Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Koks tas mūsų vasaris?

Senajame Lietuvos kaime apie šias dienas taip pasakytų: baigiasi vilkų mėnuo, paskutinį kartą jie „ūžauja“. Juolab, kad mėnulis trečiadienį pasieks pilnatį. Be to, neeilinę, o didžiąją ir antrąją šį mėnesį, dar ir su pilnu užtemimu. Tad šio astronominio reiškinio pavadinimai įmantrūs: mėlynojo superinio mėnulio eklipsė. Tokie sutapimai tik kartą per 150 metų! Betgi ar praplyš debesų skraistė mūsų padangėje? Panašu, kad pasigrožėti tokiu mėnuliu teks interneto puslapiuose...

Dar viena diena – ir prasidės vasaris. Toks keistas mėnuo: pats trumpiausias metuose ir pavadintas nesuprantamai. Na, tą pavadinimą nesunku išlukštenti. Mat kaimo žmonės jau kadaise buvo pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, taigi lygiai taip, kaip ir vasarą. Štai todėl mėnuo ir pramintas vasariu. Tačiau vėjas pučia aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“, arba tiesiog – pusčius, pūslys. O kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti kalendoriuose skirtingais laikais: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis.

Betgi kodėl vasariui teskirtos 28 dienos, ir tik keliamaisiais metais pridedama dar viena? Atsakymas glūdi istorijos gelmėse, tačiau ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Garsusis miestas buvo įkurtas, pasak legendos, 753-aisiais metais prieš Kristaus gimimą. Tuos metus romėnai ir laikė pirmaisiais savo eros. Kuomet tik tvėrėsi būsimoji antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbų terminus.

Žiemą laikas apskritai nebūdavo skaičiuojamas, nes tai žemdirbiui poilsio metas. Žinoma, metai prasidėdavo pavasariu, nes darbai kaime prasideda sulig gamtos atbudimu. Pirmojo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, pergalingasis karo dievas, nugalintis ir žiemą bei jos šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais. Romos valstybei tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Pirmiausiai tam, kad nustatytu laiku būtų surenkami mokesčiai ir duoklės. Uždarant saulės metų ratą, teko pridėti dar du mėnesius - januarijų ir februarijų. Pirmasis – dviveidžio dievaičio Janaus, žvelgiančio į praeitį ir ateitį, garbei. Antrasis mėnuo buvo pavadintas pagerbiant požemio karalystės, mirusiųjų valdovą Febrų. Juk metams baigiantis, reikia pagalvoti ir apie amžinybę. Tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniajam naujo kalendoriaus metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31-ą, liko viso labo 28-ios. Tik kas ketvirti metai, vadinamais keliamaisiais, jam pridedama dar viena diena. Tad, kas gimęs keliamųjų metų paskutinę vasario dieną, retokai turi progos švęsti gimtadienį...

Tvarkant ir reformuojant kalendorių, metų pradžią nutarta perkelti į žiemos saulėgrįžą, kuri Romoje būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente – Solis invicta. Tada januarijus ir tapo pirmuoju, o februarijus – antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad, pavyzdžiui,  devintasis (rugsėjis), liko septembrijumi o dvyliktasis (gruodis) – decembrijumi Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sizigeno, 46 m. prieš Kristaus gimimą įtvirtino Romos diktatorius ir vyriausias žynys Gajus Julijus Cezaris. Jo antruoju vardu  ir vadinama ši kalendorinė sistema. Maža to, valdovo garbei taip pat pavadintas ir vienas iš vasaros mėnesių – julijus (liepa). Gretimas mėnuo augustas (rugpjūtis) gavo Romos pirmojo imperatoriaus Oktaviano Augusto vardą. Vienas Romos valdovas negali būti viršesnis už kitą, tad ir abiem mėnesiams kalendoriuje paskirta po lygiai dienų.

Krikščioniški kraštai perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios šventųjų kankinių mirties datos. Perėmė kartu su mėnesių pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos įvesdinimo į bažnyčią, atminimui. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Tie vardai yra fenologiniai, nurodantys būdingiausius gamtos reiškinius arba žemės ūkio darbus.

Dar įdomu, kad kaimynuose, Latvijos Kurše vasaris būdavo vadinamas žvakių mėnesiu. Iš kur toks pavadinimas, kurį latviai primiršo, per vokiškuosius kalendorius priėmę lotynų kilmės mėnesių vardus? Mat, vasario 2-oji yra bažnytinė Kristaus paaukojimo diena, o joje „prisiglaudę” ir nemažai liaudiškų papročių. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes bažnyčioje tądien šventinamos graudulinės žvakės. Jos iš kvapnaus bičių vaško; o degamos dažniausiai prie mirštančiojo, per šermenis ar mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs, dairykis žvakės.“ Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštais knatais ir juos paeiliui laistant ištirpintu vašku. Dar būta ilgų bei plonų žvakių, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Atvyniojama tos žvakės tiek, kiek tuokart prireiks žibinti.

Grabnyčių šventė tai jau tikrai susijusi su pirmaisiais pavasario požymiais. Juos nusako tokie priežodžiai: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“; „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla”; „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės“, „Per Grabnyčias žąsinas po lašais atsigeria“, „Nuo Grabnyčių jau kreiva vėžė“. Ir zylutė ima belsti į langą, ragindama ruoštis pavasariui. Taigi vasario pradžios šventė žymi antrąjį po Pusiaužiemio gamtos žingsnelį pavasario link. Tądien šviesioji paros dalis jau bus padidėjusi nuo saulėgrįžos visa valanda su puse. Tačiau, anot poeto P. Vaičiūno, „Saulė perlais barsto sniegą, / Sniego pusny žemė miega“. Ir pūgų, kai žemė su dangumi maišosi, ir šalčių, už ausų griebiančių, dar gali pasitaikyti...

L. Klimka

Liberto Klimkos pasakojimas skabėjo per LRT RADIJĄ.

Rekomenduojami video