Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vaiva Mainelytė: "Iki šiol gyvenu aktorės gyvenimą"

Kino legenda Vaiva Mainelytė šį rudenį švęs garbingą jubiliejų, bet ją iki šiol matome televizijos ir kino ekranuose, teatro scenoje, susitikimuose su žiūrovais. Išgyvenusi ne tik  šlovės akimirkas, bet ir bedarbystę, kai buvo išmesta iš teatro, skaudžias artimųjų netektis, sunkią ligą, aktorė stebina vidine stiprybe, gerumu, ramybe ir grožiu.

Laiminga dirbdama

„Man didžiausia likimo dovana, kad gaunu vaidmenų teatre, kad turiu jėgų vaidinti, važinėti po gastroles - kad iki šiol gyvenu aktorės gyvenimą, apie kurį svajojau nuo vaikystės. Žmogus laimingiausias tada, kai gali dirbti savo mylimą darbą, “ -sako aktorė.

Dar būdama pradinukė gimtajame Rokiškyje ji nepraleisdavo nė vieno į gastroles atvykusio Panevėžio teatro spektaklio, kurie buvo rodomi Rokiškio dvare. Būsimajai aktorei teatras tapdavo tikra švente...

Dabar gimtajame mieste ji vieši labai retai. Prieš keletą metų savo žymiąją kraštietę rokiškėnai matė festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ - režisieriaus A. Jankevičiaus spektaklyje „Akmuo“ ji vaidino močiutę Vitą.

„Rokiškyje daugelis giminių jau išmirė... Dar gyva mano teta Birutė, mamos pusseserė. Kartais  jai paskambinu , tai net krūpteliu, išgirdusi mamos balso intonacijas, tą mielą aukštaitišką tarmę ...“

Nauja augintinė

„Laimingiausia jaučiuosi , kai vakare susiskambinu su savo dukra Dovile, su anūkais Kristijonu ir Jokūbu, kurie mane vadina Vaivute, sužinau, kaip praėjo jų diena, kaip auga mano mažiausioji anūkėlė . Man ramu, kai namiškiams viskas gerai. Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo - mokausi dirbti su planšetiniu kompiuteriu“.

Daug džiaugsmo aktorei suteikia augintinė Kora, kurią anūkas Jokūbas jai paėmė iš prieglaudos „Gyvybės vagonėliai“.

„ Kai mirė mano šuniukas Gučis, labai liūdėjau ir pažadėjau sau, kad tai bus paskutinė mano kančia. Bet po pusmečio anūkas parodė labai žavaus šuniuko nuotrauką: „Žiūrėk, Vaivute, kokia gražuolė rudakailė žydrom akim“. Kartą sėdžiu virtuvėje, girdžiu, atsidaro durys, o per koridorių - tik tik tik žingsneliai... Ta pati rudė lekia prie manęs sveikintis, laižo rankas, tarsi būtų suradusi savo šeimininkę... Labai susidraugavom. Aišku, kartais Kora prikrečia eibių... Kartą kaime papurtė mano draugės kaimynų vištas, dabar negaliu pas ją paviešėti, nepatogu, nors mane ir kviečia... Buvom su ja dresavimo pamokose, jau tapo paklusnesnė,“ - pasakoja aktorė.

Vaiva Mainelytė su augintine Kora (asmeninio archyvo nuotrauka)

Įsimintini vaidmenys

Gausus ir įsimintinas Vaivos Mainelytės vaidmenų kraitis filmuose, jau tapusiuose lietuviško kino klasika. Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme "Tadas Blinda" ji  įkūnijo  Mortą, Vytauto Tomkaus suvaidinto „svieto lygintojo“ mylimąją. Arūno Žebriūno miuzikle "Velnio nuotaka" žiūrovai iki šiol žavisi gražuole Jurga. Įsimintini ir antraplaniai aktorės vaidmenys: klasės auklėtoja „Žirafa“ režisieriaus Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“, Kazia Buckuvienė Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“,  Milda Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“ , Frederika „Endhauzo paslaptyje“, kurią režisavo Balys Bratkauskas...

Į didžiuosius kino ekranus po daugelio metų aktorė grįžo naujausiame Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“, kuriame vaizduojama turtingų senelių, gyvenančių prabangiuose globos namuose, kasdienybė. V. Mainelytė įtikinamai suvaidino žymią garbaus amžiaus aktorę, menančią savo šlovės laikus. 9-ųjų kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ pretendentų sąraše ji nominuota kaip Metų geriausia antraplanio vaidmens atlikėja „Tame vaidmenyje buvo labai daug manęs, o jos prototipas – aš pati. Vaidinti buvo gera iki graudumo. Nuostabu, kad režisierius subūrė visus senosios kartos aktorius: Gražiną Balandytę, Juozą Budraitį, Danutę Juronytę, Vidą Petkevičių, Vytautą Paukštę. Mes jautėmės kaip viena šeima, “ - teigia aktorė.

O „Auksinė gervė“ jai buvo įteikta už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui.

Su R. Adomaičiu pirmajame muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (režsierius A. Žebriūnas). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr.

