Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie „prestižinę“ Bažnyčią

Labai žmogiška norėti pripažinimo, norėti būti vertinamam, mėgstamam, palaikomam – tą norą turim visi, jis labai normalus. Na, jei būti ne šauniausiam, tai norisi būti bent šauniam, mėgstamam. Taip pat norisi, kad ir mums svarbūs dalykai kitų būtų laikomi šauniais. Tik štai, kai tas šaunumo kriterijus taikomas Bažnyčiai, – labai netikėtų niuansų atsiranda, atrodo, kad prarandam esmę. Kartais panašu, jog bandoma parodyti, kad yra naudinga, „apsimoka“ eiti į bažnyčią...

Vis tenka girdėti, kaip jaunimas kviečiamas kur nors dalyvauti (į grupes, renginius, pasiruošimą sakramentams) – dažnai pagrindinis akcentuojamas motyvas yra pasilinksminimas. Net jeigu jaunuolis dalyvauja n-ąjį kartą – vis tiek esmė – pasilinksminimas. Esmė – parodyti, kad bus smagu, jei būsi Bažnyčioje. Na, gražus žmonių noras pakviesti jaunimą į Bažnyčią, bet ar tikrai mes patys esame Bažnyčioje dėl to, kad joje linksma, kad „apsimoka“? Mano gyvenimas iki atsivertimo, tiesą sakant, buvo daug „linksmesnis“ – kai kuriais aspektais. Aš esu Bažnyčioje, nes sutikau Kristų, nes Jis mane pakvietė Juo sekti – tikrai ne todėl, kad taip pasilinksminu.

Manęs jaunesnė sesuo klausė, kaip taip gali būti, kad katalikiškuose renginiuose dalyvaujantys jaunuoliai neretai lieka neišgirdę Evangelijos ir nesutikę Kristaus. Nes su lengvu pasilinksminimu nedera nei žinia apie Kryžių, nei apie priešų meilę. Tada tenka arba pasakyti, kad gyvenimas turi ir labai sudėtingą dalį, arba perfiltruoti Evangeliją – paskelbti tik tuos aspektus, kurie priimtini, kurie tinka prie linksminimosi kultūros. Yra tekę matyti, kaip jaunimas sako paaugliams mokymus – viską gerai sako, teisingai, tik kai ateina ta esminė vieta, kur turi paskelbti Kristų – negali, per baisu. Baisu, ką apie Tave pagalvos, kaip Tu atrodysi, baisu, kaip atrodys Bažnyčia, jei paaiškės, kad joje ne tik linksma...

Ar gali taip būti, jog mes šiandien bijom paskelbti Evangeliją – bijom, kad ji pasirodys nepriimtina, per sunki, ne „prestižinė“ žinia? Mane labai gąsdina, kai išgirstu, kad kuri nors katalikiška gimnazija yra „prestižinė“ – būti Evangelijos žmogumi niekada nebuvo „prestižas“. Būti tikinčiam, išpažinti Jo Mirtį ir Prisikėlimą reiškia būti mažų mažiausiai kitokiam, dažnai – keistam, taip pat (priklausomai nuo laikų) – būti atmestam, persekiojamam ir niekinamam. Tai „prestižinė“ katalikiška gimnazija turėtų reikšti, kad ten visa aplinka persmelkta gyvenimu Evangelija, jog mokiniai veržte veržiasi taip gyventi. Nors moksleiviai to nepatvirtina – sako, kad neretai bendraamžiai šaiposi dėl tikėjimo būtent katalikiškose mokyklose.

Dar labai įdomus dalykas – Bažnyčios bandymas konkuruoti su pasauliu, bandymas prilygti. Ypač ta tendencija ryški jaunimui skirtuose renginiuose – pakviesti kuo didesnę „žvaigždę“, „nupirkti“ pramogomis, šou – prilygti visiems kitiems, parodyti, jog esam ne prastesni. Bet juk ištekliais mes tikrai neprilygstam (gali būti, kad niekada neprilygsim) pramogų industrijai. Jėzus sako: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save.“ Tai mes bandom jiems prilygti, būti kaip jie, kad patiktume? Tada ir paaiškėja, kodėl nelieka vietos ar drąsos paskelbti Evangeliją – nes tai nepopuliaru. Ar Bažnyčia kada buvo populiari? Ar Jėzus buvo populiarus? Kai dėl politinių aplinkybių Bažnyčia tapo populiari, tie, kurie troško radikalumo ir Tiesos, išėjo į dykumą. Mes kviečiam naujus žmones į Bažnyčią, kviečiam pasirinkti tikėjimą ne dėl populiarumo ar dėl kokios įsivaizduojamos galios, naudos, o dėl Dievo, dėl Jo Asmens, dėl Jo asmeninės meilės kiekvienam. Nes dažnai atrodo, kad tiek intensyviai stengiamės parodyti, kaip čia viskas svarbu ir prasminga, kad Jėzaus neparodom, nesudarom galimybių Jį sutikti ir pasirinkti. Tada ir kyla klausimas, kodėl daugelyje kitų katalikiškų renginių dalyvavę jaunuoliai niekaip neįsipaišo į mano seserų organizuojamus renginius. Pasirodo – todėl, kad mes jų nelinksminam. Nes jie jau viską matė, visas katechezes girdėjo ir visas savo amžiui tinkamas dvasines pratybas darė, o Kristaus nesutiko. Kartais panašu, kad dėl įpratimo visur pasilinksminti jie liko nepajėgūs atsiversti – lyg įgiję imunitetą Kristaus žiniai, paskiepyti nuo Evangelijos.

Ir kartais labai sunku klausytis skaičių apie Bažnyčią – kiek jaunimo dalyvavo viename renginyje, kitame, kaip tai populiaru. Labai skauda, jei ten nėra Kristaus. Judas Jėzų už pinigus pardavė. Kartais atrodo, kad mes – už populiarumą, pripažinimą, būti konkurencingi, vertinami, gerbiami. Tik nežinau, kur tada lieka tas, kuris ant Kryžiaus kabo – nei populiarus, nei pripažintas, nei sudarantis kam konkurenciją savo bejėgystėje, nei vertinamas, nei gerbiamas. Nes Jis pats yra centras ir atlygis. Visa kita yra priedai. Ir net nebūtini.

Rekomenduojami video