Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nėra namų be dūmų, bet tai mano namai. Alytus

Vi­si ma­no kar­tos žmo­nės dar la­bai ge­rai me­na so­vie­ti­nę spau­dą ir ži­nių lai­das. Ką skai­ty­tum – vis­kas tik la­bai ge­rai, vis­kas au­ga, di­dė­ja, ge­rė­ja, vis dau­giau ja­vų pri­ku­lia­ma iš hek­ta­ro, vis dau­giau pie­no pri­mel­žia­ma, pla­nai per­vir­ši­ja­mi, įvyk­do­mi pir­ma lai­ko, nuo­trau­ko­se – be­si­šyp­san­tys švie­sios at­ei­ties kū­rė­jai prie trak­to­riaus vai­ro, prie stak­lių, džiu­giai žy­giuo­jan­tys Ge­gu­žės 1-osios ir lap­kri­čio 7-osios de­monst­ra­ci­jo­se.

Jo­kio ne­ga­ty­viz­mo, jo­kių blo­gų įvy­kių, o jei kas ir pa­si­tai­ko – smul­kus grobs­ty­mas, suk­čia­vi­mas, gir­tuok­lia­vi­mas – ko­lek­ty­vas auk­lė­ja, pa­vei­kia, niek­da­rys su­vo­kia sa­vo klai­das, nuo­šir­džiai gai­li­si ir pa­si­tai­so, sta­ty­bų bro­kas tuoj pat iš­tai­so­mas, pir­kė­ją ke­lio­mis ka­pei­ko­mis ap­su­ku­si par­da­vė­ja griež­tai pa­ba­ra­ma, gau­na pa­pei­ki­mą. Ro­dė­si, gy­ve­ni­mas toks sau­lė­tas ir pui­kus, tik la­bai ma­žai kas tuo ti­kė­jo ir ma­žo­se, pa­ti­ki­mo­se gru­pe­lė­se ty­liai keiks­no­jo me­lą sklei­džian­čią ži­niask­lai­dą bei to rei­ka­la­vu­sią sis­te­mą.

O štai da­bar, pra­ėjus 27-eriems me­tams po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, lais­vo­je Lie­tu­vo­je įsi­ve­šė­jo prie­šin­gas reiš­ki­nys: spau­do­je, per te­le­vi­zi­ją, so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, nau­jie­nų sve­tai­nė­se kles­ti ne­ga­ty­viz­mas, kri­ti­ka, de­jo­nės, skun­dai – tar­si nie­ko ge­ro ne­vyks­ta. Straips­nių ko­men­ta­to­riai lie­ja tul­žį bet ko­kio­mis te­mo­mis ir net­gi po pra­ne­ši­mais apie žmo­gaus mir­tį tarp užuo­jau­tų daž­nas už­pi­la jei ne vi­są ki­bi­rą, tai bent sau­ją pur­vo ant ve­lio­nio.

Apie ką žmo­nės kal­ba dar­be, su­si­ti­kę su drau­gais, po­bū­viuo­se? Kri­ti­kuo­ja Sei­mą ir sa­vo iš­rink­tus sei­mū­nus, Vy­riau­sy­bę, mies­to ir ra­jo­no va­do­vus, ta­ry­bos na­rius, di­de­les pro­duk­tų kai­nas, gy­dy­to­jus, mo­ky­to­jus, žur­na­lis­tus – vis­ką ir vi­sus. Jei į tra­di­ci­nį „Kaip gy­ve­ni?“ at­sa­kai: „Pui­kiai, vis­kas ge­rai“, į ta­ve žiū­ri įta­riai ir pa­vy­džiai: kaip­gi tau ga­li bū­ti ge­rai šio­je „lū­ze­rių“ že­mė­je Lie­tu­vo­je, nes da­bar dau­ge­lis tau­tie­čių va­do­vau­ja­si se­na lo­ty­nų pa­tar­le: „Ubi be­ne, ibi pa­tria“ (Kur ge­ra, ten ir tė­vy­nė).

