Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Grupinis aktas su Bumblausku

Lietuva vis nervingiau ruošiasi minėti savo šimtmetį. Atrodytų, jog šalia tūkstantmečio jubiliejaus, pergalės prie Žalgirio sukakties, anksčiau paminėtų universiteto gimtadienio ar Vytauto Didžiojo mirties metinių, 2018 m. vasario 16-oji turėtų būti dar viena ypatinga sukaktis visiems. Visuomenei tai – proga kasdienių reikalų sūkuryje susimąstyti apie savo šalies praeitį (Kas ta Pirmoji Respublika? Kas tie signatarai? Kas ta Lietuva tada ir dabar?) ir švęsti laisvą dabartį.

Istorikams tai – galimybė, atsakant į visuomenės klausimus, priminti apie save ir per dvidešimtmetį nuveiktus darbus (juk mokslinius veikalus skaito retas). Ir nors oficiali šventinių renginių programa, įkūnyta paminklo Jonui Basanavičiui projektų, švelniai tariant, stringa. Vis dėlto knygų, skirtų tarpukariui, išleista nemažai, o tai liudija augantį visuomenės susidomėjimą Pirmąja Respublika ir net savotišką jos renesansą.

Ir dar staiga surandamas Vasario 16-osios aktas. Profesorius Liudas Mažylis iškapstė dokumentą, kurio sužvejojimas, rodėsi, yra neįmanomas. Atradimas tiesiog supurto viešąją erdvę: džiaugsmas, pyktis, niekalai, pezalai veržiasi sunkiai suvaldomu srautu. Bet paradoksaliai tai netapo (kol kas) vaisingesnėmis, viešuosius intelektualus ir istorikus įtraukiančiomis diskusijomis. Visuomenė, kuri taip trokšta eksperto žodžio visais įmanomais klausimais (ES lėšų panaudojimas, ISIS grėsmės Europos kultūrai, minimalkės kilimas), profesionalus atstūmė ir vis dar dažniausiai susiduria su gandų lygio žinutėmis.

Aktas

Prof. L. Mažylis surado du dokumentus. Abu rašyti ranka. Vienas – vokiškai, kitas – lietuviškai. Ažiotažą sukėlė būtent tas lietuviškas, nes iki jo istorikai nedisponavo jokiu lietuvišku nepriklausomybę deklaruojančiu dokumentu. Iš karto paskelbta, kad tai originalas. Nes va, lietuviškai, su parašais, tai – originalas. Tik niekas net nebando apibrėžti, kas yra originalus dokumentas XX a. pradžioje. Kas yra tas originalas? Juk orginals yr orginals ir prieš jį nepašokinėsi (reveransai R. Kmitai). Net vokiečiai patvirtino kad originalas.

Iš tiesų vokiečiai patvirtino, kad toks dokumentas yra, kad, šiurkščiai tariant, prof. L. Mažylis jo nesusapnavo po kelių vokiško alaus bokalų. O žiniasklaidoje originalumo klausimas pristatytas per „tikras“ ar „padirbtas“ prizmę. Jei padirbtas, klastotė – ne originalas. O jei nepadirbtas, su parašais, tada tikras. O tada jau galim šventę švęsti.

Bet juk tai ne originalumo, bet autentiškumo klausimas. Ar rastas dokumentas nepadirbtas, autentiškas? Panašu, kad taip. Nors jei tai būtų klastotė, moksline prasme sensacija būtų dar didesnė. O tada rikiuojasi daug kitų klausimų. Kodėl surašytas ranka, jei Adolfo Šapokos pateiktoje faksimilėje matome mašinraštį? Tai mašinraštį ar rankraštį turime laikyti magiškuoju originalu? Kodėl Vokietijai įteiktas ir lietuviškas variantas? Kaip suarchyvuotas? Kokia paginacija? Kokie lenkimai? Versus ar rectus pusėje surašyta? Visa tai yra klausimai, į kuriuos atsakymus gali pateikti šaltinotyrą ir kitus pagalbinius istorijos mokslus įvaldę specialistai. Taip gimsta mokslinis straipsnis ar net monografija. Papildomi archyviniai tyrimai padės suformuluoti atsakymą ir į klausimą – jeigu čia originalas, tai negi jį surašėm ir atidavėm vokiečiams? O juk dar vienas egzempliorius, manoma, yra Rusijoje. O dar gal siuntė ir kitoms valstybėms? Tai negi visi jie ir yra originalai? O ar ieškojome ne to, kurį J. Basanavičius pasiėmė?

