Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ką daryti po Berlyno?

„Kadaise Dievas paaiškindavo visas paslaptis. Dabar Jo vietą užėmė sąmokslo teorijų kūrėjai. Jie yra mūsų amžiaus eretikai“, – teigia kardinolas Bellinis – Roberto Harriso knygos „Konklava“ personažas. Ko jau ko, tačiau sąmokslo teorijų šiandieniame pasaulyje netrūksta. Jos puikiai pasitarnauja norintiems supaprastinti pasaulio vaizdą, kad šis būtų lengvai suprantamas, paaiškinamas.

Be to, ypač socialiniuose tinkluose įvairios sąmokslo teorijos tapo populiariu įrankiu pritraukti dėmesį, usžidirbti like’ų ir followerių, kitaip tariant, tai yra kaip įrankis pasijausti reikšmingam, matančiam giliau, įžvalgiau, užčiuopiančiam tai, kas slypi po paviršiumi ir ko kiti nemato ar, kaip kad populiaru sakyti, dėl politkorektiškumo ir nenori matyti.

Po teroristinio išpuolio Berlyne tokių sąmokslo teorijų taip pat netrūksta. Atsiremiant į stilių „o kas galėtų paneigti?“ jau kalbama, kad Vokietijos teisėsauga specialiai neranda išpuolio vykdytojo, nes tai būtų labai nepatogu kanclerei Merkel. Pasigirsta kalbų, kad valdantiesiems tokie išpuoliai yra naudingi siekiant pasinaudoti baime ir sugriežitnti visuomenės kontrolę.

Taip pat pasigirsta įvairiausių siūlymų užverti sienas, įvesti papildomą patikrą atvykstantiems musulmonams ar sugriežtinti jau atvykusiųjų stebėjimą. Kai kas siūlo deportuoti visus afganus ar pakistaniečius vien dėl jų kilmės. Dažniausiai šie radikalūs sprendimai yra ne kas kita kaip naivus galvojimas, kad yra vienas raktas, kuriuo galima atrakinti susikaupusias problemas. Kaip portalui „Deutsche Welle“ kalbėjo Vokietijos parlamento pirmininkas Norbertas Lammertas, tie, kurie po tokių išpuolių kaip Berlyne skuba besti pirštu į kaltininkus, dažniausiai nėra suinteresuoti rasti sprendimą, o tik siekia instrumentalizuoti problemą savo pačių naudai.

Vokietijos Vyskupų konferencijos pirmininkas Reinhardas Marxas taip pat perspėjo, kad dėl to, kas nutiko Berlyne, kur žuvo 12 žmonių, nevalia kaltinti visų pabegėlių. „Būtų žalinga, jei mes tartume: „Aha! Dabar viskas yra aišku – pabėgeliai yra problema.“ Mes negalime leisti teroristams pasiekti didesnių laimėjimų imdami puldinėti vieni kitus, nelikdami vieningi ir imdamiesi sprendimo paieškų su nuožmumu ir neapykanta mūsų širdyse“, – kalbėjo kunigas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel po išpuolių ragindama visuomenę laikytis rimties ir nepasiduoti teroristų peršamai neapykantai, ragino žmones nepamiršti skirties tarp pabėgėlių ir teroristų. Kitaip tariant, ne kiekvienas pabėgelis yra teroristas. Savo straipsnyje leidinyje „Foreign Policy“ Paulas Hockenos akcentavo, jog būtina suvokti, kad didžioji dalis visų į Vokietiją atvykstančių pabėgėlių bėga nuo to paties religinio fundamentalizmo, kuris ir motyvuoja išpuolius Europoje rengiančius teroristus. Paversti juos visus  teroristais visuomenės akyse būtų tolygu padėti teroristams siekti savųjų tikslų.

Taip, kaip pripažįsta terorizmo ekspertas Rolfas Tophovenas, egzistuoja problema, kad pabėgėlių krizės pradžioje žmonių srautai buvo tokie milžiniški, jog patikrinti visų atvykstančiųjų buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau žurnale „Der Spiegel“ rašantys Severinas Weilandas ir Philippas Wittrockas akcentuoja, kad, nors visų atvykėlių gretose veikiausiai yra užsislėpusių teroristų, tačiau būtų pavojinga visus atvykusiuosius pakišti po viena bendra esktremistų, keliančių pavojų nacionaliniam saugumui, etikete. Jie rašo, kad daugelis pabėgėlių į Vokietiją atvyko ne tik dėl saugumo, tačiau ir tikėdamiesi iš naujo pradėti savo gyvenimus ir užsitikrinti orų pragyvenimą. Tad jų marginalizavimas tik padėtų teroristiniams tinklams, siekiantiems verbuoti žmones grupėse, kuriose vyrauja atskirtis, nusivylimas, pyktis. Kitaip tariant, dera veikti vardan integracijos, o ne segregacijos, kuri tik pastūmėtų į radikalizaciją.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel artimiausioje ateityje teks atsakyti į kelis esminius klausimus, kurie gali lemti jos likimą artėjančiuose Vokietijos parlamento rinkimuose. Įtikinti teks ne tik tuos rinkėjus, kurie linksta į radikalios dešinės, Alternatyvos Vokietijai, pusę, tačiau net ir savo partijos kolegas, ypač seserinę Krikščionių demokratų sąjungos partiją Krikščionių socialinę sąjungą. Pastaroji reikalauja peržiūrėti visą imigracijos į šalį politiką.