Pri­si­pa­žin­kim, kad ir mes daž­nai kri­ti­kuo­ja­me sa­vo mies­tą, jo val­džią, žmo­nes, tei­gia­me, kad čia nie­ko ge­ro ne­vyks­ta, to­dėl rei­kia bėg­ti kuo to­liau – jei ne į už­sie­nį, tai bent į Vil­nių. Bet ar iš tie­sų taip? Jau esu šio laik­raš­čio pus­la­piuo­se „vaikš­čio­ju­si“ po Aly­tų, o da­bar, po po­ros me­tų, no­riu ir vėl pa­kla­jo­ti po mies­tą, ku­ria­me gy­ve­nu nuo 1978 me­tų, ku­ris jau se­niai ta­po ma­no na­mais, nors gim­ti­nė Šiau­liuo­se.

Ta­da ra­šiau tik sa­vo, Dzū­ki­jos mar­čios, įspū­džius, o da­bar su­si­ti­kau ir kal­bė­jau­si su dau­gy­be aly­tiš­kių, tik­rų sa­vo mies­to pat­rio­tų, kaip ir aš – op­ti­mis­tų. Tai­gi šian­dien pa­si­da­ly­siu ki­tų aly­tiš­kių nuo­mo­nė­mis, įžval­go­mis, pa­ste­bė­ji­mais.

Šeš­tas di­džiau­sias Lie­tu­vos mies­tas Aly­tus vie­niems mū­sų sa­vas nuo pat gi­mi­mo, ki­tus, kaip ir ma­ne, pa­si­kvie­tęs prieš dau­ge­lį me­tų ir pri­si­jau­ki­nęs. Bet tai yra mū­sų na­mai, ku­riuo­se, kaip ir vi­suo­se na­muo­se, bū­na vis­ko – pa­sak liau­dies iš­min­ties, nė­ra na­mų be dū­mų.

Ta­čiau šian­dien apie dū­mus ne­kal­bė­si­me. Toks me­tas, kai šiluma puo­šia mies­tą ryš­kiais žie­dais, žyd­ro dan­gaus fo­ne ža­lu­ma vis la­biau spal­vi­na ve­jas, aikš­tes, par­kus, so­dus prie pri­va­čių na­mų, to­dėl nuo­tai­ka džiu­gi, no­ri­si gro­žė­tis, šyp­so­tis, da­ly­tis tik ge­ra nuo­tai­ka ir ma­lo­niais da­ly­kais.

Ža­lias, sau­gus, šva­rus

Ma­no kal­bin­ti aly­tiš­kiai vie­nas per ki­tą var­di­ja pa­trauk­lius mū­sų mies­to bruo­žus, džiau­gia­si jo gam­ta, nau­juo­ju pės­čių­jų til­tu, su­tvar­ky­to­mis Dai­li­džių pa­kran­tė­mis, aikš­tė­mis, fon­ta­nais ir, ži­no­ma, dvi­ra­čių ta­kais. Iš­sa­ky­tos ke­lių pa­šne­ko­vų min­tys tur­būt api­ben­dri­na vi­sų mū­sų nuo­mo­nę: la­bai gra­žus, ža­lias, sau­gus, šva­rus mies­tas, pui­ki ge­og­ra­fi­nė pa­dė­tis – jo­kių pro­ble­mų nu­va­žiuo­ti į Vil­nių, Kau­ną, Su­val­kus.

Kaip ra­šė Jur­gis Kun­či­nas: Aly­tus „…yra kryž­ke­lė“ – nuo čia tiek Vil­nius, tiek Kau­nas, tiek vi­sas pa­sau­lis vi­sai ne­to­li. Čia vis­kas vie­to­je: ko­kia­me did­mies­ty­je ra­si pra­ban­gą į dar­bą ke­liau­ti pės­tu­te ir spė­ti? Aly­tus bū­tent toks, ko­kio rei­kia – nei per di­de­lis, nei per ma­žas, vis­ko čia yra: vie­na upė, vie­nas te­at­ras, vie­nas ki­no te­at­ras, vie­na aukš­to­ji mo­kyk­la, vie­nas mu­zie­jus, vie­na mies­to vie­šo­ji bib­lio­te­ka, vie­nas sta­dio­nas, vie­na mu­zi­kos mo­kyk­la, vie­na dai­lės mo­kyk­la, vie­na dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­la… Ir dar daug ko po vie­na, bet vis­ko už­ten­ka.