Jokiu būdu nebandoma sumenkinti prof. L. Mažylio atradimo. Tiesiog, kaip ir kiekvienas atradimas, jis kelia daugiau klausimų, nei yra atsakymų. Ir į juos visus atsako mokslininkai. Tie patys, kiek nuobodoki, visada skeptiški, nepatiklūs, bet iki Berlyno autobusu besikratantys mokslininkai. Ir tai atsakymai, o ne ligšiolinės spekuliacijos – orginals a ne orginals?

Bumblauskas

Iš esmės šiuos visiškai teisėtus klausimus kėlė ir profesorius Alfredas Bumblauskas. Bet jo retorika ir abejonės tapo baisaus pasipiktinimo objektu. Profesorių apkaltino viskuo: nekompetencija, pavydu, savų gynimu, vulgarumu, korupcija, prolenkiškumu ir iš to išplaukiančiu Lietuvos valstybės žeminimu. A. Bumblauskas tapo lyg simboliu visų tų, kurie nesidžiaugia Akto suradimu. Per A. Bumblauską užpulta ir visa istorikų bendruomenė. Jie nelabai ką veikia, užpakalio nepakelia, valstybei nedirba ir tyrinėja tik tai, kas jiems patiems įdomu. O čia va, mėgėjas surado.

O iš tiesų profesorius nepasakė nieko ypatingo. Abejonės, nors kiek skubotai suformuluotos, bet visiškai dera ir net yra privalomos kiekvienam istorijos profesionalui. Šiaip jau daugelis A. Bumblausko formuluotų klausimų kyla kiekvienam kiek kritiškiau mąstančiam žmogui. Tai noras suvokti, kas ten vis dėlto rasta, o ne bandymai sumenkinti patį atradimą ir iš jo kylantį džiaugsmą. Nėra jokių intencijų įžeisti Akto laukiančią tautą.

Didesnį pasipiktinimą sukėlė net ne abejonės, o mestelėta frazė „tas tipas“. Na kaip, juk profesorius ir taip negražiai, vulgariai, tamsuoliškai. Toks iš jo ir profesorius. Toks ir istorikas. Bet net ir nepažįstant A. Bumblausko ir jo bendravimo ypatybių, frazėje „tas tipas“ nėra nieko tokio skandalingos ir įžeidžiančio. Ir viešojoje erdvėje, ir kas dieną vartojame daug stipresnius epitetus. Pats A. Bumblauskas po šios frazės buvo apibūdintas nepalyginamai bjauriau.

Žinoma, galime sakyti, jog prof. A. Bumblauskas pasirinko netinkamą komunikavimo būdą. Kad reikėjo geriau rinkti žodžius, kalbant tokia jautria Tautai – Akto tema. Bet kodėl broliai žurnalistai sugeba iš visiškų mimrų, besitituluojančių „Kauno poniomis“, išspausti normalų, rišlų ir artikuliuotą interviu. Gal padirbėjus ir pasiruošus ne tik sakinio nesurezgančios blondinės kliedas taps tekstu, bet ir A. Bumblauskas ar kiti istorikai kalbės aiškiau. O tada ir bus galima paaaiškinti, ką reiškia tas magiškas žodis originalas.

Taip, istoriją populiarinančių darbų trūksta. Atotrūkis tarp naujausių istorinių atradimų ir to, kaip jie pasiekia visuomenė – milžiniškas. Ir žinoma, kad čia yra istorikų kaltės, nes jie tuo neužsiima. Bet yra ir valstybės kaltės, nes ji nefinansuoja. Ir visuomenės, nes mažai skaito, menkai domisi. Na ir žiniasklaidos, nes nepadeda mokslininkams pasiekti masių.

Pabaigai – absurdu dvelkiančios antraštės ir viltys susigrąžinti Aktą. Juk niekas jo nepavogė, neatėmė, neišplėšė. Patys jį išsiuntėme Vokietijai, ir jis yra tos šalies istorijos lobyno dalis. Galima kalbėti, kad gal vokiečiai sutiktų padovanoti ar paskolintų dokumentą. Bet reikalavimas grąžinti yra tiek pat logiškas, kaip ir siūlymas mainyti Klaipėdą į Aktą. Gal net pastaroji galimybė sąžiningesnė.

Belieka viltis, jog viešąją erdvę supurtys dar ne vienas toks atradimas. Tik ir visuomenė, ir žurnalistai, ir istorikai bus geriau pasiruošę vienas su kitu kalbėtis.

 

Leonas Grumuliauskas („Binto rūkytojai“)

 

Rekomenduojami video