ir kruopštumo. Pirmiausiai dėmesį patraukė vasaros metui neįprasti kalėdiniai burbulai – apsiūti blizgančiu audiniu, išpuošti nertomis arba iš karoliukų sukomponuotomis gėlelėmis, išpuošti kitais aksesuarais. Tačiau labiausiai sudomino viena smulkmena – juos puošdama Akvilė pritaikė netgi blizgias tušinukų detales. Čia pat suposi jos rankų darbo megzti paukštukai, velykiniai margučiai, jūros arkliukai, glaudėsi fėjos, raganaitė, lėlės, spalvingi nerti kilimėliai, o palapinės priekyje pūpsojo krepšys su didžiule puokšte, kurioje žydėjo arba brandino galvutes iš siūlų nertos raudonos aguonos, ramunės, rugiagėlės.

Pirmoje vietoje – „niekniekiai“

„Anksčiau ūkiškai gyvenau – nebuvo kada darbuotis, – apie rankdarbius ir jiems skirtą laiką kalba moteris. – O dabar viena būnu, tai valia. Ir pietus pasidarau, ir verdu, ir konservuoju, bet jei atsisėdu, mano rankos nesiilsi, aš turiu dirbti. Darbo yra. Kaip nesibaigianti pynė, kai vieną posmą pagieda, tada – kitą. Lygiai taip pat ir man – vieną darbą padirbu, jeigu šovė mintis, pradedu kitą.“

Tų sumanymų – nors vežimu vežk. Namams nusimezgė, susikūrė dienines ir naktines linines užuolaidas. O kaipgi be staltiesių? Ir jos – rankų darbo. Dabar užsiėmusi, kaip pati sako, naujoviškais kalėdiniais žaisliukais. Jie kabės palubėje. Jiems prisiūta bitelių uodegėlių, priruošta  galvelių, sparnelių… Žinoma, ant žaisliukų tupės ne tik miniatiūrinės bitutės, bet puikuosis ir gėlių žiedeliai.

Akvilė paima į rankas ir teptuką, tačiau „labai bloga būna užbaigti“, nes tai dažai, tai skiediklis pasibaigia. Ir apskritai „labiau patinka niekniekiai, o paveikslai – antroje vietoje“.

Stinga tik laiko ir… kamšalų

„Kai kada dar ir eilėraštį parašau, – prasitaria. – Užeina mintis ir parašau.“ Kai kada posmą gali surimuoti ir tą minutę. Tą kartą labai nustebino savo drauges. „Paprastas stalas, / paprasta ir asla. / Ten kamputyje voras gyvena, / ant palangės – didžioji musia“, – padeklamuoja tą posmą ir tikina, kad nesunku surimuoti, nes jis apie tikrovę.

Iš kur polinkis į meną? A. Šiaučiūnienė sako, kad nuo mažų dienų jai patikdavo molio dirbiniai, medžio drožiniai, kita kūryba. Galbūt dėl to, kad tėvas „buvo prie medžio“, kūrybingumu pasižymėjo ir mama, iš kurios paveldėjo humoro jausmą. O ko tikisi ateityje? „Kad man Dievas padėtų ir laiką pratemptų… O dabar nepamatau, kaip savaitė prabėga“, – apie laiko stygių prabyla kūrėja. Ir dar labai stinga kamšalų lėlėms.

Jos rankdarbiai neužsiguli namuose ir keliauja po rajono bibliotekas: „Tegu turi žmonės, aš nepavydi. Svarbu, kad nesulamdytų.“

Rekomenduojami video