Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas pastatys lietuvišką Mannerheimo liniją?

Vienas įdėmus komentatorius, nureikšminęs mano pastebėjimą apie lietuvių pasipriešinimą nacių pastangoms okupacijos metais sudaryti Lietuvoje SS legioną, kai kitos vokiečių okupuotos šalys to neišvengė, nepranoktu rezistencijos pavyzdžiu iškėlė suomius, pastačiusius Mannerheimo liniją ir sustabdžiusius Stalino kariaunos žygį į Helsinkį 1940-taisiais.

Štai, girdi, tikrosios narsos pavyzdys, kai „nedidukė valstybėlė“, tuo metu turėjusi apie 4 mln. gyventojų (panašiai kaip ir Lietuvoje), „pasipriešino sovietinei Stalino saulei“. Nebloga tema, norėjau apie tai parašyti jau anksčiau, bet vis kokia nors, kaip man atrodė, „karštesnė aktualija“ nustelbdavo. Kodėl suomiai priešinosi, o Lietuva – ne?

Ar gali lietuviai ko nors pasimokyti iš suomių ryžto ir pasiaukojimo šiandien? Būtų beprasmiška ginčytis dėl to, ar 1940-ųjų Žiemos karas buvo herojinis suomių tautos žygis. Savaime suprantama, kad suomiai neįtikėtinu būdu pakartojo tai, ką Antikos laikais padarė saujelė spartiečių persų karo metu V a. pr. Kr., kaip tai efektingai kadaise buvo parodyta garsiajame filme „300 spartiečių“.

Tarp kitko, apie suomių karą irgi yra filmas – už 9,90 Lt galima nusipirkti, berods, kiekvienoje „Maximoje“. Taip ir vadinasi – „Žiemos karas“. Aišku, jis ne toks garsus ir kvapą gniaužiantis, kaip apie vaikinų iš Spartos – kadaise ištisomis didžiulėmis kareivinėmis paverstos Senovės graikų valstybės – pasiaukojamą žygį.

Tačiau pasižiūrėti, laiko turint, verta ir suomių juostą. Tai visiškai kitaip pavaizduotas karas, negu mes įpratę matyti jį iš rusų, vokiečių, amerikiečių, britų ar prancūzų filmų.

„Žiemos karas“ nuostabus tuo, kad ten kaip tik nėra jokio heroizmo. Vyksta ramus, kuklus neturtingo šiaurės krašto žmonių gyvenimas: valstiečiai tyliai dirba savo žemę, su kaimynais pypkiuodami pasišneka, kad rusai kelia vyriausybei kažkokius reikalavimus, gali taip atsitikti, kad reikėsią gintis.

Ir tiek. Jokios frustracijos, jokio marškinių ant savo krūtinės plėšymo, parodyti, kaip jie myli savo tėvynę, jokios egzaltacijos dėl artėjančio mirtino pavojaus šaliai ir kiekvienai šeimai... Kai suomiai atmeta bolševikų reikalavimus ir paskelbia visuotinę mobilizaciją, ūkininkai pasirūpina kelionei lašinių bryzą, susideda ryšulėlį būtiniausių reikmenų, santūriai atsisveikina su artimaisiais, lyg būtų išsiruošę į pabaigtuvių talką pas kaimyną, ne į frontą, ir išeina į geležinkelio stotį...

Kokia jėga anuos žmones vertė taip ramiai pasitikti savo likimą ir taip nepretenzingai vykdyti pareigą, kuri vėliau virto neįtikėtino heroizmo pasireiškimu? Skirtingai nuo sovietų, suomiams nėjo iš paskos bailūs politrukai su naganais, kurie šaudė į nugaras saviems, bent akimirkai pritrūkusiems ryžto veržtis priekin ir grobti.

Įspūdingi skaičiai. Kai po 105 dienų žūtbūtinių kautynių nutilo pabūklai ir Stalinui teko pripažinti, kad tas riešutas jo dantims buvo per kietas, suomiai suskaičiavo savo kritusius. Jų rado 25 tūkstančius 475. Skaičiavo tiksliai. Rusai iki šiol to dar nepadarė. Žemutinė riba – apie 250-300 tūkstančių, tiek įvertina suomiai. Viršutinė – apie milijoną. Šį skaičių savo atsiminimuose mini N. Chruščiovas.

