Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuva ir paminklai.Tolerancijos testas

Nuos­kau­das pa­ty­rė dau­gy­bė Lie­tu­vos žmo­nių

Del­ni­cos kai­me Laz­di­jų ra­jo­ne, ne­to­lie­se iš­li­ku­sio kai­my­no Pra­no Dzū­ko (Sla­vė­no) so­dy­bos-mu­zie­jaus, pa­ke­lė­je sto­vi ma­no bro­lio Gin­tau­to at­sta­ty­tas kry­žius. Čia žvar­bų 1945 me­tų ru­de­nį gir­ti ru­sų ka­rei­viai pa­šo­vė ir pa­li­ko mir­ti jo pa­ties že­mė­je ma­no se­ne­lį Ka­zi­mie­rą Sven­tic­ką. Pa­vel­dė­jau jo var­dą.

1951 me­tų ru­de­nį mū­sų šei­mą, ku­rio­je bu­vo pen­ki vai­kai (jau­niau­sia­jai se­sei Bi­ru­tei bu­vo vos 6 mė­ne­siai), su­so­di­no į va­go­nus Šeš­to­kų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je ir pa­vė­žė­jo į Toms­ko sri­tį. So­vie­ti­nės ar­mi­jos bū­ry­je pra­dė­jau tar­nau­ti kar­tu su de­šim­ti­mi vai­ki­nų iš Lie­tu­vos. Są­ly­gos bu­vo to­kios, kad vie­nas ben­dra­am­žis nu­si­šo­vė, o ke­tu­rie­se ne­bai­gė­me tar­ny­bos dėl su­trik­dy­tos svei­ka­tos.

To­kių nuos­kau­dų pa­ty­rė dau­gy­bė Lie­tu­vos žmo­nių. Lo­giš­ka ir tei­sin­ga, kad po 1990-ųjų iš ša­lies mies­tų, mies­te­lių rep­re­zen­ta­ci­nių vie­tų ir pa­ke­lių bu­vo iš­ke­lia­mi so­vie­ti­nių „va­dų“ pa­min­klai, vie­šo­jo­je erd­vė­je nai­ki­na­ma so­vie­ti­nė sim­bo­li­ka. Ne­apy­kan­ta sve­ti­mai ide­o­lo­gi­jai pa­grįs­ta ir tei­sė­ta.

Nie­ko ste­bė­ti­no, kad emo­ci­nio pa­ki­li­mo me­tais kaž­kas su­sprog­di­no stūk­so­ju­sią pa­ke­lė­je, va­žiuo­jant iš Aly­taus į Laz­di­jus, ka­rio su žvaigž­de ak­me­ni­nę gal­vą. Iš­li­ku­si ki­ta ka­rio gal­va, ne­tu­rin­ti jo­kių sim­bo­lių, ta­po jau dau­ge­lį me­tų trun­kan­čių gin­čų ir kon­tro­ver­siš­kų ver­ti­ni­mų ob­jek­tu. No­riu iš­sa­ky­ti ir sa­vo pa­ste­bė­ji­mus.

Pa­min­klas žu­vu­sie­siems ar rau­do­nar­mie­tį šlo­vi­nan­ti skulp­tū­ra?

Aly­taus ra­jo­ne pir­mo­sio­mis ka­ro die­no­mis tar­pu­sa­vy­je kak­to­mu­ša su­si­dū­rė dvi ko­vo­ju­sios pra­gaiš­tin­gos jė­gos – ko­mu­niz­mo ir na­ciz­mo. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai dar pa­me­na, kaip prie­ Re­vų kai­mo vo­kie­čiai ma­siš­kai iš­žu­dė šim­tus be­si­trau­kian­čių, men­kai gin­kluo­tų so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­rių.

Pa­sta­ty­ti jiems pa­min­klą bu­vo krau­pias žu­dy­nes me­nan­čių žmo­nių ini­cia­ty­va. Iš­skir­ti­nu­mas ir tai, kad jo sta­ty­bai ne­bu­vo nau­do­tos vals­ty­bės lė­šos. Ži­no­ma, so­vie­ti­nei val­džiai su­ma­ny­mas la­bai pa­ti­ko ir bu­vo pa­lai­min­tas.

