Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar skurdas yra tik skurstančiųjų problema?

Neseniai teko vesti seminarą apie istoriškai besikeičiantį visuomenės požiūrį į skurstančiuosius, bedarbius ir neįgaliuosiuos Jungtinėje Karalystėje. Dažnai jaučiu lengvą aistrą pasakodama šią istoriją, kurioje taip aiškiai matoma progreso linija. Istorija prasideda devynioliktame amžiuje, karalienės Viktorijos laikais, kai neturtas buvo laikomas nuodėmingo gyvenimo padariniu arba asmenybės silpnybės pasekme. Buvo manoma, jog tingumas ir vangumas yra esminės priežastys, kodėl žmonės atsiduria skurde. Varguoliai buvo skirstomi į tuos, kurie nusipelno paramos (pvz., gimę neįgalūs vaikai) ir tie, kurie nenusipelno (pvz., pastojusios netekėjusios moterys, vieniši vyresnio amžiaus žmonės ar darbus praradę jauni vyrai).

Požiūris stipriai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Dar per karą vyriausybė pažadėjo žmonėms, jog jiems bus atlyginta už karo meto nuostolius, pastangas ir aukas. Karui pasibaigus, gatves užliejo vyrus ir sūnus praradusios vienišos motinos, neįgalieji, fiziškai ir psichologiškai suluošinti karo, bei apskritai nuvargę ir į skurdą nustumti žmonės. Skurdas jau nebebuvo asmeninė problema ar tingumo padarinys, — parama nebebuvo tik nusipelniusiems, bet visiems, kuriems jos reikėjo. Skurdo mastas ne tik pakeitė visuomenės požiūrį, bet ir buvo esminė priežastis, kodėl buvo sukurta gerovės valstybė. Parlamento nario Viljamo Beveridžo vardu pavadinta ataskaita buvo išleista ir skaitoma ne šimtais, o tūkstančiais egzempliorių. Ataskaitoje jis teigia, jog valstybė turi kovoti su vadinamaisiais Penkiais blogiais: nedarbu, liga, tamsumu, apsileidimu ir skurdu. Į kovą leistasi sukuriant nemokamą sveikatos apsaugą, socialinius būstus, reformuojant švietimą, ir sukuriant platesnę socialinę sistemą.

Metams bėgant, visuomenės požiūris dar labiau keitėsi. Socialiniai mokslai ėmė ieškoti skurdo priežasčių. Imta suprasti, jog skurdas ir nedarbas turi mažai ką bendra su charakteriu ar nuodėme. Skurdas yra daugialypė problema, nuo kurios apsaugoti tik labai dideles pajamas gaunantys žmonės. Nedarbas, išsilavinimo, įgūdžių stoka buvo identifikuoti kaip didžiausią įtaką turintys veiksniai. Tačiau ilgainiui net ir šis sąrašas prasiplėtė: skurdui ir nedarbui dažnai įtaką daro psichologinės ir fizinės traumos, socialinio tinklo ir paramos neturėjimas, diskriminacija, alkoholio bei narkotikų problemos.

Visa tai atrodo labai toli nuo Lietuvos ir mūsų visuomenės, bet taip toli gražu nėra. Požiūris į neįgaliuosius vis dar yra netoleruotinas, kaip neseniai tą puikiai akcentavo Justas Džiugelis. Ypač žmonės, turintys psichinę negalią, dažnai laikomi antraeiliais ar prastesniais piliečiais. Trūksta neįgaliųjų teisių įteisinimo įstatymuose ir griežtesnių baudų už tų teisių pažeidimus.

Situacija ne ką geresnė požiūryje į kitas socialiai pažeidžiamas grupes. Pokyčius pirmiausia reikėtų pradėti nuo visuomenės nuomonės formavimo ir švietimo, siekiant suprasti skurdo ir nedarbo priežastis bei pasekmes valstybės ekonomikai. Tačiau tą  labai sunku padaryti, kai viena didžiausių partijų valstybėje savo požiūriu į nedarbą grąžina mus atgal į devynioliktą amžių.

Kritikuodami Vyriausybės mokesčių reformą — šiuo atveju nesvarbu, ar pagrįstai, ar ne — jie neapdairiai patys brenda į politinio neapdairumo liūną. Pirmiausia neįtikėtinas kitais atžvilgiais žmogaus orumą gerbiančio Mykolo Majausko pareiškimas, esą „valstiečių dauguma iš esmės keičia visuomenės elgseną, nusprendusi vaiko pinigus mokėti visiems vienodai ir tokiu būdu skatindama gyventojus ne dirbti, o gauti pašalpas“. Problema yra ne valstiečių mokesčių reforma, dėl kurios kritikos sutikčiau su parlamentaru. Problema yra ta, jog, Majausko manymu, išmokų mažinimas veikia kaip iniciatyva žmonėms susirasti darbą, o didinimas — mažina akstiną ieškoti darbo. Įdomu, jog, Majausko nuomone, tai, kad „pašalpininkai“— kurie yra dažnai socialinės rizikos grupėse ir žmonės, linkę emigruoti, — pajaus pajamų padidėjimą yra problema, o ne vienas iš būdų kovoti su socialine atskirtimi: „Tokiu atveju dirbantieji gaus tą pačią paramą, o pašalpų gavėjai išties pajus vaiko pinigų naudą.“ Ši retorika parodo, jog prioritetinė grupė yra ne skurde gyvenančios šeimos, bet tie, kurie ir taip turi darbus, nes jie nepajaus tokio gyvenimo pagerėjimo, kokį pajaus išmokų gavėjai. Žinoma, bus dalis žmonių, kurie nejaus akstino ieškotis darbo, bet toli gražu nėra aišku, ar išmokų didinimas, ar mažinimas turi tam įtakos.