Tai bu­vo prak­ti­nė pu­sė, ko­dėl mū­sų mies­tas la­bai tin­ka­ma vie­ta gy­ven­ti, o da­bar emo­ci­nė. Juk mes tik­rai my­li­me sa­vo na­mus, kur jau­ku, kur il­si­mės, tam­pa­me sa­vi­mi, kur mus su­pa ypa­tin­ga, tik jiems bū­din­ga au­ra. Kal­bė­da­ma­si su aly­tiš­kiais dau­gy­bę kar­tų gir­dė­jau: aš my­liu Aly­tų. Net­gi ma­no ma­žo­sios anū­kės vil­nie­tės mei­liai va­di­na mies­tą Aly­tu­ku ir vi­sos ku­ria pla­nus, kaip už­au­gu­sios ap­si­gy­vens Aly­tu­ke, di­de­lia­me na­me, tu­rės kie­mą, so­dą, au­gins daug šu­nų, ka­čių ir net­gi… ar­klį.

O šil­tus, nuo­šir­džius ma­no pa­šne­ko­vų mies­tui skir­tus žo­džius tur­būt ga­lė­tų pa­kar­to­ti dau­ge­lis mies­te­lė­nų. „Ko­dėl man Aly­tus ge­ras mies­tas? Aš čia au­gau. Gim­ti­nės, kaip ir tė­vų, ne­pa­si­rink­si. Gim­ti­nę rei­kia my­lė­ti… Prieš at­sa­ky­da­ma už­si­mer­kiu ir ma­tau pu­šis ir Dai­li­dę. Čia ža­lia. Čia pa­žįs­tu be­ne sep­ty­nis iš de­šim­ties aly­tiš­kių. Tas aš­tun­tas tik­riau­siai pa­žįs­ta ma­ne. Ir aš ma­nau, kad tai pri­va­lu­mas: ei­ni gat­ve ir svei­ki­nie­si, svei­ki­nie­si, ir šyp­sai­si, šyp­sai­si, ir da­li­jie­si ge­ru­mu…“ (Ine­sa, te­at­ro di­rek­to­rė)

„Sa­ko­ma, kad kiek­vie­ni na­mai tu­ri sa­vo kva­pą. Aly­tus man sie­ja­si su pu­šų kva­pu. Vai­kys­tė­je gy­ve­nau Pul­ko gat­vė­je prie „Dzū­ki­jos van­de­nų“ ir ei­da­ma į mo­kyk­lą vi­sa­da uos­da­vau tą ypa­tin­gą pu­šy­no aro­ma­tą. Nuo­šir­džiai my­liu Aly­tų. Esa­me la­bai tur­tin­gi: pas mus nuo­sta­bi gam­ta, per mies­tą te­ka upė, gy­ve­na­me mies­to cen­tre ir tuo pa­čiu me­tu miš­ke. O kiek čia ap­link kal­ne­lių, upe­liu­kų, nuo­sta­būs Ne­mu­no šlai­tai Vidz­gi­rio miš­ke. Vi­siems sa­kau, kad tu­ri­me sa­vo Al­pes ir net­gi du pi­lia­kal­nius – Pir­mo­jo Aly­taus ir Ra­džiū­nų. Jei Na­po­le­o­nas no­rė­jo Vil­niaus Šv. Onos baž­ny­čią pa­si­dė­ti ant del­no ir per­neš­ti į Pa­ry­žių, tai aš taip pa­sa­ky­čiau apie Aly­tų. Pa­sak Jur­gio Kun­či­no, „ša­lis ta Aly­tus va­di­nas“. (Vil­ma, mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja)