Pa­min­klo li­ki­mas ta­po gal­vos skaus­mu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai. Iš­li­ku­si ka­rio „gal­va“, re­gis, ne­tu­rė­tų kel­ti jo­kių ne­ga­ty­vių aso­cia­ci­jų, nes nė­ra jo­kios so­vie­ti­nės sim­bo­li­kos.

Ta­ry­bai įsi­gi­li­nus į pa­min­klo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją bei vie­tos gy­ven­to­jų nuo­mo­nę, ap­griau­to­jo pa­min­klo da­lis li­ko sto­vė­ti. Gerb­ti mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mą, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ko­kios jie bu­vo tau­ty­bės, įpa­rei­go­ja ne tik krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės nuo­sta­tos, bet ir tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos. Jei­gu prie pa­min­klo ru­siš­kai kal­ban­tys žmo­nės ret­sy­kiais už­de­ga žva­kių, tai yra žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mo vie­ta.

Ki­ta nuo­mo­nė at­skli­du­si iš sos­ti­nė­je re­zi­duo­jan­čių po­li­ti­kų bei an­ti­so­vie­ti­nių vi­suo­me­ni­nių ins­ti­tu­ci­jų, jog tai Rau­do­ną­ją ar­mi­ją šlo­vi­nan­ti skulp­tū­ra, ke­lian­ti ak­ty­vių pi­lie­čių pa­si­pik­ti­ni­mą. Šios nuo­mo­nės gy­nė­jai pa­sie­kė sa­vo.

Jau pa­skelb­ta apie ren­gia­mą pa­min­kli­nės skulp­tū­ros pa­ša­li­ni­mą iš vie­šo­sios erd­vės. At­seit, tam pri­ta­rė ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės val­dan­čio­ji dau­gu­ma. Man re­gi­si, čia neap­si­ei­ta be ak­ty­vaus spau­di­mo „iš vir­šaus“. Ne­si­ste­biu at­ski­rų po­li­ti­kų sie­kiu tu­rė­ti pro­gą pa­de­monst­ruo­ti as­me­ni­nę ne­apy­kan­tą so­vie­ti­niam re­ži­mui, ti­kin­tis pel­ny­ti rin­kė­jų pa­lan­ku­mą. Tik ar šis ne­tra­di­ci­nis at­ve­jis tam tin­ka­mas?

Tau­tos ne­pa­mirš­ta nu­si­kal­ti­mų žmo­giš­ku­mui

Pa­me­nu, Si­bi­re par­tor­gai ir jų idė­ji­niai pa­ka­li­kai trem­ti­nius va­di­no ban­di­tais ir ati­tin­ka­mai el­gė­si. Ki­to­kios nuo­mo­nės bu­vo dau­gu­ma pa­pras­tų ru­sų žmo­nių, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi ne kartą ne­pa­bijojo iš pas­ku­ti­nių­jų gel­bė­ti mus nuo ba­do ir li­gų. Jie su­pra­to tik­rą­ją pa­dė­tį, nors la­bai bi­jo­jo smur­ti­nės val­džios.

Su­pran­ta­ma lie­tu­vių ne­apy­kan­ta vi­so­kio plau­ko oku­pa­ci­nėms val­džioms. Įsi­ver­žę į Lie­tu­vą, na­ciai taip pat el­gė­si kaip oku­pan­tai, nė ne­ma­nė gerb­ti ša­lies vals­ty­bin­gu­mo. Vo­kie­čiai ta­da stei­gė ge­tus ir iš­žu­dė tūks­tan­čius Lie­tu­vos pi­lie­čių žy­dų.

Į na­cių or­ga­ni­zuo­tas žu­dy­nes po psi­cho­lo­gi­nio ap­do­ro­ji­mo bu­vo įtrauk­ti ir lie­tu­viai. Nu­si­kal­ti­mus žmo­giš­ku­mui vyk­dė ke­lio­li­ka žmo­nių. Ta­čiau žyd­šau­džių še­šė­lis il­gus me­tus vis dar per­se­kio­ja vi­są mū­sų tau­tą.

