Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pasilepinti tyla

„Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį“.

Clipboard01

Dalia DAUGĖLIENĖ

Tokius žodžius rašytojo S. Šaltenio apysakoje „Riešutų duona“ ištaria veikėjas Andrius, pasakojantis savo mokyklinių metų meilės istoriją. Tokio paties pavadinimo meniniam filmui jau 40 metų, tačiau jis, kaip ir apysaka, turi kažką tokio, kas išsaugo jaunystę. Greičiausiai tai dėl to, jog kiekviena karta jame mato save, netgi dabartinė, vadinama, išmanioji. Juk kalbama apie tai, kas nesensta. Apie meilę, šeimą, prisiminimus. Pagaliau apie pavasarį, kuris sulėtina skubančiųjų žingsnius, atlapoja paltus ir priverčia krustelt širdį.

Tokio krustelėjimo įnešė ir „Kino pavasaris“, mūsų miestą pakylėjęs iki didmiesčių svarbos. Dvi savaites galėjome mėgautis retais kino filmais, kurių dažnas pelnęs reikšmingus kino pasaulio apdovanojimus. Taigi žiūrėjome kitokį kiną – ilgesnį nei įprasta, lėto veiksmo, be didesnių pribloškiančių efektų, nukeliančių į įvairias pasaulio vietas – Kolumbiją, Japoniją, Lenkiją, Argentiną.

Žinodama, kur einu, visada bijau, jog teks save gerokai tramdyti. Teks apsimesti, jog negirdžiu traškančių spragėsių, garsaus šliurpčiojimo, nematau blyksinčių telefonų ir negirdžiu pusbalsiu rutuliojamų pokalbių. Ir kaip džiaugiuosi, jog nekomerciniam kinui turime ir savo žiūrovą. Galėjau be pašalinių trukdžių tiesiog mėgautis reginiu. Juk reikėjo įtemptai sekti minčių tėkmę, kartais labai kasdieniškų, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų, skaityti iš veido mimikos, judesių, kai žodžius pakeičia kūno kalba, ir rasti tame bendražmogišką vertybę, rasti prasmę. Taip, tai neįprasta ir dėl to įdomu. Gaila, kad tame gyvenimo greitkelyje, kokiame esame atsidūrę, nepajėgiame stabtelti, įsiklausyti, pasimėgauti tyla. Prisimenu anekdotą, kuomet kalbasi dvi draugės ir viena klausia: „Kaip tu palepini savo vyrą?“ „Kartais patyliu“, – atsako toji.

Taigi tyla mūsų triukšmo amžiuje tampa dovana. Kaip ir gebėjimas klausyti, išgirsti, susikaupti. Per daug informacijos, sakysite. O ar tikrai mums jos tiek ir reikia? Ornitologai, kiti gamtos mylėtojai ragina paklausyti paukščių, tiesiog rasti laiko ir išgirsti tą gražiausią pavasario muziką. Juk japonai, kai pražysta sakuros, būriais traukia už miesto jomis pasigėrėti.

Ir vis dėlto nereikia būti giliai religingam, kad pajustum – artėja Prisikėlimo šventė. Iš ko? Iš visko – iš šylančios žemės kvapo, besikalančios žolės, čirškaujančių paukščių, į kiemus pasipylusių vaikų, ilgesnių saulės blyksnių. Iš to bendro džiaugsmo, pažymėto laukimu. Gal šventų Velykų, gal žmogiškos šilumos, gal meilės. Nesvarbu. Svarbiausia, kad širdis nebūtų tuščia.

 

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

 

banga,logo

Rekomenduojami video