Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Labas, emigrante, tu išsivežei mano pinigus

Aš nejuokauju ir tai galiu pasakyti kiekvienam, kuris mėgins aiškinti, kad tas milijardas eurų, kurį, Lietuvos banko duomenimis, kasmet mūsų emigrantai parsiunčia namo, yra didelis gėris ir nauda ekonomikai. Mūsų valstybė baigia nususti ne dėl to, kad nesugebame sumažinti valdinininkų skaičiaus ir po kiekvienų rinkimų nustembame: „Už ką gi mes čia balsavome?“

702 eurai

Grįžkime prie emigrantų. Kalėdas pasitikome džiugiu sadomazochistiniu šūkiu, kad pagaliau iš Lietuvos išvažiavo jau milijonas tautiečių. Niekas į šį skaičių nesureagavo rimtai, bet jei niekas nesikeis, galime pradėti skaičiuoti savo valstybės pabaigos pradžią.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vienas šalies gyventojas per mėnesį vidutiniškai išleidžia 702 eurus (skaičiuota imant 2 mln. 856 350 gyventojų.). Pasitelkdami paprastą aritmetinį veiksmą, 702 eurus dauginame iš milijono išvažiavusiųjų ir gauname 702 mln. eurų per mėnesį, arba 8,4 mlrd. eurų per metus. Tai daugiau nei trys didžiausio mažmeninės prekybos tinklo Lietuvoje „Maxima LT“ metinės apyvartos. Vertinant pagal pagal šios bendrovės darbuotojų skaičių, vien prekybos srityje ši pinigų suma galėtų sukurti 80 000–100 000 darbo vietų. Kelis kartus daugiau žmonių galima įdarbinti maisto ir lengvojoje pramonėje, transporto sektoriuje.

Skaičiuojant pagal pridėtinės vertės mokestį, tai 10 proc. šalies biudžeto.

Tiesa, tai aptakus skaičiavimas, nebandant išvesti vadinamojo multiplikatoriaus – kiek kartų šie pinigai gali „apsisukti“ ir sukurti naujų verslų, gamyklų ir darbo vietų. Ką jau kalbėti, kad sumažėjus vartotojų skaičiui traukiasi ekonomika. Taigi, jei skundžiatės, kad alga maža arba nekyla taip, kaip žada statistikai, tai, greičiausiai, iš dalies priklauso ir nuo emigracijos masto. Mažėjant vartojimui šalyje verslas braunasi į užsienio rinkas. Užsienyje mes galime konkuruoti tik pigia darbo jėga.

Lenkija pastarąją ekonomikos krizę išgyveno gana lengvai, nes galėjo atsiremti į vidaus rinką. Kalbant liaudiškai, ko neišvežė, tą suvalgė. Mes suvalgyti negalime, nes išvežame daugiau nei pusę pagrindinių maisto produktų ir žaliavų – pieno ir grūdų. Nė viena didesnė mūsų šalies verslo grupė ir net gamykla, jei tik negauna ES paramos, neišgali gyvuoti remdamasi vien vidaus rinka. Tai žinant, laukti stebuklo neverta. Negalime tikėtis tokios algos, kokią gauna olandai, ir ją uždirbti tiekdami jiems pigiausią įmanomą produkciją, kai prekybos centrų lentynose pigesni tik atokių Kinijos provincijų, dar negirdėjusių apie pramoninę revoliuciją, produktai.

Sėkmės laukimas

Po tokios įžangos lieka, kaip įprasta atitinkamose eksportą ir verslą skatinančiose institucijose, paaiškinti, kad mūsų kelias – inovatyvus verslas, kuriantis didelę pridėtinę vertę, kuri leidžia konkuruoti ne pigia darbo jėga, bet kūrybiškumu. Pasiūlymai konkuruoti ir kurti savo prekės ženklus gražūs, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Mes nebeturime ir nebeturėsime Rusijos rinkos, kurioje nuolat trūko maisto ir kurioje nuo sovietmečio buvome įtvirtinę savo prekės ženklus. Pelno maržos, eksportuojant produkciją į šią šalį, buvo gana didelės, nes buvo mokama ne tiesiog už sūrį, bet už sūrį „Svalia“, ne už sūrelius, bet už lietuviškus sūrelius, ne už jogurtus, bet už lietuviškus jogurtus.

Ašaroti nėra ko. Pažįstant šią šalį, tokios baigties anksčiau ar vėliau buvo galima laukti. Net jei nevyktų politinės kovos ir karas Ukrainoje. Žinoma, žengti į naujas rinkas reikia, tačiau uždarbiai jose ilgai nebus tokie, kokių tikimės.

Iš tarptautinių prekės ženklų šiandien tuo pasigirti gali nebent Vičiūnų įmonių grupė su savo ženklu „Vici“, parduodanti nišinius gaminius keliolikoje valstybių. Šiai kompanijai pasisekė laiku rasti siaurą nišą, kuri prieš keliolika metų dar tik pradėjo vystytis. Antros tokios sėkmės gali ir nebūti, o išpopuliarinti savo prekės ženklus Europoje ne visada pajėgia netgi milžiniškos korporacijos, turinčios milijardinę apyvartą ir rinkodaros skyrius, kuriuose dirba daugiau žmonių nei vidutinėje lietuviškoje gamykloje.

Reikia žmonių

Išeitis aiški, tačiau gana svetima mūsų sąmonei – jeigu žmonės išvažiavo ir vartotojų sumažėjo, kažkas juos turi pakeisti. Mums tiesiog reikia daugiau žmonių. Kaip mūsiškiai emigrantai pakeitė Didžiosios Britanijos ekonomiką, dirbdami menkai mokamus darbus ir skatindami eksportą bei šalies viduje sukurdami vartojimą, taip ir mes jau nebeturime išeities. Teks kviestis žmonių, sutinkančių dirbti už lietuvišką atlyginimą. Kitaip šalys, galinčios paiūlyti daugiau pinigų, išstums mus iš tėvynės. Jei patys nekursime naujų gamyklų, jas už mus sukurs kiti. Tik jose dirbsime ne mes ir naudą jos neš ne mums.

Sakote, mane kamuoja tarpšventinė karštinė ir keisti vaizdiniai? Pavaikščiokite po Vilniaus statybvietes ir tėviškės laukus per patį darbymetį. Paklausykite, kokia kalba ten vis dažniau skamba. Lietuviškų žodžių girdima vis mažiau. Geopolitinis smagratis jau įsuko tėviškės laukus ir klonius. Ekonominė nauda neturi sentimentų ir tėvynės.

Rekomenduojami video