De­ja, ge­rie­ji pa­vyz­džiai, kai ri­zi­kuo­jant gy­vy­be gel­bė­ja­mi ki­ta­tau­čiai, ma­žiau pri­si­me­na­mi. O štai nu­si­kal­ti­mai, ku­riais už­gau­na­mos jaut­riau­sios tau­ti­nės sty­gos, pri­si­me­na­mi la­bai il­gai. Len­kų tau­ta nie­ka­da ne­at­leis už Sta­li­no kli­kos nu­ro­dy­mu įvyk­dy­tas len­kų aukš­tų­jų ka­riš­kių eli­to žu­dy­nes Ka­ty­nė­je.

Au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo val­džios va­lia įvyk­dy­tas žvė­riš­kas nu­si­kal­ti­mas il­gus šimt­me­čius psi­cho­lo­giš­kai slėgs ir vi­są ru­sų tau­tą, vėl kels len­kų įta­ri­mų, dėl ko­kių prie­žas­čių ne­to­li Ka­ty­nės įvy­ko ne­lem­to­ji lėk­tu­vo ka­tast­ro­fa.

To­dėl, prieš veik­da­mi, ati­džiai at­si­rin­ki­me, kas yra tik­ra­sis pa­trio­tiz­mas, o kas ga­li bū­ti įver­tin­ta kaip tau­tų ne­san­tai­kos kurs­ty­mas, pa­lie­kan­tis ne­do­va­no­ti­nos nuos­kau­dos šlei­fą.

Kam pa­vo­jin­gas ta­po Vy­tis?

Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je jau ku­rį lai­ką­tarps­ta pa­min­klų pro­ble­ma­ti­ka. Ko­dėl Vil­niu­je pa­trio­ti­nės jė­gos ne­su­ge­bė­jo ap­gin­ti vie­no sak­ra­liau­sių mū­sų tau­tos sim­bo­lių – Vy­čio? Net­gi at­si­ra­do vei­kė­jų, ku­rie Vy­čio pa­min­klą vie­šai iš­va­di­no sta­bu ir pan.

Gin­čai ap­nuo­gi­no kur kas gi­les­nes pro­ble­mas. Ma­nau, ne­žy­mia per­sva­ra pra­lai­mė­tas pro­jek­to Lu­kiš­kių aikš­tė­je rin­ki­mų far­sas ne dėl to, kad Vy­čio pro­jek­tas ne­pa­ti­ko Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai ar Vil­niaus me­rui Re­mi­gi­jui Ši­ma­šiui.

Klau­si­mas, ar žmo­nės bal­sa­vo už ki­tą pro­jek­tą, ar la­biau prieš Vy­tį? Re­gis, ir lais­vės lai­kais Vy­tis jau tam­pa pa­vo­jin­gas. Nes sim­bo­li­zuo­ja is­to­ri­nę tau­tą ir vals­ty­bę, šau­kia bū­ti pa­si­ren­gu­sius ap­gin­ti sa­vo ta­pa­tu­mą ir vals­ty­bin­gu­mą.

Va­di­na­mo­ji ar­ka, pri­me­nan­ti pras­tai su­vi­rin­tą so­vie­ti­nį ka­na­li­za­ci­jos vamz­dį, te­be­kiurk­so ša­lies sos­ti­nės cen­tre prie Ne­ries. Tas vaiz­das ku­ria Lie­tu­vos įvaiz­dį, ku­ris dau­gu­mai ma­no kar­tos žmo­nių at­ro­do sve­ti­mas. Mums aiš­ki­na­ma, kad dėl me­ni­nio sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma.

Pa­ly­gi­ni­mui – pro­fe­sio­na­lių dės­ty­to­jų bu­vo aukš­tai įver­tin­tas Dai­lės aka­de­mi­jos ab­sol­ven­to di­plo­mi­nis dar­bas, dro­bė­je at­sklei­džian­tis fo­to­gra­fi­nį vy­riš­ko už­pa­ka­lio vaiz­dą. Nuo­trau­ko­je emo­ci­jai su­stip­rin­ti abiem ran­ko­mis ta­sai vy­riš­kis pra­plė­tęs iš­an­gę. Su­pra­tau, į kur kai kam es­te­tiš­ka ar ero­tiš­ka žiū­rė­ti. Tik tau­ti­nis do­bi­lė­lis ten ne­pra­žys.

