Nuos­kau­das pa­ty­rė dau­gy­bė Lie­tu­vos žmo­nių

Del­ni­cos kai­me Laz­di­jų ra­jo­ne, ne­to­lie­se iš­li­ku­sio kai­my­no Pra­no Dzū­ko (Sla­vė­no) so­dy­bos-mu­zie­jaus, pa­ke­lė­je sto­vi ma­no bro­lio Gin­tau­to at­sta­ty­tas kry­žius. Čia žvar­bų 1945 me­tų ru­de­nį gir­ti ru­sų ka­rei­viai pa­šo­vė ir pa­li­ko mir­ti jo pa­ties že­mė­je ma­no se­ne­lį Ka­zi­mie­rą Sven­tic­ką. Pa­vel­dė­jau jo var­dą.

1951 me­tų ru­de­nį mū­sų šei­mą, ku­rio­je bu­vo pen­ki vai­kai (jau­niau­sia­jai se­sei Bi­ru­tei bu­vo vos 6 mė­ne­siai), su­so­di­no į va­go­nus Šeš­to­kų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je ir pa­vė­žė­jo į Toms­ko sri­tį. So­vie­ti­nės ar­mi­jos bū­ry­je pra­dė­jau tar­nau­ti kar­tu su de­šim­ti­mi vai­ki­nų iš Lie­tu­vos. Są­ly­gos bu­vo to­kios, kad vie­nas ben­dra­am­žis nu­si­šo­vė, o ke­tu­rie­se ne­bai­gė­me tar­ny­bos dėl su­trik­dy­tos svei­ka­tos.

To­kių nuos­kau­dų pa­ty­rė dau­gy­bė Lie­tu­vos žmo­nių. Lo­giš­ka ir tei­sin­ga, kad po 1990-ųjų iš ša­lies mies­tų, mies­te­lių rep­re­zen­ta­ci­nių vie­tų ir pa­ke­lių bu­vo iš­ke­lia­mi so­vie­ti­nių „va­dų“ pa­min­klai, vie­šo­jo­je erd­vė­je nai­ki­na­ma so­vie­ti­nė sim­bo­li­ka. Ne­apy­kan­ta sve­ti­mai ide­o­lo­gi­jai pa­grįs­ta ir tei­sė­ta.

Nie­ko ste­bė­ti­no, kad emo­ci­nio pa­ki­li­mo me­tais kaž­kas su­sprog­di­no stūk­so­ju­sią pa­ke­lė­je, va­žiuo­jant iš Aly­taus į Laz­di­jus, ka­rio su žvaigž­de ak­me­ni­nę gal­vą. Iš­li­ku­si ki­ta ka­rio gal­va, ne­tu­rin­ti jo­kių sim­bo­lių, ta­po jau dau­ge­lį me­tų trun­kan­čių gin­čų ir kon­tro­ver­siš­kų ver­ti­ni­mų ob­jek­tu. No­riu iš­sa­ky­ti ir sa­vo pa­ste­bė­ji­mus.

Pa­min­klas žu­vu­sie­siems ar rau­do­nar­mie­tį šlo­vi­nan­ti skulp­tū­ra?

Aly­taus ra­jo­ne pir­mo­sio­mis ka­ro die­no­mis tar­pu­sa­vy­je kak­to­mu­ša su­si­dū­rė dvi ko­vo­ju­sios pra­gaiš­tin­gos jė­gos – ko­mu­niz­mo ir na­ciz­mo. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai dar pa­me­na, kaip prie­ Re­vų kai­mo vo­kie­čiai ma­siš­kai iš­žu­dė šim­tus be­si­trau­kian­čių, men­kai gin­kluo­tų so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­rių.

Pa­sta­ty­ti jiems pa­min­klą bu­vo krau­pias žu­dy­nes me­nan­čių žmo­nių ini­cia­ty­va. Iš­skir­ti­nu­mas ir tai, kad jo sta­ty­bai ne­bu­vo nau­do­tos vals­ty­bės lė­šos. Ži­no­ma, so­vie­ti­nei val­džiai su­ma­ny­mas la­bai pa­ti­ko ir bu­vo pa­lai­min­tas.

