Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Patriotinės bolševizmo kaukės

Lojalumo valdžiai ir partijos politikai, lozungai ant sienos ar atlape, špyga kišenėje ir santykinai ramus gyvenimas, net galimybė „kombinuoti“ ir apgaudinėti nustatytą tvarką... Svarbu jos ir jos stabukų viešai nekritikuoti. Tokios tikrovės atminimas pasiekia iš sovietinės praeities.

Lenino portretas kiekvieno mokinuko klasėje (nesvarbu, kad kartais per rašiklio vamzdelį kruopomis ar seilėtais popierėliais apspjaudytas), plakatas apie meilę partijai daržovių parduotuvėje, poeto duoklė režimui, kad pasirodytų knyga, parašant keletą strofų ir apie tai, kaip „Leninas dirba“. Tokio pavadinimo Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje daugiau nė karto Leninas neminimas. Pakeitus pavadinimą į „Grybauskaitė dirba“, tiktų ir šių dienų panegirikoms bei ditirambams kokios nors šventės proga.

Kaip akivaizdžiai aiškėja, tokie dalykai ir šiandien gyvi. Parašė tokia Nerija Putinaitė knygą. Joje, be kitų dalykų, minimas ir kritikuojamas tas pats J.Marcinkevičius. Atrodytų, na, ir kas, maža kas ką parašo? Bet ne – valdžia įžvelgė nepakankamą lojalumą tam, kas jai šventa.

Ne, šįkart nesigilinsiu į poeto kūrybą, kuri niekur nedings nei iš vadovėlių, nei iš lentynų, nei iš atminties. Kaip niekur neišsitrins ir faktas, kad poetas priklausė aukštajai nomenklatūrai ir dėl to jam buvo net leidžiama dažnai ir dvasingai tarti „Lietuva“. Net ir N.Putinaitės knyga, kur ji dėsto savo požiūrį TAME TARPE ir į garsaus poeto kūrybą, čia nėra tiek svarbi, kaip ir žinia, kad autorė negavo Patriotų premijos, be kurios neabejotinai išgyvens.

Ši kvailoka istorija vaizdingai įsilieja į pastarojo meto įvykių grandinę, gražiai iliustruojančią ne sovietmečio, o būtent sovietinį (tai didelis skirtumas) paveldą mūsų valdančiojo elito smegeninėse. Jo esmė – įsitikinimas, kad gali egzistuoti nustatytos taisyklės, tvarkos, bet esą už jas svarbesnės „šventos ir neliečiamos“ temos bei personos, į kurias pasikėsinęs atsidursi paraštėje. Viskas gerai, kol nepalieti „šventų“ dalykų, nesuabejoji valdžios nurodytu stabu ar šūkiu, kol nekeli nepatogių klausimų. Jei tai padarai, neišeis tavo knyga, nubrauks premiją, išmes iš eilės butui, negausi paskyros automobiliui ar žaliųjų žirnelių ir mandarinų prieš šventes. O jei labai „šakosiesi“, tai, jei neišveš į Sibirą, bent negausi darbo geresnio nei kūrenti krosnis ar krauti maišus. Nustatoma partijos ideologinių cerberių „tabu“ apsaugoma sritis, kur viskas taip šventa, kad šventvagiška net nepakankamai garsiai ir išraiškingai žavėtis.

N.Putinaitės atvejis, kai, nusispjovęs į ekspertų komisijos teikimą, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas nutarė neduoti jai Patriotų premijos, tarsi sugrąžina ir į situaciją, kai prof. Vytautas Landsbergis negavo Laisvės premijos. Abiem atvejais yra tvarka, kai kviečiami kažkokie ekspertai, jie kažin kam renkasi, kažką ten tariasi, sutaria, ir jų nuomonė turėtų būti svarbi. Ir abiem atvejais vis tiek lemia valdžios politinis sprendimas.