Vis dėlto suomių nuostoliai buvo ne vien kritusiaisiais. Suomija neteko 11 proc. savo miškų, 10 proc. dirbamosios žemės (beje, geriausios dalies, pačios piečiausios) bei pramonės, savo ūkius prarado 60 tūkstančių ūkininkų, iš sovietų užimtų sričių turėjo išsikelti 400 tūkstančių suomių.

Daugelis įsitikinę, kad Žiemos kare lemiamą vaidmenį turėjo suomių generolo Mannerheimo gynybinių įtvirtinimų linija, pastatyta 1929-1930 m. Karelijos sąsmaukoje ir pavadinta jos sumanytojo vardu. Tai 125 km ilgio fronto ruožas, kurį sudarė 90 betoninių sustiprinimų (kulkosvaidžių bunkerių ir slėptuvių). Svarbesnėse vietose taip pat buvo griovių ir akmeninių kliūčių.

1939 vasarą bei rudenį Mannerheimo linija buvo dar papildyta lauko sustiprinimais. Bet žinant, kad Suomijos ir Sovietų Sąjungos siena buvo 1300 km ilgio, 100 km ruožą, tegu ir sustiprintą, vargu ar galima pervertinti. Rašytojas Kazys Almenas norėjo tuo įsitikinti.

Jaunystėje skaitęs apie herojišką suomių pasipriešinimą bolševikų įsiveržimui, vaizdavosi, jog karas privalėjo vykti „kažkokiame ypatingame krašte, kuriame kelią pastoja niūrios, neįžengiamos girios persipynusiomis eglių šakomis, kur stūkso granitinių uolų virtinės, perkirstos neperžengiamų tarpeklių. Reikėjo kažko dramatiško, kad galėtum suprasti, kaip tuo metu galėjo atsilaikyti Suomija“.

Prieš pora metų jis nuvyko į Kareliją ir išvaikščiojo vietas, kuriose prieš 68-erius metus vyko žūtbūtinė drama. „Penkios pilnos sudėties armijos puolė Suomiją: 7-ta, 8-ta, 9-ta, 13-ta ir 14-ta, – rašo Kazys Almenas.

– Persvara buvo stulbinanti – dešimt žmonių prieš vieną, kai kuriuose fronto segmentuose – net keturiasdešimt prieš vieną. Persvara ne tik žmonėmis. Techninę persvarą ir palyginti sunku. Apie 2000 tankų rusų pusėje, suomių – viso labo 13, ir tai ne visi veikiantys. Artilerijos persvara ne tik pabūklais, bet ir amunicija – nepalyginama, priešo oro erdvės dominavimas – absoliutus.“

Tačiau suomiai laikėsi. Sutriuškinti juos, priversti Helsinkyje pasirašyti pasidavimo raštą buvo žadėta per 10 dienų. Suomiai išsilaikė 105-ias, o rusai Helsinkio taip ir nepasiekė. Štai daugiau K. Almeno įspūdžių iš buvusių kovų vietos: „Pirmas jausmas – savotiškas nusivylimas. Vaizdas visiškai neatitiko mano vaizduotėje sukurtojo. Pasirodo, jog sąsmauka tarp Ladogos ežero ir Suomių įlankos – lygut lygutėlė. Ir 10 metrų pakilimas čia – jau kalnas. Miškas retas, o vietomis jo visai nėra, plyti pelkės, tarp jų – ežerėliai. Pelkės – tai ne užtvara, o plačiausias vieškelis. Vasario mėnesį jos sustingusios, ant ežerėlių per 40 cm storio ledas. 1940 metų žiema buvo išskirtinai šalta, tad ledas buvo dar storesnis. Atviras terenas, gerai tinka masiškiems tankų ir pėstininkų puolimams, suteikia mažai priedangos nuo oro erdvėje dominuojančios priešo aviacijos.

Mannerheimo linijos sutvirtinimai taip pat nuvylė. Teko paieškoti, nes jų beveik neliko. Šiame tuščiame krašte jų negriovė, patys sukežo. Iš esmės tai buvo apkasų sistema, rąstais sutvirtintos slėpynės, o maždaug kas kilometras – nedideli betoniniai bunkeriai.