„Man pa­tin­ka, kad mies­tas įei­na į miš­ką. Ne­rei­kia nie­kur va­žiuo­ti – pa­ei­ni ke­lias­de­šimt met­rų ir pa­ten­ki į miš­ką – ga­li vaikš­čio­ti, me­di­tuo­ti, miš­kas – tai gro­žis. Vaikš­čio­jau prieš ke­lias die­nas: pa­klo­tė bal­ta bal­ta, pri­sė­ta gė­ly­čių, ne­ap­sa­ko­mai gra­žu.“ (Aud­ro­nė, Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė)

„Aš nė ne­no­rė­čiau ki­ta­me mies­te gy­ven­ti. Kai mo­kė­mės Vil­niu­je, bu­vo ge­rai, bet po stu­di­jų grį­žau, pri­pra­tau, čia drau­gai, pa­žįs­ta­mi. Nuo­sta­biau­sia, kad iš vie­no mies­to kraš­to ga­li pės­tu­te nu­ei­ti. Ži­no­ma, jei sku­bi, ki­tas da­ly­kas, ta­da va­žiuo­ji, bet jei tu­ri lai­ko, pa­si­vaikš­čio­ti tie­siog pa­sa­ka. Ko­kie gė­ly­nai žy­di! Kas­dien gė­riuo­si ei­da­ma į dar­bą ir na­mo.“ (Bib­lio­te­ki­nin­kės Vi­ta­li­ja ir Dai­va)

„Emo­ciš­kai Aly­tus – ma­no na­mai, – tei­gia vi­ce­me­ras, bu­vęs ma­no stu­den­tas Taut­vy­das. – Kai esi pa­gy­ve­nęs ki­tuo­se mies­tuo­se ir ša­ly­se, ta są­vo­ka nė­ra te­ori­nė – tu­ri su kuo ly­gin­ti. Aš ne­su gi­męs Aly­tu­je, bet už­au­gęs, ir tai tas mies­tas, ku­riam aš la­biau­siai no­riu pa­dė­ti, ku­ria­me aš jau­čiuo­si šei­mi­nin­kas. Ir jei yra ko­kia šiukš­lė gat­vė­je, tai aš la­biau pa­kel­siu ją čia ne­gu kur nors An­gli­jo­je, nes čia man yra svar­bu.“

Man la­bai pa­ti­ko vi­ce­me­ro iš­sa­ky­ta min­tis, kad Aly­tu­je yra dau­giau gy­ve­ni­mo: „Did­mies­ty­je daug lai­ko su­gaiš­ti au­to­mo­bi­ly­je ke­liau­da­mas iš vie­no mies­to ga­lo į ki­tą – į dar­bą, mo­kyk­lą, dar­že­lį. Toks au­to­mo­bi­ly­je pra­leis­tas lai­kas – blo­gas, tuš­čias, su­de­gin­tas. O Aly­tu­je per su­tau­py­tą lai­ką ga­li kaž­ką ge­ra nu­veik­ti sau – už­si­im­ti ho­biu, skai­ty­ti, to­bu­lė­ti, re­lak­suo­ti, kad ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų la­biau gy­ve­ni­mas.“