Ekspertai pabrėžia, kad šimtaprocentinio saugumo savo piliečiams negali užtikrinti nė viena valstybė, ypač turint omenyje, kad išpuolius gali vykdyti vieniši ekstremistai. Tačiau esminis dalykas yra efektyviau vykdyti atvykstančiųjų patikrinimą ir atrinkimą, įtartinų asmenų stebėjimą ir prevencinių priemonių taikymą. Panašu, kad ir Berlyno išpuolių įtariamasis turėjo būti sekamas, nes buvo laikomas pavojingu, tačiau jam kažkaip pavyko išsprūsti iš stebėjimo lauko. Klausimas – kaip?

Be to, vis garsiau skamba reikalavimai aiškiai atskirti asmenis, atvykstančius iš nesaugių valstybių, ir tuos, kurie atvyksta iš valstybių, laikomų saugiomis. Pastaruosius, teigiama, dera grąžinti atgal, iš kur jie atvyko.

Be to, kaip pabrėžia į Vokietiją iš Turkijos po ten prasidėjusių prezidento Erdogano represijų persikėlęs redaktorius Canas Dundaras akcentuoja, kad viso to, kas nutiko Berlyne, šaknys glūdi ne pačiame Berlyne, net ne Vokietijoje, o Sirijoje ir Vidurio Rytuose. Anot jo, vienintelis būdas išspręsti terorizmo problemą yra rasti sprendimą Sirijoje. „Neįmanoma išvengti tokio didžiulio karo pasekmių“, – komentavo jis. Vokietijos užsienio politika iki šiol vadovavosi nuostata atverti duris pabėgėliams, o Vidurio Rytų konfliktuose akcentuoti diplomatinio sprendimo būtinybę.

Jau cituotas P. Hockenos „Foreign Policy“ reiškia viltį, kad Vokietijos valdžia pagaliau suvoks, jog gali ir privalo padaryti daugiau, nei tik pasirūpinti maža dalimi Vidurio Rytų regiono aukų. „Tikiuosi, kad šiuo atveju vokiečiai supras, kad pasirinkimas nėra arba apsaugoti karo aukas, arba kovoti su Islamo valstybe. Juk galiausiai aukos Alepe, Sirijoje, ir aukos Berlyno Breitscheidplatz krito nuo tos pačios ideologijos ir teroristų“, – rašė jis. Tad galbūt Vokietija turėtų dėti daugiau pastangų ne tik laukti pabėgėlių pas save, tačiau investuoti į pačios problemos sprendimą ten, kur ji ir kyla, nes priešingu atveju pabėgėlių srautai gali taip ir neišsekti.

Galiausiai Europos Komisijos narys, atsakingas už saugumo sąjungą, Julianas Kingas akcentuoja, kad vadinamoji „Islamo valstybė“ nesitaiko į vieną ar kitą ES valstybę narę. „Jiems nerūpi, ar tu esi ES narys, ar ne, ar priklausai Šengeno sąjungai, ar ne. Jų taikinys yra mūsų gyvenimo būdas, būtent todėl mums būtina išlikti vieningiems“, – pareiškė jis. Dar vienas klausimas, kurį neišvengiamai teks atsakyti ne tik A. Merkel, tačiau ir kitoms terorizmo paliestoms valstybėms, skamba taip: kiek laisvės jos bus pasiryžusios atsisakyti dėl saugumo? Po teroristinių išpuolių visada kyla pagunda reikalauti vis daugiau suvaržymų ir kontrolės, kad tik visa tai suteiktų daugiau saugumo. Tačiau ar tai yra teisingas kelias? Nepralaimėti šiuo atveju reiškia ne tik susitvarkyti su radikalais, tačiau kartu ir neišduoti savo gyvenimo būdo, savųjų vertybių, pamatinių žmogaus teisių, kurios kalba apie sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvę, draudimą diskriminuoti dėl kilmės, religijos ar odos spalvos, kurios ragina padėti bėgantiems nuo mirties grėsmės.

Donatas Puslys

Rekomenduojami video