Prieš apkasus – vielų raizgalynė, prieš juos – juosmenį siekiantys granitiniai luitai, kurie privalėjo sustabdyti tankus, bet pasirodė nelabai veiksmingi. Apkasai įgriuvo, slėptuvių rąstai sutrūnijo, vielos surūdijo. Susprogdintų bunkerių liekanos liko, tačiau, nors su taksisto pagalba jų ieškojome, taip ir neradome.

Teko pasitenkinti iš sniego kyšančiais granito luitais. Akivaizdu, kad ne terenas, ne sutvirtinimų stiprumas nulėmė. Tarkim, apie Vilnių terenas gynybai palankesnis, tankesni ir miškai. Apsižvalgius po mišką buvusios Mannerheimo linijos teritorijoje, neliko nieko kito kaip nustebti. Apsnigtas miškas gražus, o kai jis retas, tai galima toli matyti.

Tamsesnes egles pakeičia neaukštų pavieniui augančių plonų berželių plotai. Tai pelkės. Per jas gali žvelgti keletą kilometrų į tolį. Matai, kad ten irgi lygu. Jokių gyvenviečių nematyti. Ramu. Bandai įsivaizduoti, kaip tai galėjo vykti. Čia, kažkur už tų, tik per pėdą pro sniegą kyšančių granitinių luitų, buvo gynėjų apkasai. Per visą šį atvirą plotą galėjo pulti tankai, toliau, už kilometro ar kelių, stovėjo masiškai išrikiuota artilerija su neribotais amunicijos ištekliais. Virš galvų – priešo naikintuvai ir bombonešiai. O suomiai daugiau kaip tris mėnesius atsilaikė.

Suprasti nelengva. Nuostabos jausmą pakeičia pagarba.“ Akivaizdu, kad Mannerheimo linija pirmiausiai ėjo per suomių širdis, ne per Karelijos tyrus. Žmonės ėjo ginti savo žemės, savo kiemų šiaudiniais stogais, savo laukų ir miškų, teikusių jiems prieglobstį ir gyvenimo džiaugsmą. Jie žinojo, kad atėjūnai džiaugtis visu tuo jiems nebeleis.

O ką gali ginti žmonės, kurie nieko neturi? „Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas“, – yra pastebėjęs Aleksandras Solženycinas. Prieš kelias dienas žiūrėjau TV laidą, kaip naujieji žemės spekuliantai, skaičiuojantys savo valdas šimtais ir net tūkstančiais hektarų, nuvarinėja nuo žemės ją dirbančius ūkininkus. Nepaisant to, kad arti milijono hektarų žemės Lietuvoje nedirbama dirvonuoja, o pasaulis vaitoja, stokodamas maisto produktų.

Kokia „Mannerheimo linija“ gali apginti tokius žmones, kurie savo pačių rankomis, pamindami bet kokį padorumą ir elementarų teisingumą, smaugia bendrapiliečių laisvę ir teisę gyventi, o mazgote pavirtusi valdžia bejėgiškai skėsčioja rankomis? Štai šiandieninė Lietuvos socialinė fotografija. Vidutinės vadovo grynosios pajamos – daugiau nei 25 tūkst. litų per mėnesį. Vadovų ir darbuotojų atlyginimai skiriasi 7 kartus.

Norvegijoje – 2,3 karto, Kanadoje ir Šveicarijoje – 2,6, net JAV, liberalizmo citadelėje, tik 3,7 karto. Estija su Latvija ir tai mus pranoksta, atitinkamai – 4,7 ir 5,4. Didžiausias vadovų ir darbuotojų atlyginimų skirtumas – Kinijoje.

Socialinė atskirtis, ne Rusija, šiandien yra „Hanibalas už mūsų vartų“. Nieko nereiškia, kad vienam procentui Lietuvos gyventojų norma tapo du kartus per metus šaltuoju metų laiku ilsėtis prie šiltų jūrų, kada 80 proc. tautos per brangu yra vasarą nuvykti į Palangą.

Reikia „lietuviško Mannerheimo“. Bet liniją statyti ne Gudų girioje, bet Lietuvos piliečių širdyse. Ir pirmiausiai – neišdavinėjant jų interesų.

Vidmantas Valiušaitis

Rekomenduojami video