Daug kas mi­ni, kad čia bū­tų la­bai pa­to­gu gy­ven­ti ir ge­ra au­gin­ti vai­kus, de­ja, dar­bas Vil­niu­je. Ame­ri­ko­je, jei žmo­gaus dar­bas už dvie­jų va­lan­dų ke­lio nuo na­mų, ma­no­ma, kad la­bai ar­ti. Ži­no­ma, pas mus ki­to­kie at­stu­mai ir ki­toks mąs­ty­mas, bet pa­žįs­tu aly­tiš­kių, ku­rie dir­ba Vil­niu­je ar Kau­ne, o gy­ve­na Aly­tu­je ir va­ži­nė­ja. Pa­sak jų, ry­te ir po dar­bo bels­da­ma­sis iš vie­no Vil­niaus ga­lo į ki­tą spūs­ty­se su­gaiš­ti il­giau, ne­gu tie­siu ke­liu su­kar­da­mas tą 110 ki­lo­met­rų. Ma­no pa­čios duk­tė Auš­ra ir sū­nus Vi­lius įsi­kū­rė Vil­niu­je, nors mie­lai ap­si­gy­ven­tų čia, kas­dien va­ži­nė­ti ne­si­ryž­ta, bet sve­čiuo­ja­si be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį. O štai jau­nė­lis Si­mas su žmo­na, taip pat aly­tiš­ke Eg­le grį­žo iš Vil­niaus ir ban­dys kur­ti gy­ve­ni­mą čia, sa­vo pa­si­rin­ki­mą mo­ty­vuo­da­mi vi­sais anksčiau ap­tar­tais ar­gu­men­tais.

Ar­gi Aly­tus – gū­di pro­vin­ci­ja?

Na­tū­ra­lu, kad Aly­tus ati­tin­ka ne vi­sų mies­tie­čių rei­ka­la­vi­mus. Žmo­nės skir­tin­gi, jų po­rei­kiai ir­gi skir­tin­gi. Vie­niems rei­kia šur­mu­lio, grei­to tem­po, pra­mo­gų, ku­rias ga­li pa­siū­ly­ti did­mies­tis, to­dėl ir ieš­ko jų ten, o čia jiems per ra­mu. Kai kas net­gi pa­nie­ki­na­mai me­ta: „Aly­tus – kai­mas, pro­vin­ci­ja, nie­ko ne­vyks­ta, nė­ra kur nu­ei­ti.“ Ne­tie­sa, – prieš­ta­rau­ja ma­no pa­šne­ko­vai. – Be­si­skun­džian­tys, ma­tyt, ne­no­ri do­mė­tis ir nie­ko ne­pa­ste­bi.

„Aš čia gi­męs, už­au­gęs, man čia vis­kas ge­rai. Kai už­si­i­mi su me­nais, tai ir veik­ti tu­ri ką. Čia nuo pa­ties žmo­gaus pri­klau­so. Ki­tam nie­kur ne­bus ge­rai, o ki­tas su­ran­da už­si­ė­mi­mą ir jam vi­sur ge­rai.“ (Ze­no­nas Bul­ga­ko­vas)

„Kai dir­bi pa­čia­me mies­to cen­tre, ma­tai, kas vyks­ta už lan­go, tu gy­ve­ni įvy­kių sū­ku­ry­je, kas­dien pro mus pra­ei­na di­de­li srau­tai žmo­nių, ir tai su­tei­kia la­bai daug po­zi­ty­vios ener­gi­jos, nes ma­tai, kad žmo­nės čia ku­ria, šo­ka, vai­di­na, dai­nuo­ja.“ (Li­na, ra­di­jo sto­tis „FM99“)

„Jei kas sa­ko, kad nie­ko ne­vyks­ta, jie pa­pras­čiau­siai tuo ne­si­do­mi, nes Aly­tu­je vyks­ta dau­giau ren­gi­nių ne­gu me­tuo­se yra die­nų. Fi­ziš­kai ne­įma­no­ma vi­sų apei­ti. Jei žmo­nės dir­ba už­si­da­rę ma­ža­me biu­re ir sa­ko „nie­ko ne­ži­nau“, tai mes ga­li­me pa­tvir­tin­ti, kad kiek­vie­ną die­ną mies­te kas nors vyks­ta ir esa­me to da­lis. O jei ne­ži­no­te, kas vyks­ta, už­su­ki­te į „FM99“ sve­tai­nę ar feis­bu­ką.“ (Vi­da, „FM99“)

