Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prieš žmones, bet kartu su įstatymu. Būna ir taip…

Niekaip nerimsta aistros dėl mirusiųjų pavardžių skelbimo laikraštyje. Malonu, kad visos rajono seniūnijos geranoriškai sutiko padėti ir, gavusios mirusiųjų artimųjų sutikimus, pateikia laikraščiui informaciją, kad galėtume paskelbti apie anapilin išėjusius rokiškėnus. Pasidalinti informacija nesutiko tik vienintelė Rokiškio miesto seniūnija. Žinoma, niekas negali priversti atlikti papildomą darbą renkant artimųjų sutikimus, tačiau seniūnija tikriausiai turėtų tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.

Tai, kad ši informacija labai svarbi mūsų rajono gyventojams, paliudija ir dar viena iš kelių dešimčių išklausytų istorijų šia tema.

„Esu rokiškėnas, 54-erius metus dirbau geležinkelyje, dabar jau pensininkas, tačiau iki šiolei palaikau ryšius su buvusiais darbuotojais, – pradeda pasakojimą Kazys Narbutas. – Su Juliumi Meilumi mus siejo bičiuliška draugystė – reikalui esant padėdavome vienas kitam. Taip nutiko ir šį kartą. Prieš Kalėdas norėjau išvykti pas vaikus į Vilnių, todėl, galvojau, paprašysiu jo pagalbos, kad pasirūpintų mano namais. Skambinau jam kelis kartus telefonu, tačiau vis pranešdavo, kad numeris nenaudojamas. Važiuodamas į miestą nutariau užsukti pas bičiulį pažiūrėti, kas atsitiko. Paklebenau duris – užsklęstos iš vidaus, tai nutariau pabelsti į langą. Kai pabeldžiau, sujudėjo užuolaidos, dar penkias minutes palaukiau, galvojau, žmogus gal miegojo, dabar rengiasi. Paskui neapsikentęs šūktelėjau: „Juliau, paskubėk!“ Staiga atsidaro langas ir pyktelėjusi moteriškė atsako, kad Juliaus reikia ieškoti… Kalneliškėse. Nelabai supratau, kodėl ten, bet paskui prisiminiau, kad ten jis lyg ir pažįstamų turėjo. „O kur jį rasti, noriu pasikalbėti?“ – vėl klausiu. „Nebepasikalbėsi. Jis jau kapuose. Mirė prieš kelias dienas“, – išgirdau atsakymą.

Nepajutau, kaip nudiegė širdį, amo netekau. Juk tiek metų vienas kitą pažinojom, o taip negailestingai lemtis išskyrė. Nors praėjo ir Kalėdos, ir Naujųjų sutiktuvės, tačiau iki šiol maudžia širdį, labai liūdna. Visi išeisim anapilin, tačiau paskutinį kartą bičiulio, artimojo atminimą pagerbti gėlės žiedu labai norėtųsi. Ramybės vis neduoda įkyri mintis – kodėl apie mirusiuosius neskelbia mūsų skaitomas laikraštis? Jeigu būčiau ten radęs bičiulio pavardę, gal dar būčiau suspėjęs pagerbti ir nereikėtų šūkauti prie velionio namų „Juliau, išeik!..“

Rekomenduojami video