Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Išlindo apgaulės ausys

Partnerystės įstatymui metas ne pats tinkamiausias – karantinas tęsiasi, daugelis verslų tebėra sunkioje būklėje, nedarbas auga ir yra vienas didžiausių ES, ypač tarp jaunimo. Jau nekalbėsiu apie įvairiausias sveikatos, psichologines ilgo karantino problemas. Taip pat švietimo, dar neatstatyto į normalias vėžes.

Pagaliau, kaip bevertintum Šeimų maršą ar jo organizatorius, dešimtys tūkstančių žmonių Vingio parke išreiškė didelės visuomenės dalies nuomonę, ką ir patvirtina sociologinės apklausos – homoseksualų porų partnerystės įteisinimui nepritaria daugiau nei trys ketvirtadaliai gyventojų.

Blogiausia, kad valdantieji konservatoriai, liberalai ne tik nesivargino įstatymo projekto aiškinti visuomenei, bet jo nepristatė ir Seimo opozicijai, nes buvo akivaizdu, jog valdančiųjų paramos neužteks. Todėl nėra nieko stebėtino, kad Seimas nepritarė net Partnerystės įstatymo pateikimui. Už jį nebalsavo ne tik opozicija, bet ir dalis valdančiųjų.

Ne ką geriau apie įstatymą byloja faktas, jog jame yra paslėpta smulki apgavystė – vadinamoji „lyčiai neutrali“ partnerystė. Kai kalbama apie dviejų asmenų partnerystę, galime pamatyti tik du partnerystės santykių variantus: pirmas – partnerystė tarp vyro ir moters; antras – partnerystė homoseksualų porose. Akivaizdu, kad ne santuokoje gyvenančių vyro ir moters bei homoseksualų santykiai yra iš esmės skirtingi savo forma bei turiniu, todėl juos vargu ar įmanoma teisingai sureguliuoti tomis pačiomis teisės normomis.

O sureguliuoti būtų naudinga bei prasminga, nes problema egzistuoja, ir ne tik Lietuvoje, nes svarbi ir vaikų socialinė situacija, turtiniai bei kitokie santykiai tokiose kartu gyvenančiose, bet nesusituokusiose porose.

„Lyčiai neutrali“ partnerystė, pasiūlyta jau atmestame įstatymo projekte, – tai neegzistuojantis reiškinys, sugalvotas apgauti, suklaidinti visuomenę, priversti Seimą balsuoti per daug nesigilinant, arba, kitaip sakant, smulki žulikystė. Galima tik spėlioti, kodėl liberalai skirtingus, nesuderinamus santykius taip apibendrino ir sukūrė šį dirbtinį „lyčiai neutralios“ partnerystės modelį. Tačiau toks siūlomas sureguliavimas iš esmės pažeistų vyro ir moters partnerystės teises, diskredituotų partnerystės institutą apskritai.

Ar ne sąžiningiau būtų paaiškinti visuomenei, pateikti skirtingus vyro ir moters, homoseksualių porų partnerystės įstatymus, o ne gudrauti, sujaukiant ir vienų, ir kitų partnerystę?

Suprantama, žinant visuomenės nusistatymą dėl homoseksualių porų, paaiškinti ir įtikinti nebūtų lengva, tačiau bent būtų sąžininga ir nereikėtų mėginti dirbtinai suderinti nesuderinamus dalykus bei bandyti „buldozeriu“ juos prastumti Seime. Kita vertus, aiškinti savo iniciatyvas – elementari politikų pareiga, kuri ir jiems patiems politiškai naudinga. Ne kabinti etiketes „nesusipratėliams“, kaip šiuo atveju atsitiko, o sąžiningai kalbėti apie galimas pasekmes, juolab kad siūloma išties radikali socialinė reforma, kuri lietuviškoje kultūrinėje bei socialinėje terpėje gali iššaukti ir naujus socialinius konfliktus.

Man regis, pirmiausia, atsižvelgiant į visuomenės palaikymą, reikia sureguliuoti kartu gyvenančių vyro ir moters partnerystę, o dėl homoseksualų partnerystės vis tik būtina atsiklausti visuomenės, galbūt ir referendumo forma. Kaip tauta nuspręstų, taip ir būtų. O politikai, kurie palaiko homoseksualų partnerytę ar ir santuoką, turėtų gerą progą išdėstyti savo argumentus be pykčio, be agresijos, gerbdami kitokią nuomonę, jos nemenkinant įtikinti visuomenę. Bet kuriuo atveju, man atrodo, homoseksualių porų partnerystė turėtų būti apibrėžta kitu įstatymu.

Juolab kad šiuo klausimu Lietuva neturi jokių tarptautinių įsipareigojimų, kaip teigia kai kurie komentatoriai. Nėra ir jokių privalomų Europos Sąjungos direktyvų, dėl kurių reikėtų skubėti tinkamai nepasitarus su visuomene. Pačioje ES egzistuoja didelė įvairovė. Tai mūsų nacionalinės teisės reguliuojami klausimai. Todėl patys ir spręskime be smulkaus apgaudinėjimo, visų pusių nuomonę vertindami europietiškai, nepamiršdami ir mažumų, ir švento Lietuvos tautai šeimos instituto teisių. Gerai, kad po nesėkmingo balsavimo, pateikiant Partnerystės įstatymą Seime, konservatorių lyderis G.Landsbergis pripažino būtinumą diskutuoti su visuomene.

Panašios nuomonės laikosi ir prezidentas G.Nausėda, kuriam tektų tokį įstatymą pasirašyti arba vetuoti. Jis taip pat siūlo nemėginti apeiti Konstitucijos kitais būdais, kaip šiuo atveju ir atsitiko. „Kita galimybė yra mėginti taisyti, – sako prezidentas, – tiksliau, peržiūrėti Civilinį kodeksą, užtikrinant tam tikras teises. Civiliniai santykiai tarp vienos lyties asmenų turi būti sureguliuoti ir to reikia siekti.“

„Man liūdna, – sako kardinolas Sigitas Tamkevičius, – kad neatsiklausus tautos referendumo būdu Partnerystės įstatymu bandoma keisti Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą.“ Didžiulę gyvenimišką patirtį turintis kardinolas teigia, jog žmogaus teisės negali būti kuriamos ant emocijų – meilės ar neapykantos – pamato. Juolab, pridurčiau, smulkiai apgaudinėjant su „lyčių neutralumu“ ir panašiais gudravimais. Akivaizdu, kad Partnerystės įstatymo autoriai nė neprognozuoja tokio įstatymo pasekmių, todėl ir teikia parlamentui ne laiku, nes šiuo metu tikrai yra daug svarbesnių problemų. Beveik nediskutuodami su tais, o jų dauguma, kurie galvoja kitaip. Ir dar keistai gudraudami su išgalvotu „lyčių neutralumu“.

Gediminas Kirkilas

Rekomenduojami video