Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vytautas Tomkus: „Svarbiausia – būti sielos inžinieriumi“

Ar šiandien reikia pristatinėti legendinį teatro ir kino aktorių Vytautą Tomkų? Nebent pirmo kurso studentui, kuris aktoriaus pavardę sieja su Tado Blindos personažu. O tai – tik mažas blyksnis iš jo gyvenimo, kuriame sukurta per šimtą vaidmenų. Šiandien aktorius teatre ar kine lankosi itin retai, o iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro grimo kambarėlio jau susirinko paskutinius savo daiktus. Sako, nemėgstąs šiuolaikinio teatro ir yra savo laikų teatro gerbėjas. Tada, pasak jo, buvo vaidinama iš dūšios, iš širdies, o ne durnių voliojant.

Scenoje ir prieš filmavimo kameras praleidote daugiau nei penkiasdešimt metų. Koks tas aktoriaus gyvenimas?

Aktoriaus gyvenimas yra kaip klajoklio, esi priklausomas nuo daugybės sąlygų: klimato, finansų, to, ar tave maitina, ar tu turi kažką maitinti. Kai 1961 m. baigiau LSRS konservatoriją ir pradėjau dirbti Šiauliuose, mano mėnesio alga buvo pati mažiausia tuometėje Sovietų Sąjungoje – 65 rubliai. Kai grįždavau į Radviliškį pas tėvą, jis klausdavo, kiek uždirbu. Išgirdęs siūlydavo ateiti dirbti pas jį, savo mokiniams tuo metu mokėjo 120 rublių, o tai buvo dideli pinigai. Aišku, nėjau. Vargau toliau.

Dar jaunystėje buvote linkęs eiti sunkesniais keliais?

Kai mane, dar pacaną, priėmė į Konservatoriją, jau tada pamačiau, kad ne visi režisieriai yra mylimi, gerbiami. Kai kurie vaikėsi kažkokių „vėjų“, kiti bandė eiti prieš tuos „vėjus“, kaip, pavyzdžiui, Jonas Jurašas, kuris buvo mano kursiokas. Kai Lietuvoje būdavo blogai, jis dingdavo, o kai audros nurimdavo, grįždavo. Tokio požiūrio į gyvenimą negerbiu. O aš buvau jaunas ir durnas, sakydavau visą teisybę, ką galvoju apie žmogų.

Turbūt dėl šios savybės ne kartą prisivirėte košės?

Nenoriu sau uodegos kelti, bet man tekdavo ir komiški, ir labai teigiami, ir rimti vaidmenys. Dievas man suteikė malonę ne tik gauti įvairių vaidmenų, bet ir dirbti su įvairiais režisieriais. Tiesa, dėl atviro liežuvio esu ir nukentėjęs. Kai vienam vyriausiajam režisieriui išsakiau jo negiriančius žodžius, po to ilgai negavau jokių rimtų vaidmenų. Į teatrą kvietė tik tam, kad nenumirčiau badu.

Vaidinote ne tik teatre, gana anksti žengėte ir į kino filmavimo aikštelę. Kodėl?

Kine filmuotis pradėjau dar 1962 m. Filmas „Žingsniai į naktį“ buvo pirmieji mano žingsniai kine. Konservatorijoje apie kiną ir jo specifiką mums niekas nekalbėjo, todėl gerai pamenu, kaip iš pradžių kiti aktoriai į mane žiūrėdavo nustebusiomis akimis. Nesuprasdamas kino specifikos, išeidavau iš kadro ir toliau sau vaidindavau. Buvau įpratęs teatre vaidinti visoje scenoje, o ne tik tam tikroje jos dalyje. Tačiau paskui perpratau kino ypatumus. Man viskas buvo įdomu.

Ar po keliasdešimto sukurto vaidmens vis dar įdomu kurti vaidmenis? Ar nepraeina azartas?

Man niekada nesinorėjo vaidinti to, ką jau esu suvaidinęs. Todėl jei mąstant, galvojant apie būsimą vaidmenį, prieidavo režisierius ir pasiūlydavo vaidinti, kaip anksčiau, man iš karto nusvirdavo rankos. Visada norisi ieškoti naujų būdų. Labiausiai patikdavo dirbti su tais režisieriais, kurie norėdavo iš manęs išspausti kažkokių naujų savybių, bruožų.

Rusų aktorius K.Stanislavskis sakydavo, kad mes, aktoriai, esame sielų inžinieriai. Todėl nesvarbu, ką ir kur vaidintum, – reikia išlikti sielos inžinieriumi. Svarbiausia, kad viskas eitų iš vidaus. Pamenu, kaip amžino atilsio jau atgulusi aktorė D.Juronytė, su kuria vaidinau spektaklyje „Visi mano sūnūs“, vos išėjusi į sceną verkdavo ir verkdavo. Galvodavau, na, kiek ji gali verkti... Ar ten kibirą pasistačiusi, kad ašaros bėga ir bėga. Tai netikra, nejaudina. Ašara turi būti tikra, išspausta su emocija. Tokia ašara – tarsi patrankos šūvis.

Kaip vertinate šiuolaikinį teatrą?

Šiuolaikiniame teatre nesilankau. Man nesižiūri. Labiausiai vertinu savo laikų teatrą, ypač H.Vancevičiaus laikų teatrą, kai vaidmenį kurdavo iš dūšios, iš širdies, o ne durnių voliodami. Šiandien susidaro įspūdis, kad kuo durniau, tuo geriau. Tokio teatro aš nepripažįstu.

Iš savo grimo kambario teatre pasiėmėte paskutinius savo daiktus. Kokie jausmai užplūdo? Juk tarsi atsisveikinote su tuo, kas Jums brangiausia? Ir kaip užpildote atsiradusią tuštumą?

Per daugybę metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susikaupė labai daug prisiminimų: ir linksmų, ir graudžių. Čia praėjo mano gyvenimas. Čia – visos ašaros, visi skausmai, visi džiaugsmai. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Labai skaudu, bet logiška. Viskas baigiasi.

O tuštumą užpildyti padeda sodyba Šuminuose, kaime, kuriame filmavome Balio Bratkausko „Tadą Blindą“. Ant Baluošo ežero kranto iki šiol kartu su žmona aktore Lilija Mulevičiūte kasmet vasarojame. Mėgstu gaudyti lydekas, tačiau dėl skaudančio stuburo į ežerą išplaukiu vis rečiau ir rečiau, mat negaliu irkluoti.

Kelią tarp Jūsų ir režisieriaus Jono Vaitkaus 1992 m. perbėgo juoda katė, kai jis Jus ir krūvą kitų aktorių išmetė iš teatro. Kokie Jūsų santykiai dabar?

Jokie. Gerbiu J.Vaitkų. Jis yra menininkas, bet ne mano menininkas. Sapnavau, kad J.Vaitkų išvarė iš teatro. Pabudau šypsodamasis, pilnas džiaugsmo. Bet tai buvo tik sapnas.

 

Pagal bernardinai.lt inf. parengė Eglė Valionienė

Rekomenduojami video