Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Išbandymas valdžia

Pajuokausiu – valdžios perėmimas Lietuvos parlamente, nepaisant kai kurių nesklandumų, gerokai tvarkingesnis nei JAV prezidento, nors gal ir ne mažiau emocingas.

Parlamento pasikeitimo situacija ir aplinkybės visuomet kiek kitokios – daugiau veikiančių asmenų, politinių grupių, partijų. Galbūt pats sunkiausias parlamentinės valdžios perdavimas buvo 1992 m., kai Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija didele dauguma laimėjo Seimo rinkimus, o konservatoriais kiek vėliau tapę politikai (dauguma jų – Atkuriamojo Seimo deputatai) savo pralaimėjimo ilgai nenorėjo pripažinti, sudarinėjo įvairiausias kliūtis valdžios perėmimui.

Vis tik 1992–1996 metų Seimui įsibėgėti ir įeiti į normalios veiklos vėžes padėjo tuo pačiu metu su rinkimais priimta nauja šalies Konstitucija, kuri beveik be pakeitimų galioja lig šiol. Reikėjo Konstitucijos nuostatas greitai įgyvendinti įstatymais, pavyzdžiui, įsteigti Prezidento instituciją (nes rinkimai buvo jau po pusmečio), Konstitucinį Teismą, sukurti naują teismų sistemą, apskritis ir t. t. Vyriausybė privalėjo įtvirtinti rinkos ekonomiką, mokesčių sistemą, įvesti litą.

Vėliau parlamento valdžios perdavimas ir perėmimas vykdavo pakankamai civilizuotai, nors emocijų ir netrūkdavo.

Pralaimėjusių nuoskaudos ir nugalėtojų euforija visuomet šiek tiek sutrukdydavo tarpusavio santykius, ne sykį ankstesnių valdžių sprendimai būdavo skubotai atšaukiami. Vis tik ir Seimas, sekdamas kitų Europos šalių, ypač skandinavų, pavyzdžiu, formavo tradicijas, gana greitai struktūrizavosi: frakcijos, komitetai, komisijos, Seimo valdyba, palengva įsisteigė ir Seimo opozicijos lyderio su nemažomis teisėmis institucija, kuriai būtina turėti daugiau nei pusę opozicijos, o tai ir vėl sutarimo tarp opozicijos politinių grupių reikalas.

Nors dažnai minime skandinaviškų parlamentų pavyzdį, vis tik gerokai nuo jų atsiliekame politine kultūra, o ypač gebėjimais ir tradicijomis sutarti bei susitarti. Švedai, suomiai, danai, norvegai, nepaisant dažnai ne mažiau aršios rinkimų kovos, po jos tariasi, neskuba naikinti prieš tai buvusios valdžios sprendimų, iš esmės laikosi tęstinumo, todėl ir progresuoja.

Mūsų politinėje kultūroje, deja, dominuoja kažkoks keistas nuolatinės perdėtos ir nesavalaikės politinės kovos elementas, sąmokslo teorijos bei nepasitikėjimas, kas, akivaizdu, nėra brandos požymis, nors visumoje politika to neišvengia niekur.

Lietuvoje tik vienintelį kartą 2006–2008 metais dėl susidariusių aplinkybių buvo mažumos Vyriausybė. Mažuma buvo tik iš 56 Seimo narių su tuomet opozicinių konservatorių palaikymu sutartais klausimais. Kaip jos buvęs vadovas norėčiau pabrėžti, kad mažumos Vyriausybė turėjo vieną didelį pranašumą – ji buvo tiesiog priversta tartis, ieškoti konsensuso, kitaip sakant laikytis aukštesnės politinės kultūros standartų, neturėjo jokių galimybių dirbtinai konfliktuoti.

Įtampa parlamente visuomet atsiranda dėl keleto priežasčių, nors iš kitos pusės – tai normali būsena, nes demokratinis parlamentas visuomet bus sudarytas iš skirtingų politinių jėgų. Jos turės skirtingas nuomones, pozicijas ir tai gerai, nes iš tiesų sprendimai gimsta diskusijose. Tačiau čia ir šuo pakastas – o kokios tos diskusijos, kokia jų kokybė ir ar mes oponuojame, diskutuojame ar trukdome daugumai priimti sprendimus?

Todėl kertinis akmuo visais atvejais – politinė kultūra, jos lygis. Palengva ji formuojasi, tačiau sunkiai. Štai ir naujojo parlamento pradžia galėjo būti kitokia, juolab kad ir naujos Vyriausybės bei Seimo daugumos, o ir viso šio Seimo uždaviniai kitokie, nei įprastai. Jie nudažyti pandemija, dar iki galo neaiškios jos pasekmės. Viena svarbiausių būsimos Vyriausybės ir ne tik užduočių Lietuvoje – išsaugoti darbo vietas. Todėl stumdymasis ir laiko gaišinimas šiuo metu tikrai ne vietoj ir ne laiku.

Todėl, akivaizdu, reikės surasti sprendimą, kaip veikti, kaip išnaudoti diskusiją geriausiems sprendimams, o ne iš karto pulti į tiesioginę konfrontaciją, kuri gerokai apsunkina tuos sprendimus.

Pajuokausiu vėl – JAV prezidentas D.Trumpas pagaliau sutiko perduoti valdžią, nors, matyt, su pralaimėjimu taip ir nesusitaikė. Panašūs valdžios perdavimo-perėmimo procesai šiuo metu vyksta ir Seime. Tik nūdienos aplinkybės nesuteikia prabangos gaišti bei švaistyti laiką ambicijoms, smulkiems nesutarimams, nereikalingoms kovoms.

 

Gediminas Kirkilas

Rekomenduojami video