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad no­rin­tie­ji mū­sų mies­te vi­sa­da ras šir­džiai mie­los veik­los – spor­to, me­no, įvai­riau­sių už­si­ė­mi­mų. Mo­te­rys pa­mė­gu­sios li­ni­ji­nius, po­ros ga­li lan­ky­ti šiuo­lai­ki­nius, pra­mo­gi­nius šo­kius, pa­žįs­tu daug pa­gy­ve­nu­sių aly­tiš­kių, net­gi gar­baus am­žiaus sen­jo­rų, lan­kan­čių ke­ra­mi­kos, ta­py­bos, siu­vi­nė­ji­mo bū­re­lius, te­at­ro stu­di­ją, fol­klo­ro an­sam­blius, cho­rus, mu­zi­kos mo­kyk­lą, be­si­mo­kan­čius kal­bų. Rei­kia tik no­rė­ti. Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas – sen­jo­rams ne­mo­ka­ma ga­li­my­bė švies­tis, ben­drau­ti, ne­už­si­da­ry­ti na­mie, ak­ty­viai da­ly­vau­ti mies­to gy­ve­ni­me. Aly­tu­je dau­gy­bė pro­fe­sio­na­lių ir ne­pro­fe­sio­na­lių ko­lek­ty­vų, ku­riais ga­li­me di­džiuo­tis: jau­ni­mo sim­fo­ni­nis or­kest­ras „Sva­jo­nė“, ka­ri­nis or­kest­ras, „Mies­te­lė­nai“, šo­kių stu­di­ja „Ale­ma­na“, cir­kas, liau­dies me­no stu­di­ja „Dai­na­va“, vai­kų dai­nų ir šo­kių an­sam­blis „Tarš­ku­tis“, cho­ras „Pu­ti­nas“ ir dau­gy­bė ki­tų – la­bai pla­tus spek­tras mies­to kul­tū­ri­nį vei­dą puo­šian­čių gru­pių. Kiek­vie­ną mė­ne­sį sa­vi­val­dy­bė skel­bia il­giau­sią ren­gi­nių są­ra­šą, tik spėk vi­sur lan­ky­tis – vis­ko la­bai daug ir įvai­riau­siam sko­niui. Tik­rai ga­li iš­si­rink­ti, nes kas­dien kaž­kas vyks­ta – spek­tak­liai, kon­cer­tai, ben­druo­me­nių šven­tės, pa­ro­dos.

„Gy­ve­na­me kom­pak­tiš­kai ir ben­druo­me­niš­kai, – sa­ko Vil­ma Liau­ku­vie­nė. – Džiu­gu, kad, ve­da­ma ben­drų tiks­lų, mies­tie­čių ben­druo­me­nė stip­rė­ja ir vien­ti­sė­ja, ak­ty­vios ir at­ski­rų mies­to ra­jo­nų, baž­ny­čių ben­druo­me­nės. Ne­di­de­lio mies­to pri­va­lu­mas tas, kad vi­si daug­maž pa­žįs­ta vie­ni ki­tus, nors kar­tais ir ge­riau, kad ma­žiau pa­žįs­ta vie­ni ki­tus, – juo­kia­mės, – nes nie­kur nepa­si­slėp­si…“

Ką tu pats da­rai, kad bū­tų ge­riau?

Iš­var­di­jus tiek tei­gia­mų da­ly­kų, kar­tu pa­si­džiau­gus, kiek daug pas mus vyks­ta, tik no­rėk, vis dėl­to ky­la klau­si­mas, ko­dėl tiek daug ne­pa­ten­kin­tų ar mies­to li­ki­mui abe­jin­gų žmo­nių?

„Ir tas ne­ge­rai, ir tas, o ką tu pats da­rai, kad bū­tų ge­riau?“ – griež­tai klau­sia Gied­rė Bul­ga­ko­vie­nė. Iš tie­sų, ko­kie mes, aly­tiš­kiai, ir ko mums trūks­ta?

