Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žmogus parašė knygą – na ir kas?

Gyveno kartą tokia Rūta Vanagaitė. Ėmė ji ir parašė knygą apie tai, kad lietuviai šaudė ir mušė žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Tame nėra nieko naujo, pačios knygos dar niekas neskaitė, bet visi ėmė ir viešai susiriejo. Įdomu.

Ar labai jau tokia įdomi pati knyga, ar joje yra kas nors labai naujo – neaišku. Knygų pasaulyje ir net Lietuvoje išleidžiama daug ir net skaitant tik pačias geriausias – neužteks laiko. Todėl kiek provokuojantis pavadinimas „Mūsiškiai“, autorės interviu, kur ji skundžiasi (nors atrodo, kad labiau mėgaujasi „aukos“ vaidmeniu), jog nuo jos dėl knygos neva pabėgo draugai ir giminės – marketingas ir nieko asmeniško. Kad lietuviai svariai dalyvavo holokauste, tiek žudydami, tiek vogdami nužudytųjų turtą – faktas, kuris man, kaip ir daugumai ne urve gyvenančių žmonių, žinomas seniai, neskausmingai išsitaria (nors ir nėra malonus), kažkaip dėl to nesu netekęs jokių draugų. Kokiame zoologijos sode reikia gyventi ir bendrauti, kad taip nutiktų – klauskite R. Vanagaitės, kuri pasiekė ko norėjo – yra dėmesio centre.

Šiuo atveju akivaizdu, kad pati tema turbūt yra kur kas įdomesnė ir skausmingesnė už knygą, kuriai tiesiog tokiais rinkodariniais žingsniais užtikrinami pardavimai. Buitinio antisemitizmo apsėsti žmonės ir neonaciai ją nusipirks, kad sudegintų arba rastų prie ko prikibti, kairieji intelektualai ir komunistuojančios personos laikys garbės reikalu turėti šį veikalą savo bibliotekoje grynai iš principo. Tuo pačiu dar deklaruos, kad yra labai drąsūs ir nebijo lietuvių fašistų bei Landsbergio (nesvarbu kurio), kurių atseit labai bijo visi kiti.

Nekeista, kad knygą sudarant komerciškai ir fiziškai prisidėjo seniai žinomas ekstremistas ir demagogas, vis dar nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas. Šis „nacių medžiotojas“, viešai prisipažinęs esąs Rusijos specialiųjų tarnybų bendraminčiu, kuris į blogąją pusę skiriasi nuo šviesios atminties Simono Vyzentalio, nebeteko medžioklės plotų. Mat gyvas nacis ar žydšaudys - beveik neberandama retenybė. Ne dėl kokios nors lietuvių ar australų klastos – tiesiog gamta surėdė, kad žmonės gyvena ne amžinai. Taigi, dabar pragyvenimo šaltinis – pačios žydų žudymo temos vartymas ir sukinėjimas, provokavimas, erzelio kėlimas. Čia tinka bet kurie būdai. Tad ir šios knygos pristatymas pritaikytas holokausto aukų atminimo dienai, apie viską pagalvota.

Pastebėtina, kad autorė, pagal iš anksto gerai apgalvotą reklaminį planą, iš anksto paskelbta išskirtinai drąsiu žmogumi, tamsos, kurioje neva skendi visa Lietuva, auka. Toks, matote, vienintelis šviesos spindulėlis giliame tamsos vandenyne. Savo „veidaknygės“ paskyroje ji atvirai gardžiuodamasi, lyg mojuodama raudonu skuduru buliui prieš snukį, parašė:

„parašiau knygą, kurios Lietuva nelaukė. Todėl ją ir parašiau. Daug kas perspėjo kad po šitos knygos mano ištikimos Ne Bobų vasaros skaitytojos atsižadės manęs. Ką padarysi. Knyga šiurpi,ne silpnų nervų žmogui, ir tik tam kuris tikrai nori žinoti kas atsitiko Lietuvoje prieš 75 metus, kai buvo išžudyti beveik visi Lietuvos žydai. Parašiau ją pirmiausia todėl kad pamačiau kaip paniškai visi - nuo politikų, teisininkų iki kaimo žmogaus - bijo šitos temos. Tiek baimės Lietuvoje po 25 Nepriklausomybės metų... Kodėl aš nebijau?

<...>

FB draugai, kurie mano kad "žydams taip ir reikėjo" , o "Vanagaitę nupirko Putinas ar tie patys žydai"- drąsiai "unfriendinkit"mane ir sėkmės jums.“

Ir pridūrė, kad keliauja slidinėti. Teisingai – už reklaminę kampaniją ir savęs sureikšminimą bei sušventinimą - rašau dešimtuką. Už knygą – nežinau. Kada nors paskaitysiu – pasakysiu. Už drąsą nerašau nieko, nes visi, kas nėra idiotai, supranta, jog bijoti tikrai realiai nėra ko.

„Drąsos“ esmė yra paerzinti kvaištelėjusius antisemitus, išprovokuoti ginčus ir iš viso to pasimaitinti, kad atsipirktų slidinėjimas ir dar liktų kitoms pramogoms. Jeigu kas netiki – įrodau. Aš irgi visai nebijau pakartoti tai, ką jau rašiau. Taip, lietuviai gausiai ir žiauriai dalyvavo žudant žydus antrojo pasaulinio karo metu. Taip, jie deja, irgi „mūsiškiai“. Neigti tai yra kvaila ir beprasmiška. Taip buvo iki „išskirtinai drąsios“ autorės benefiso, taip yra ir po jo. Taip bus net kai numirs E. Zuroffas. Tai yra gėdingas MŪSŲ istorijos puslapis. Kertu lažybų, kad ir po šio parašymo, net susitikęs gatvėje pažįstamą tautininką galėsiu nuo jo nebėgti – net į snukį neduos. Gera nebijoti to, kas jokiu būdu negresia.

Kaip sakė kolega politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis, R. Vanagaitės knygos pavadinimas atspindi skirtumą tarp rusiško ir vokiško požiūrio į nusikaltimus žmoniškumui. Vokiečiai pripažįsta ir prisiima kaltę už tai, kas padaryta jų nacijos vardu. Kremlius ir jo pasekėjai prisiima tik pergales ir didybes, o nusikaltimus nurašo kitiems, primindami, kad pagal tautybę Stalinas mat buvęs ne rusas, Chruščiovas irgi. Šia prasme R. Vanagaitės knygos pavadinimas rodo vokišką požiūrį į problemą ir tai yra gerai. O visa kita – tik verslas, reklama ir nieko asmeniško. Nesiriekite, neverta.

Rekomenduojami video