Bet čia dar ne pabaiga. Feisbuko TS-LKD paskyros moderatorius žengia dar didesnį žingsnį, tiesiogiai kaltindamas išmokas gaunančius žmones už jų tingumą:

Galima išskirti dvi dideles problemas, kurios kelia rūpestį būtent dėl šio komentaro. Pirma, turbūt svarbiausia, — ydinga retorika, skaldanti visuomenę ir stigmatizuojanti socialines išmokas gaunančius žmones. Politiškai tai yra naivus ėjimas, nes Lietuvoje ta visuomenės dalis, kuri gauna nedideles pajamas ar pašalpas, sudaro ir nemažą rinkėjų dalį, kurią TS-LKD iškarto atstumia atbula ranka priskirdama tinginių kategorijai. Komentatorius daro prielaidą, jog dauguma socialines išmokas gaunančių žmonių yra toje situacijoje dėl tingėjimo, dėl jų pačių kaltės. Jaučiuosi lyg skaityčiau Čarlzo Dikenso Oliverį Tvistą. Žinoma, yra dalis tokių žmonių, bet naivu ir nepagrįsta teigti, kad tokių yra dauguma ar bent jau nemaža dalis.

Antroji problema yra viešosios ir socialinės politikos grindimas stereotipais, o ne tais mechanizmais, kurie veikia ir kurie realiai mažintų nedarbą ir skurdą. Atimdami vaikų pinigus iš mažiausias pajamas gaunančių tėvų, visų pirma baudžiami ne nedirbantys tėvai, o vaikai, kurie gyvens  dar didesniame skurde. Ir net neturint iliuzijų, jog visos vaiko išmokos nueis vaiko labui, šeimos pajamos sumažės. Didinti iniciatyvas darbui per socialines išmokas yra sveikintinas dalykas, bet tai turi būti daroma per su darbu susijusias, o ne vaiko išmokas. Svarbesnis aspektas yra susieti socialines išmokas su iniciatyvomis įsidarbinti, kartu užtikrinant, jog šeimos nebus stumiamos į skurdą ir kad jiems bus suteikta parama ieškant darbo. Ir čia iškyla efektyvumo klausimas: persikvalifikavimo galimybės, lengvatos kelionėms į darbą ir kita nefinansinė parama ieškant darbo dažnai yra daug efektyvesnė, nei socialinių išmokų mažinimas. Nereikia pamiršti, jog būtent išmokų mažinimas didina socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę.

Skurdo bei nedarbo priežastys įvairialypės, ir yra daugybė tarptautinių tyrimų, rodančių, jog išmokų mažinimas dažnai nepadeda mažinant nedarbą, o jei ir padeda, tai itin minimaliai grupei žmonių. Tačiau rizika, mažinant išmokas, ypač vaiko išmokas, yra įstūmimas šeimų ir vaikų į visišką skurdą. Lietuvos visuomenėje nebegalima rizikuoti stumti daugiau šeimų į skurdą — net jei to kaina yra kiek didesnė socialinių išmokų sąskaita valstybės biudžete.

Mokesčių reforma bei išmokų dydis visgi yra techniniai dalykai, kurie gali būti išspręsti geresne analize ir stropesniu valdymu. Daug daugiau nerimo kelianti problema yra politinė retorika socialiai jautrių grupių atžvilgiu. Pastarojo meto diskusijos rodo, jog būtent toks požiūris — kaltinant rinkėjus, o ne ieškant kūrybingų ir veikiančių būtų, kaip jiems padėti, — prisideda prie emigracijos ir bendro nepasitikėjimo Vyriausybe bei Seimo institucijomis. TS-LKD turėtų sau kelti didesnius standartus pagarbos žmogaus orumui ir socialinio skaldymo klausimais. Šiandien didžiausi tinginiai yra ne tik Vyriausybė, siekianti išspręsti visas problemas draudimais, bet ir opozicija, besigriebianti pasenusių argumentų ir retorikos, o ne ieškanti iš tikrųjų originalių ir veikiančių sprendimų.

Suprantu, jog konservatyvi doktrina vilioja tiesiogiai priimti nepriklausomo ir savo gyvenimą valdančio žmogaus prielaidą. Tačiau realybė retai yra tokia, kaip ją vaizduoja Ayn Rand savo romanuose. Žmonių gyvenimai dažniausiai paslysta ne todėl, jog jie nesugeba pakelti savo užpakalių, bet dėl daug sudėtingesnių kompleksinių priežasčių, kurias supaprastindami TS-LKD rizikuoja prarasti taip puoselėjamą ryšį tiek su rinkėju, tiek su pačia realybe. Autorė dirba nevyriausybiniame sektoriuje, atlieka viešosios ir tarptautinės politikos analizę Marija Antanavičiūtė
Rekomenduojami video