„Mies­te man trūks­ta kū­ry­biš­ku­mo, drą­sos pa­tiems žmo­nėms, – da­li­ja­si min­ti­mis „FM99“ di­rek­to­rius Liu­das. – Dau­ge­lis jau­čia­si tar­si ša­lia mies­to, nes, pri­si­me­nant is­to­ri­ją, jis for­ma­vo­si iš ap­lin­ki­nių kai­miš­kų vie­to­vių, o tik­ru mies­te­lė­nu žmo­gus tam­pa į tre­čią–ket­vir­tą kar­tą, to­dėl ir da­bar sa­vait­ga­liais Aly­tus tar­si iš­mi­ręs – vi­si iš­va­ži­nė­ja į sa­vo kai­mus. O juk mies­to gy­ve­ni­mas – tai vi­sų pir­ma žmo­nės. Ne ar­chi­tek­tū­ra, ne gat­vės, o žmo­nės, už­pil­dan­tys jį sa­vo bu­vi­mu, sa­vo kū­ry­ba. To man kar­tais pri­trūks­ta Aly­tu­je – žmo­nės tar­si bi­jo čia bū­ti. Ir tai įdo­mus reiš­ki­nys, nes mies­te be­ga­lė kū­ry­bin­gų žmo­nių, bet gal pra­na­šu sa­vo že­mė­je ne­bū­si, kar­tais tos mies­to kul­tū­ros ne­bu­vi­mas ne­lei­džia įver­tin­ti žmo­nių, jų dar­bo re­zul­ta­tų, ne­mo­ka­me pa­si­džiaug­ti tuo, ką tu­ri­me. Pri­trūks­ta no­ro ne tik kri­tiš­kai žvelg­ti į mies­tą, bet ir pa­čiam kaž­ką pa­da­ry­ti.“

Pa­sak Liu­do, mies­tas vei­kia avi­lio prin­ci­pu: su­da­ry­tas iš ma­žų ko­rio aku­čių, ku­rias už­pil­do­me mes, mies­to gy­ven­to­jai: „Jei vi­si kaip bi­tės ne­ša­me į avi­lį sa­vo in­dė­lį, tai ga­liau­siai tu­ri­me gra­žų, ska­nų lie­tu­viš­ką me­dų, ku­riuo ga­li­me vi­si da­ly­tis. Bet jei mes kaip tra­nai ar šir­šės temp­sim vis­ką į sa­vo pu­sę, nie­ko ne­įvyks.“

„Ma­no kla­sio­kas Ar­tūras Šat­raus­kas sa­vo ini­cia­ty­va tvar­ko ap­lin­ką prie Pir­mo­jo Aly­taus baž­ny­čios, – sa­ko bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja Ni­jo­lė. – Ne kri­ti­kuo­ja, o dar­bais da­ro ge­ra. Ker­ta me­džius, iš­ve­ža šiukš­les ir kai­my­nus or­ga­ni­zuo­ja į tal­kas. Mes jau ke­lis kar­tus bu­vom ir dar ei­sim.“

„Aš kaps­tau dar­že­lį po sa­vo bu­to lan­gais ir taip gra­ži­nu ap­lin­ką“, – tei­gia Aud­ro­nė.

Ir ji tei­si (nors iš tie­sų da­ro daug dau­giau). Mū­sų kaip tų bi­čių in­dė­lis į ben­drą ko­rį ga­li bū­ti ir ne­di­de­lis, bet jei kiek­vie­nas pa­da­ry­si­me sa­vo mies­tui bent men­kiau­sią dar­be­lį, tik­rai džiaug­si­mės po­ky­čiais.

Gal pra­džio­je vi­si įsi­trau­ki­me į dis­ku­si­ją, ko­kio Dai­nų slė­nio no­ri­me? Ren­gia­mas Dai­nų slė­nio su­tvar­ky­mo pro­jek­tas, ir ben­druo­me­nė ga­lė­tų jį svars­ty­ti, iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, kad įsi­trauk­tų kuo dau­giau žmo­nių ir gin­čy­tų­si. Juk gin­čuo­se gims­ta tie­sa. Štai, pa­vyz­džiui, šim­tai bir­žie­čių la­bai ak­ty­viai svars­tė, kaip no­rė­tų su­tvar­ky­ti pi­lies te­ri­to­ri­ją ir eže­ro pa­kran­tę, bu­vo daug dis­ku­tuo­ja­ma, kol at­si­ra­do vie­na vi­zi­ja.

