Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prezidento pamokslas ir mažuma

Atėjo vasara ir mažumai pagaliau prasidėjo nauji metai. Mažuma – tai krašto vadovybė, arba Seimo nariai, politikai, sočiai ir minkštai gyvenantys. Griežtai tariant, politiku tampa žmogus, kuris ima gyventi valstybės sąskaita, o kartu su juo geriau gyventi pradeda ir jo artimieji. Artimųjų labai daug, nes Seimas paskiria Vyriausybę „in corpore“, ši mobilizuoja valdininkus, ir visa ši negausi, bet agresyvi kariuomenė savo čiuptuvais ima valdyti daugumą – liaudį / tautą.

Politinė mažuma šalies produkto nekuria, ji tą produktą vartoja. Bet ji padaro ir šį tą daugiau – nubrėžia kryptis, gaires, strategijas ir investicines linijas. Mažumos sielų muzika virsta Seimo įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, kuriuos privalai vykdyti ir pagal juos šokti. Nepaklusi? Bus tau baudos, sankcijos, išstūmimas iš šalies, o pagaliau ir kalėjimas. Gerai, jeigu muzika klasikinė ar tradicinė – dauguma galės šokti ir kurti bendrą produktą, bet Lietuvoje muzika jau seniai supermoderni, o dabar jau ir genderistinė, tad dauguma, taip sakant, virsta iš klumpių. Ir kurk, kad nori, bendrąjį gėrį bei „gerovę“.

Nieko nekurianti, o tik vartojanti mažuma savo nuodėmingą gyvenimą galėtų atpirkti tik vienu būdu – sudarydama geras / geresnes sąlygas daugumai, o ne sau. Jeigu ne – valstybei numatytas galas. Kryptis, gaires, strategijas ir investicines linijas brėžianti mažuma senokai naikina įvardį „mes“, tad valstybė liaujasi buvusi visų bendru reikalu. Valstybė tampa nevalstybine mažumos orientacija.

Mūsų tema – metinis Lietuvos prezidento pranešimas, kuris vasaros pradžioje perskaitomas Seime. Perskaitytas ir šią savaitę. Jau antrus metus Gitano Nausėdos pranešimai primena kunigo pamokslus. Antrus metus prezidentas kalba apie Dievo karalystės siekinį, t. y. „gerovės valstybę“, kuri yra nežinia kas. Prezidento kalbose – metafora. Toje metaforoje nėra jokių valstybės gelbėjimo svertų – nei jaunų šeimų gausinimo politikos, nei vilčių smaugiamam smulkiam ir vidutiniam verslui, pagaliau net Nacionaliniam bankui, ką šis prezidentas tikrai turėjo būti inicijavęs. O dabar? Dabar toliau lobsta skandinavų bankai, iš valstybės politikai naudojamų pinigų apyvartos.

Geras kunigas yra reikalingas. Bet mes matome mitinį Markizą Karabasą, kuriam „priklauso“ visa, kas jam nepriklauso. O svarbiausia, nieko nereikia daryti – tik pasakyti gražią kalbą ir vėl laukti kitų metų pranešimo.

Bet praėję „pranešimo metai“ baigėsi ir mažuma atsiduso – prezidentas uždėjo antspaudą ant jos darbų. Seimas atsiduso ir visa „in corpore“ mažuma išgirdo, kad toliau gali melžti valstybę kaip paliegusią karvę. Ir toliau visi riedėsime nykstančios valstybės keliu. Gelbėsime Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą ir, žinoma, Gruziją, kurios labui padarėme daugiausia – drąsiai pavadinome ją Sakartvelu. Nors to, ką čia mes, ardantys savo kalbą, padarėme, nesuprato nė kūnu ir siela mums artimiausi latviai: jiems Gruzija ir yra Gruzija. Tuo labiau, kad pasauliui toji šalis prisistato tik kaip Georgia.

Kitados Just. Marcinkevičius pasakė: „Pasaulis už mus, prieš mus tik mes patys“. Deja, laikai pasikeitė, pasaulis jau tikrai ne už mus, nes mato, kad mes prieš save patys… Seimo komitetus ir ministrų postus šiandien užėmusios tokios „asabos“, kad nors bėk ir rėk – tokių juodų šventakuprių tokiuose postuose niekada nebuvę. Tik kai Lietuvą užplūdo svetimi satrapai, 1944–1956 m. gal ir buvo įmanomas koks barbaras su mužiko žargonu. O dabar toks žargonas ir „pasaulinės revoliucijos“ pragaras skamba Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko lūpomis.

Prezidento kleboniško pranešimo fone Žygimantas Pavilionis viešai pasakė, kas jam yra prezidentas. Pasakė gyvai ir tiesiai, į TV ekraną: esą prezidentas – tai niekas, nereikia kreipti į jį jokio dėmesio. Štai „aš (t. y. Ž.Pavilionis) ir mano šaika“ (tokie žodžiai ir buvo pasakyti) žino, ką turi daryti Amerika ir Europa – sunaikinti Rusiją = Putiną. Ir net žino, kaip sunaikinti: šaltojo karo ginklais, o ypač – pinigais. Tai, esą, ir pirmaeilis Lietuvos uždavinys, jums, „chebra“, ne juokas. Mes šioje šventoje kovoje – flagmanas. Cituoti šio mažumos atstovo nesąmonių daugiau nedera – cituos, tikėtina, studentai, rašydami kursinius darbus apie idiotų valdžioje idiotizmą.

Bet ne juokas Lietuvai, kai šitaip kalba buvęs Lietuvos pasiuntinys JAV (!), URM šulas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Tiesa, jis dar ir dvigubos bei daugybinės pilietybių aistruolis, lietuvių kalbos išvalstybinimo herojus, apsikarstęs „vakarietiškos Lietuvos“ vėliavėlėmis. Ir kol šis pavojingas pajacas tenkins Seimo pirmininkę ir premjerę – blogai, labai blogai, broliai ir sesės. Nes abi mūsų galių moterys nedelsdamos pareiškė, kad nemato reikalo jo atstatydinti. Sulaukėme pilnutinės ir gailestingos moterų valdžios – širdžių puotos maro metu. Ak, ir tokioje puotoje būtinas „stančikas“, kitaip sakant, juokdarys. Nors ir labai pavojingas. Apie tokį tikras humoristas pasako: sunku juoktis iš beždžionės su kulkosvaidžiu. O juk visko yra buvę.

Ar prezidentas dar ką pasakys? Metinis pranešimas padarytas, Seimo ir politikų mažuma kleboniškai apraminta. Ir visi pakviesti atsisakyti „galios žaidimų, cinizmo, arogancijos ir pretenzijų į tiesos monopolį“.

Gražu.

Arvydas Juozaitis

Rekomenduojami video