Pa­min­klo li­ki­mas ta­po gal­vos skaus­mu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai. Iš­li­ku­si ka­rio „gal­va“, re­gis, ne­tu­rė­tų kel­ti jo­kių ne­ga­ty­vių aso­cia­ci­jų, nes nė­ra jo­kios so­vie­ti­nės sim­bo­li­kos.

Ta­ry­bai įsi­gi­li­nus į pa­min­klo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją bei vie­tos gy­ven­to­jų nuo­mo­nę, ap­griau­to­jo pa­min­klo da­lis li­ko sto­vė­ti. Gerb­ti mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mą, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ko­kios jie bu­vo tau­ty­bės, įpa­rei­go­ja ne tik krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės nuo­sta­tos, bet ir tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos. Jei­gu prie pa­min­klo ru­siš­kai kal­ban­tys žmo­nės ret­sy­kiais už­de­ga žva­kių, tai yra žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mo vie­ta.

Ki­ta nuo­mo­nė at­skli­du­si iš sos­ti­nė­je re­zi­duo­jan­čių po­li­ti­kų bei an­ti­so­vie­ti­nių vi­suo­me­ni­nių ins­ti­tu­ci­jų, jog tai Rau­do­ną­ją ar­mi­ją šlo­vi­nan­ti skulp­tū­ra, ke­lian­ti ak­ty­vių pi­lie­čių pa­si­pik­ti­ni­mą. Šios nuo­mo­nės gy­nė­jai pa­sie­kė sa­vo.

Jau pa­skelb­ta apie ren­gia­mą pa­min­kli­nės skulp­tū­ros pa­ša­li­ni­mą iš vie­šo­sios erd­vės. At­seit, tam pri­ta­rė ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės val­dan­čio­ji dau­gu­ma. Man re­gi­si, čia neap­si­ei­ta be ak­ty­vaus spau­di­mo „iš vir­šaus“. Ne­si­ste­biu at­ski­rų po­li­ti­kų sie­kiu tu­rė­ti pro­gą pa­de­monst­ruo­ti as­me­ni­nę ne­apy­kan­tą so­vie­ti­niam re­ži­mui, ti­kin­tis pel­ny­ti rin­kė­jų pa­lan­ku­mą. Tik ar šis ne­tra­di­ci­nis at­ve­jis tam tin­ka­mas?

Tau­tos ne­pa­mirš­ta nu­si­kal­ti­mų žmo­giš­ku­mui

Pa­me­nu, Si­bi­re par­tor­gai ir jų idė­ji­niai pa­ka­li­kai trem­ti­nius va­di­no ban­di­tais ir ati­tin­ka­mai el­gė­si. Ki­to­kios nuo­mo­nės bu­vo dau­gu­ma pa­pras­tų ru­sų žmo­nių, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi ne kartą ne­pa­bijojo iš pas­ku­ti­nių­jų gel­bė­ti mus nuo ba­do ir li­gų. Jie su­pra­to tik­rą­ją pa­dė­tį, nors la­bai bi­jo­jo smur­ti­nės val­džios.

Su­pran­ta­ma lie­tu­vių ne­apy­kan­ta vi­so­kio plau­ko oku­pa­ci­nėms val­džioms. Įsi­ver­žę į Lie­tu­vą, na­ciai taip pat el­gė­si kaip oku­pan­tai, nė ne­ma­nė gerb­ti ša­lies vals­ty­bin­gu­mo. Vo­kie­čiai ta­da stei­gė ge­tus ir iš­žu­dė tūks­tan­čius Lie­tu­vos pi­lie­čių žy­dų.

Į na­cių or­ga­ni­zuo­tas žu­dy­nes po psi­cho­lo­gi­nio ap­do­ro­ji­mo bu­vo įtrauk­ti ir lie­tu­viai. Nu­si­kal­ti­mus žmo­giš­ku­mui vyk­dė ke­lio­li­ka žmo­nių. Ta­čiau žyd­šau­džių še­šė­lis il­gus me­tus vis dar per­se­kio­ja vi­są mū­sų tau­tą.