Re­gis, ša­ly­je ide­o­lo­giš­kai for­muo­ja­ma ir at­ski­rų val­džios bei par­ti­nių sluoks­nių yra pa­lai­ko­ma ša­lies iš­tir­pi­mo glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je vi­zi­ja. Li­to at­si­sa­kė­me, vals­ty­bės sim­bo­lį bro­kuo­ja­me. Gal ne­tru­kus at­eis lai­kas ir lie­tu­vių kal­bai? Pa­si­rin­ki­mo lais­vė su­po­nuos lais­vę pa­tiems sa­vo vals­ty­bę nu­ma­rin­ti?

Ar iš­lai­ky­si­me to­le­ran­ci­jos tes­tą?

Kaip epi­de­mi­ja tarp vi­du­ti­ny­bių plin­ta ma­da iš­aukš­tin­ti sa­ve, nie­ki­nant iš­ki­lių žmo­nių nuo­pel­nus ar­ba ryš­ki­nant jų bū­tas/ ne­bū­tas pra­ei­ties nuo­dė­mes. Men­ki­na­mas Vy­tau­to Lans­ber­gio su­ma­nu­mas ir drą­sa, aki­vaiz­džiai pa­de­monst­ruo­ti Są­jū­džio lai­kais.

Ran­da­ma prie­ka­bių už­si­pul­di­nė­ti gar­biau­sius tau­tos mo­ra­li­nius au­to­ri­te­tus, to­kius kaip Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Rū­ta Va­na­gai­tė vos ne iš­da­vi­ku no­ri pa­vers­ti Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą. Tar­si at­si­tik­ti­nai, prieš pat vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ju­bi­lie­jų,pa­skel­bia­mi abe­jo­ti­nuo­se KGB są­ra­šuo­se „at­ras­ti“ žy­mių me­ni­nin­kų var­dai ir t.t.

Kai bus pa­ša­lin­tas Re­vų kai­me žu­vu­siems ka­riams pa­sta­ty­tas pa­min­klas, ži­ri­nov­skiai tik­rai pa­si­nau­dos pro­ga tarp­tau­ti­nė­je vie­šo­jo­je erd­vė­je iš­va­din­ti lie­tu­vius ka­pų nie­kin­to­jais ar van­da­lais. Vi­sa tai vyks­ta la­bai su­in­ten­sy­vė­ju­sio in­for­ma­ci­nio ka­ro me­tu. Kam tai nau­din­ga?

Ne­bi­jo­ki­me da­ry­ti tai, ką tu­ri­me da­ry­ti, ne­bi­jo­ki­me sa­ky­ti tie­są ir tu­rė­ti drą­sos at­kir­čiui prie­šiš­kai pro­pa­gan­dai. Su są­ly­ga, jei­gu tu­ri­me pa­grįs­tų ar­gu­men­tų sa­vo po­el­giams ap­gin­ti tarp­tau­ti­nės tei­sės ir vi­suo­ti­nai pri­im­tos mo­ra­lės nuo­sta­tų pa­grin­dais.

Ar šiuo kon­kre­čiu pa­min­klo ka­riams at­ve­ju tu­ri­me? Ar ne­bū­si­me pa­smerk­ti ne tik ru­sų val­džios ir tau­tos, bet ir tarp­tau­ti­nės vi­suo­me­nės? Ra­di­ka­lu­mu jau no­ri­me pra­lenk­ti ir ko­mu­nis­tus, pa­li­ku­sius Kar­mė­la­vo­je sto­vė­ti pa­min­klą pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai ir dar ke­tu­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se pa­min­klus Vy­tau­tui Di­džia­jam.

Esa­me pa­sau­lio ste­bi­mi, de­kla­ruo­ja­me žmo­gaus tei­ses ir lais­ves. Ar iš­lai­ky­si­me to­le­ran­ci­jos tes­tą ver­tin­da­mi mū­sų že­mė­je žu­vu­sių len­kų, ru­sų, vo­kie­čių ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nių at­mi­ni­mą?

 

Dr. Kazimieras SVENTICKAS

Rekomenduojami video