J.Olekas arba Seimo dauguma gali su tikra bolševikine arogancija imti ir išmatuoti patriotizmą bei nuopelnus laisvei, nes jie – valdžia. Šitokia padėtis, kai Seimas ar Krašto apsaugos ministerija yra ne normalūs premijos mecenatai, o kaulų ištikimiems ir pagal jų nustatytą fasoną apkirptiems šuniukams mėtytojai, padaro bet kokias tvarkas, komisijas ir procedūras nereikalingu farsu. Balsų dauguma ar ministro „valingas sprendimas“ parodo, kas gryčioje šeimininkas. Ar N.Putinaitė yra nors kažkiek teisi kritikuodama J.Marcinkevičiaus kultą – intelektualų diskusijos reikalas, bet jis tokiu būdu nuvertinamas iki sovietinių profsąjungų duodamo kelialapio į sanatoriją, kurio negauni, jei esi „politiškai nesubrendęs“. Tokia premija virsta valdišku cukraus gabalėliu cirko lokiui, kad jis pašokinėtų ant dviejų letenų, padarytų viską tiksliai taip, kaip yra dresuotas, ir lauktų kitų pasirodymų.

Tai pačiai kategorijai priklauso istorija su Vilniaus Žaliojo tilto skulptūromis ir jų „remontu“. Aš tų sovietinių karių ir melžėjų atvaizdų nepasiilgstu – nei idėjinės, nei estetinės nostalgijos nepasitaiko. Ir kartu negaliu atsistebėti, kaip džiūgaujama, jog Vilniaus meras rado būdą apeiti mūsų pačių nusistatytą tvarką, net nematydamas reikalo bandyti ją pakeisti, jei ji netinkama. Pagal ją irgi yra komisija, kuri nustato, kas yra paveldo objektas, o kas ne. Teoriškai. Praktiškai ir vėl lemia politinis, su pinigų skyrimu ar neskyrimu susijęs sprendimas bei mero politiniai interesai. Kuo tai skiriasi nuo aiškiai politiniu Kremliaus sprendimu organizuoto naftotiekio „Družba“ remonto, kuriam irgi niekada nebus lėšų, nes toks politinis sprendimas po to, kai „Mažeikų nafta atiteko ne rusams“?

Kuo tada Lietuva skiriasi nuo Rusijos? Įstatymu nustatytos procedūros, visuomenės nuomonė ir panašūs „niekai“ neturi jokios reikšmės, jei valdžia nutaria, kad vienas ar kitas reiškinys, kūrinys ar poelgis yra „idėjiškai žalingas“ arba „kelia grėsmę valstybės pamatams“.

Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimai apie tai, kad protestuoti drįstantys mokytojai yra inspiruoti Rusijos, – iš to paties repertuaro. Pamenate, sovietų laikais, kai teoriškai turėjome darbo liaudies valstybę, streikai būdavo superegzotika. Sovietinė televizija nerodė, bet prieš stichiškai sukilusius darbininkus ir jų šeimas būdavo be skrupulų panaudojama kariuomenė, o organizatoriai sušaudomi kaip pavojingi tėvynės išdavikai.

Kadangi Lietuva – ne blogio imperija, o tik jos viruso atmainomis užsikrėtusi ir nesigydanti provincija, niekas čia nieko nešaudo ir netremia. Čia „prasikaltėliui“ tiesiog ko nors neduoda, iš kur nors tyliai pašalina ar paskelbia kaltu dėl visų Tėvynės nelaimių. Iškabos dabar kitos, šūkiai pakeisti, tvarkos teoriškai irgi kitaip surašytos. Tik tas bolševizmo virusas smegenyse įsitvirtinęs ir nesiduoda iškrapštomas bei įkalinamas Grūto parke. Tai yra kur kas didesnė bėda nei konkrečių personų negautos premijos ar kokios nors sovietinio kario iškamšos nukėlimo data.

Kol mąstoma šitaip, vienintelė permaina, pasikeitus politinei švytuoklei, gali būti visko padarymas iš principo atvirkščiai: premijų davimas tiems, kuriems nedavė, skulptūrų užkėlimas atgal ir pan. Tiesiog todėl, kad valdžia dabar tavo, vadinasi, dabar jau tau galima taip pat brutaliai ja piktnaudžiauti, manipuliuoti, spjaunant į savo pačių pasitvirtintus reglamentus, principus, reikalavimus. Kai viena poetė rašė, kad „bolševikas posto nepaliks“, buvo gal ir nesąmoningai teisi. Tas bolševikas tikrai budi daugelio lietuvių sąmonėje ir vis pasirodo kitokia kauke.

Rekomenduojami video