De­ja, ge­rie­ji pa­vyz­džiai, kai ri­zi­kuo­jant gy­vy­be gel­bė­ja­mi ki­ta­tau­čiai, ma­žiau pri­si­me­na­mi. O štai nu­si­kal­ti­mai, ku­riais už­gau­na­mos jaut­riau­sios tau­ti­nės sty­gos, pri­si­me­na­mi la­bai il­gai. Len­kų tau­ta nie­ka­da ne­at­leis už Sta­li­no kli­kos nu­ro­dy­mu įvyk­dy­tas len­kų aukš­tų­jų ka­riš­kių eli­to žu­dy­nes Ka­ty­nė­je.

Au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo val­džios va­lia įvyk­dy­tas žvė­riš­kas nu­si­kal­ti­mas il­gus šimt­me­čius psi­cho­lo­giš­kai slėgs ir vi­są ru­sų tau­tą, vėl kels len­kų įta­ri­mų, dėl ko­kių prie­žas­čių ne­to­li Ka­ty­nės įvy­ko ne­lem­to­ji lėk­tu­vo ka­tast­ro­fa.

To­dėl, prieš veik­da­mi, ati­džiai at­si­rin­ki­me, kas yra tik­ra­sis pa­trio­tiz­mas, o kas ga­li bū­ti įver­tin­ta kaip tau­tų ne­san­tai­kos kurs­ty­mas, pa­lie­kan­tis ne­do­va­no­ti­nos nuos­kau­dos šlei­fą.

Kam pa­vo­jin­gas ta­po Vy­tis?

Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je jau ku­rį lai­ką­tarps­ta pa­min­klų pro­ble­ma­ti­ka. Ko­dėl Vil­niu­je pa­trio­ti­nės jė­gos ne­su­ge­bė­jo ap­gin­ti vie­no sak­ra­liau­sių mū­sų tau­tos sim­bo­lių – Vy­čio? Net­gi at­si­ra­do vei­kė­jų, ku­rie Vy­čio pa­min­klą vie­šai iš­va­di­no sta­bu ir pan.

Gin­čai ap­nuo­gi­no kur kas gi­les­nes pro­ble­mas. Ma­nau, ne­žy­mia per­sva­ra pra­lai­mė­tas pro­jek­to Lu­kiš­kių aikš­tė­je rin­ki­mų far­sas ne dėl to, kad Vy­čio pro­jek­tas ne­pa­ti­ko Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai ar Vil­niaus me­rui Re­mi­gi­jui Ši­ma­šiui.

Klau­si­mas, ar žmo­nės bal­sa­vo už ki­tą pro­jek­tą, ar la­biau prieš Vy­tį? Re­gis, ir lais­vės lai­kais Vy­tis jau tam­pa pa­vo­jin­gas. Nes sim­bo­li­zuo­ja is­to­ri­nę tau­tą ir vals­ty­bę, šau­kia bū­ti pa­si­ren­gu­sius ap­gin­ti sa­vo ta­pa­tu­mą ir vals­ty­bin­gu­mą.

Va­di­na­mo­ji ar­ka, pri­me­nan­ti pras­tai su­vi­rin­tą so­vie­ti­nį ka­na­li­za­ci­jos vamz­dį, te­be­kiurk­so ša­lies sos­ti­nės cen­tre prie Ne­ries. Tas vaiz­das ku­ria Lie­tu­vos įvaiz­dį, ku­ris dau­gu­mai ma­no kar­tos žmo­nių at­ro­do sve­ti­mas. Mums aiš­ki­na­ma, kad dėl me­ni­nio sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma.

Pa­ly­gi­ni­mui – pro­fe­sio­na­lių dės­ty­to­jų bu­vo aukš­tai įver­tin­tas Dai­lės aka­de­mi­jos ab­sol­ven­to di­plo­mi­nis dar­bas, dro­bė­je at­sklei­džian­tis fo­to­gra­fi­nį vy­riš­ko už­pa­ka­lio vaiz­dą. Nuo­trau­ko­je emo­ci­jai su­stip­rin­ti abiem ran­ko­mis ta­sai vy­riš­kis pra­plė­tęs iš­an­gę. Su­pra­tau, į kur kai kam es­te­tiš­ka ar ero­tiš­ka žiū­rė­ti. Tik tau­ti­nis do­bi­lė­lis ten ne­pra­žys.

