Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Politikai žaidžia visada, bet rinkėjai turi liautis

„Na, pagal išvaizdą“, – nerūpestingai TV ekrane juokiasi vilnietė, gatvėje paklausta, kokiais kriterijais remsis rinkdama naują Seimą. Ir tai ne pokštas.

Išvaizda, kažkur girdėta pavardė, „sako, geras žmogus“ – kokių tik nori apibūdinimų išgirsti iš žmonių, kai tuo pačiu metu iš kariuomenės sandėlio ataidi „auksinių“ samčių ir šakučių simfonija, seimūnai patys nebesiorientuoja, už kokias Darbo kodekso pataisas balsuoja, o už socialinius ir švietimo reikalus visą kadenciją buvo atsakingos de facto nuteistos partijos ministrės.

Tačiau daliai rinkėjų labiau nei protas svarbu išvaizda. Tada supranti, kad ir politikai, ir rinkėjai iš tiesų žaidžia. Žaidžia nuolat, tik pirmieji – labiau apgalvotai, o kiti – be jokios strategijos. Ir sunku pasakyti, kurį dažniau – „duonos ir žaidimų“ ar „katės ir pelės“ žaidimą. Partijos įgudusios. Jau suprato, kad nėra ko baimintis žadėti gerokai per didelius atlyginimus.

Žmonių viltis miršta paskutinė, o nepavykus algų paversti tūkstantinėmis (nors žmonės tebeskaičiuoja centus), bus galima apsiginti, kad sutrukdė oponentai. „Suprantat, mes teikėm siūlymą, bet anie balsavo „prieš“.“ Kas, kad pusės frakcijos nė nebuvo Seimo salėje. O gal nebuvo ir jokio siūlymo, negi kas nors patikrins, kas buvo prieš porą metų?

Nepatikrins, tad žaisti apsimoka. Pavyzdingai daug kas tikrino tik skandalingąjį Darbo kodeksą. Tikrino, tikrino, tačiau galiausiai punktai apversti aukštyn kojom. Ilga tyla, tada skubotas ir chaotiškas svarstymas prieš pat rinkimus, lyg antausis kirtęs prezidentės veto ir dar skambesnis veto atmetimas. Kas tai, jei ne premjero ir prezidentės ambicijų kova, pataikavimas reitingams? O kam tai naudinga? „Visiems dirbantiesiems!“ – aidi Daukanto aikštėje.

„Visai Lietuvai!“ – atkakliai ir jau nekantriai kala premjeras. O žmonės tik sukioja pirštą prie smilkinio ir bijo, kad staiga bus atleisti. Žaisti pasirengusi ir būsimoji valdžia. Štai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (kurios didžioji dalis narių – nei valstiečiai, nei žalieji) paskelbė dalį kandidatų į galimus būsimus ministrus. Tačiau kita dalis slepiama.

Ką tai byloja rinkėjams? Kad kandidatų tiesiog nėra? Ar pralaimėjimo atveju jie nori likti nežinomi – kitaip tariant, jiems gėda pasisakyti, kad dirbtų išvien su šia partija? O gal potencialūs ministrai taip pešasi tarpusavyje, kad kol kas geriau patylėti? Kas tada dėsis Seimo salėje, kai reikės bendros nuomonės? Prieš rinkimus partija turi būti pasiruošusi rinkėjams duoti visus atsakymus į klausimus. Tad kaip vadinti žaidimą, kai atsakoma tik į sau patogius?

O štai konservatoriai užsimojo iš peties – sužaisti ir su rinkėjais, ir su saviškiais. Senoji gvardija nusodinta, vėliavos įduotos jaunimui. Koks bus rezultatas, turbūt nejaučia ir jie patys. Lyderis stengiasi sužaisti su visais, netgi prabilo apie homoseksualų partnerystės įteisinimą, nors tai atrodo neįmanoma partijoje turint Rimantą Joną Dagį. Arba greičiau ponas Dagys atrodo neįmanomas partijoje, kuri galiausiai bando žengti į XXI amžių.

Tačiau akivaizdu, kad žaidimas baigsis nė neprasidėjęs, nes partijai reikia neprarasti pensininkų balsų. XXI amžius palauks. Skęstančio liberalų sąjūdžio buvęs lyderis sužaidė su 106 tūkst. eurų. Nežinia, ar kas nors patikėjo istorija apie paskolą grynaisiais. Tačiau bandymas tokiu paaiškinimu išsukti partiją, esą ši niekuo nesusijusi, išskirtinai nevykęs. Dar liūdniau, jei visgi ši pasaka tikra – ar įsivaizduojame, kad taip besielgiantis politikas buvo per žingsnį nuo premjero kėdės?

O jei prisimintume, kaip ilgai politikas žaidė maustydamas rinkėjus, jog yra sąžiningumo etalonas?.. Tik dviejose nepaminėtose valdančiose partijose – nieko labai naujo. De facto nuteisti „darbiečiai“ ir toliau žaidžia skaičiais bei savo elektorato emocijomis gindami šalį nuo pabėgėlių „šturmo“. Ir toliau sėkmingai kompromituoja švietimo bei socialinius reikalus. „Tvarkiečiai“ jau sunkiai sugalvoja, ką dar naujo pažadėti, tad kartais kaišioja pagalius į ratus socialdemokratams, o nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas toliau užima kankinio ir nuskriaustojo vaidmenį.

O ką ruošiasi daryti dalis rinkėjų? Arba išvis nebalsuoti, arba balsuoti pagal išvaizdą, arba tyčia rinkti naujai susibūrusius populistus, kurie kels dar didesnį chaosą ir užgoš svarbiausias problemas. Tačiau stop. Tai – jau ne žaidimas ir ne laikas kerštui.

Nes žaidimui visada reikia dviejų pusių: politikų ir rinkėjų. Politikai žaidžia, kai rinkėjai leidžiasi, kad su jais būtų žaidžiama. Tad jeigu valdžia sugeba žaisti visą kadenciją, o rinkėjai visus 4 metus nesidomi kas vyksta, prieš rinkimus neskaito partijų programų, neužduoda klausimų, kaip konkrečiai bus vykdomi pažadai, tiki mistiniais skaičiukais ir dar sumąsto, kad jų biuleteniai bus „protesto balsai“, išvada viena – tauta yra verta savo valdžios.

Balsavimas yra ne žaidimas, o atsakomybė. Jeigu jos nėra, kaip gali būti geri rezultatai? Sakote, jūsų balsas nieko nereiškia? Jeigu prie balsadėžių ateis mažiau kaip pusė rinkėjų (o neabejotina, kad taip ir bus), savo balsą bus padovanoję daugiau kaip milijonas žmonių.

Ar tai yra mažai?

Eglė Šepetytė

Rekomenduojami video