„Tai­gi ir aly­tiš­kiai ga­lė­tų pa­mąs­ty­ti, ar no­ri­me to, kas bu­vo anks­čiau, – est­ra­dos? Juk lai­kai pa­si­kei­tė, tu­ri­me daug sce­nų – AKKC ir Ro­tu­šės aikš­tė­je ant laip­tų, ir Mies­to so­de. Fes­ti­va­lių, šven­čių ne­ma­žai, bet jie gal ne­bė­ra ir ne­bus to­kie gau­sūs kaip ta­da, kai mies­te gy­ve­no be­veik 80 tūks­tan­čių žmo­nių. Gal ten la­biau rei­kė­tų rek­re­a­ci­jos, gal ma­žiau sau­go­ti, kad at­si­ras­tų vieš­bu­tu­kas ar res­to­ra­nė­lis, ar ki­tų ob­jek­tų. Kad ta vie­ta ne­bū­tų aikš­te­lė miš­ke, o mies­to da­lis“, – svars­to vi­ce­me­ras Taut­vy­das.

Vi­sur ge­rai, bet na­mie ge­riau­sia

Kur ke­liau­ja aly­tiš­kiai ir ką ma­no grį­žę na­mo? – klau­siu ke­lio­nių agen­tū­ros „Aid­rė“ sa­vi­nin­kės Onu­tės.

Ji džiau­gia­si, kad ke­liau­to­jų vis dau­gė­ja, jie mėgs­ta au­to­bu­si­nes ke­lio­nes po Eu­ro­pą, at­ran­da Grai­ki­jos sa­las, mie­lai ren­ka­si Ita­li­ją ir Ka­na­rus – Te­ne­ri­fę, Lan­se­ro­tę, Fu­er­te­ven­tu­rą, lan­ko ir to­li­mus, eg­zo­tiš­kus kraš­tus.

„Jei ke­liau­ja, ma­tyt, ga­li sau leis­ti. Ir keis­ta: vi­si skun­džia­si, koks sun­kus gy­ve­ni­mas, o la­bai ke­liau­ja, – ste­bi­si Onu­tė. – Bet rei­kia pri­pa­žin­ti, kad dau­gu­ma tau­po ke­lio­nėms, per gim­ta­die­nį, ju­bi­lie­jų, ves­tu­vių me­ti­nes ren­ka­si ne di­džiu­lius, bran­gius po­ky­lius, o ke­lio­nę.“

Agen­tū­ros sa­vi­nin­kė ir pa­ti daug ke­liau­ja, bet grį­žus iš eg­zo­tiš­kų kraš­tų Aly­tus at­ro­do la­bai ge­rai – ža­lias, šva­rus, jau­kus.

„Lie­tu­va la­bai ža­lia, gra­ži ir tik­ra, ne dirb­ti­nė. O kaip Aly­tus su­tvar­ky­tas! Akį džiu­gi­na so­dy­bos, dau­gy­bė gė­lių – pe­lar­go­ni­jos, pe­tu­ni­jos. Mėgs­tu tie­siog per­va­žiuo­ti per Aly­tų ir pa­sig­ro­žė­ti. Šir­dis at­si­gau­na.“

Sa­ko­ma, na­mie net sie­nos pa­de­da. Tai­gi ke­liau­ki­me, pa­žin­ki­me pa­sau­lį, iš­va­žiuo­ki­me, už­si­dirb­ki­me sve­tur, bet grįž­ki­me į sa­vą­jį mies­tą, nes čia na­mai, čia ge­ra.

 

Ire­na Kup­čins­kie­nė

Rekomenduojami video