Re­gis, ša­ly­je ide­o­lo­giš­kai for­muo­ja­ma ir at­ski­rų val­džios bei par­ti­nių sluoks­nių yra pa­lai­ko­ma ša­lies iš­tir­pi­mo glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je vi­zi­ja. Li­to at­si­sa­kė­me, vals­ty­bės sim­bo­lį bro­kuo­ja­me. Gal ne­tru­kus at­eis lai­kas ir lie­tu­vių kal­bai? Pa­si­rin­ki­mo lais­vė su­po­nuos lais­vę pa­tiems sa­vo vals­ty­bę nu­ma­rin­ti?

Ar iš­lai­ky­si­me to­le­ran­ci­jos tes­tą?

Kaip epi­de­mi­ja tarp vi­du­ti­ny­bių plin­ta ma­da iš­aukš­tin­ti sa­ve, nie­ki­nant iš­ki­lių žmo­nių nuo­pel­nus ar­ba ryš­ki­nant jų bū­tas/ ne­bū­tas pra­ei­ties nuo­dė­mes. Men­ki­na­mas Vy­tau­to Lans­ber­gio su­ma­nu­mas ir drą­sa, aki­vaiz­džiai pa­de­monst­ruo­ti Są­jū­džio lai­kais.

Ran­da­ma prie­ka­bių už­si­pul­di­nė­ti gar­biau­sius tau­tos mo­ra­li­nius au­to­ri­te­tus, to­kius kaip Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Rū­ta Va­na­gai­tė vos ne iš­da­vi­ku no­ri pa­vers­ti Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą. Tar­si at­si­tik­ti­nai, prieš pat vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ju­bi­lie­jų,pa­skel­bia­mi abe­jo­ti­nuo­se KGB są­ra­šuo­se „at­ras­ti“ žy­mių me­ni­nin­kų var­dai ir t.t.

Kai bus pa­ša­lin­tas Re­vų kai­me žu­vu­siems ka­riams pa­sta­ty­tas pa­min­klas, ži­ri­nov­skiai tik­rai pa­si­nau­dos pro­ga tarp­tau­ti­nė­je vie­šo­jo­je erd­vė­je iš­va­din­ti lie­tu­vius ka­pų nie­kin­to­jais ar van­da­lais. Vi­sa tai vyks­ta la­bai su­in­ten­sy­vė­ju­sio in­for­ma­ci­nio ka­ro me­tu. Kam tai nau­din­ga?

Ne­bi­jo­ki­me da­ry­ti tai, ką tu­ri­me da­ry­ti, ne­bi­jo­ki­me sa­ky­ti tie­są ir tu­rė­ti drą­sos at­kir­čiui prie­šiš­kai pro­pa­gan­dai. Su są­ly­ga, jei­gu tu­ri­me pa­grįs­tų ar­gu­men­tų sa­vo po­el­giams ap­gin­ti tarp­tau­ti­nės tei­sės ir vi­suo­ti­nai pri­im­tos mo­ra­lės nuo­sta­tų pa­grin­dais.

Ar šiuo kon­kre­čiu pa­min­klo ka­riams at­ve­ju tu­ri­me? Ar ne­bū­si­me pa­smerk­ti ne tik ru­sų val­džios ir tau­tos, bet ir tarp­tau­ti­nės vi­suo­me­nės? Ra­di­ka­lu­mu jau no­ri­me pra­lenk­ti ir ko­mu­nis­tus, pa­li­ku­sius Kar­mė­la­vo­je sto­vė­ti pa­min­klą pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai ir dar ke­tu­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se pa­min­klus Vy­tau­tui Di­džia­jam.

Esa­me pa­sau­lio ste­bi­mi, de­kla­ruo­ja­me žmo­gaus tei­ses ir lais­ves. Ar iš­lai­ky­si­me to­le­ran­ci­jos tes­tą ver­tin­da­mi mū­sų že­mė­je žu­vu­sių len­kų, ru­sų, vo­kie­čių ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nių at­mi­ni­mą?

Dr. Kazimieras SVENTICKAS