Operatorius – svarbiausias

„Filmo sėkmė priklauso nuo visos kūrybinės grupės. Bet aktorių, ypač moterų, žavesį ekrane geriausiai atskleidžia filmo operatorius, jei sugeba rasti tinkamą rakursą. Man pasisekė, kad mane filmavo talentingas kameros meistras Algimantas Mockus. Jeigu jam patikdavo aktorė, jis ją dieviškai nufilmuodavo. Algimantas buvo ir mano pirmojo filmo „Vyrų vasara“, kuriame vaidinau mokytoja Aldoną, operatorius, jis filmavo ir miuziklą „Velnio nuotaka“.

Jonas Gricius meistriškai nufilmavo Raimondo Vabalo juostą „Mainai“, kuriame vaidinau Eugeniją, taip pat Arūno Žebriūno filmus „Turtuolis vargšas“, kur įkūnijau Mokytoją, ir „Chameleono žaidimus“, kur man teko Veronikos vaidmuo. Patyręs operatorius Jonas Gurskas filmavo Sauliaus Vosyliaus režisuotą LRT televizijos serialą „Giminės“ ir „Giminės po dvidešimties metų“,  – vardija Vaiva Mainelytė.

Šiam seniausiam lietuviškam serialui, sumušusiam žiūrimumo rekordus , kitąmet bus 25 –eri. Aktorė prasitarė laukianti „Giminių“ tęsinio filmavimo, kurį planuoja režisierius Saulius Vosylius ir scenarijaus autorius Bronius Bušma.

„Labai norėčiau vaidinti serialo tęsinyje. Gaila, kad netekome ilgamečio prodiuserio Arvydo Ilginio ir kolegos Antano Šurnos, kuris seriale vaidino mano vyrą. Anapilin iškeliavo ir mano sutuoktinis , operatorius Rimantas Juodvalkis. Ir seriale, ir gyvenime likau našlė.“

Vaidino save

Aktorė juokauja, kad viename filme ji vaidino pati save. Neseniai LRT rodė dokumentinį filmą apie apie jos gyvenimą „Vaiva. Gyvenimas už lango“, kuris nufilmuotas Dzūkijoje, vaizdingame Puvočių kaime.  Filme aktorė pasakoja apie dramatišką gyvenimo įvykį – jos šeima ten buvo pasistačiusi vasarnamį, su kuriuo siejo daug lūkesčių, deja, dar nespėję apsigyventi jo neteko – į naują namą trenkė žaibas ir iki pamatų sudegino.

„ Puvočiuose, kur stovėjo mūsų sodyba, šalia gyvena mano draugė Aurelija Giedrienė, poeto Vinco Giedros žmona. Vasarą, ko gero, pas ją važiuosiu pabūti su savo keturkoje drauge Kora. O Aurelijos kalytė neseniai iškeliavo, todėl ji labai liūdi...“

Davė laisvę

Paklausta, kaip sekdavosi rasti bendrą kalbą su režisieriais, aktorė teigia, jog su vienais režisieriais  lengva ir paprasta vaidinti, o kitus suprasti būna sunku.

„ Jei nerandi bendros kalbos su režisieriumi, filmo ar spektaklio nebus... Tuomet verčiau atsisakyti vaidmens... Kartais, sužinojusi, kas bus filmo režisierius, išvis atsisakydavau filmuotis. Todėl galiu tvirtinti, kad visi režisieriai, kurių spektakliuose ar filmuose vaidinau, man buvo geri. Atsitikdavo, kad kartais filmavimo aikštelėje supykdavau, jog per daug kabinėjasi, kad jam netinka mano siūloma vaidmens interpretacija, bet parėjusi namo pergalvodavau, įsigilindavau, ir pripažindavau, kad jis teisus. Geri režisieriai aktoriui duoda laisvę, juo pasitiki, leidžia improvizuoti ir džiaugiasi, jog vienoje ar kitoje scenoje suradai tą  „tiesos grūdą“, tą psichologinį tikrumą,“ - pastebi V. Mainelytė.

Aktoriai – kaip vaikai

Aktorė įvardijo, kuo, jos nuomone, šiuolaikiniai jauni kino kūrėjai skiriasi nuo senosios kartos meistrų: „ Seniau ir spektaklių, ir filmų kūrybinė kartelė buvo aukštesnė, nes juos kūrė tikri profesionalai. Nebuvo to greito filmo darymo, to pinigų kalimo, kai per dieną stengiasi nufilmuoti trylika scenų...Seniau aktoriui leisdavo įsijausti į vaidmenį, nebuvo tokios skubos... Aišku, filmavimo technika nebuvo tobula, reikdavo laukti pusę dienos, kol atsiras tinkamas apšvietimas, kol iš po debesų išlys saulė arba pakils rūkas. Dabar viską padaro kompiuteriu.

Žinoma, kiekvienas metas turi savo specifiką... Nesakau, kad tada buvo viskas gerai, o dabar blogai, kad dabar nėra talentingų kino ir teatro žmonių... Ypač daug turime gerų aktorių – berniukų ir mergaičių – taip vadinu visus, kuriems iki 50 – ties... Juk aktoriai yra dideli vaikai, nes turi talentą žaisti, fantazuoti, persikūnyti: sėdi ant kaladės, o įsivaizduoji, kad skrendi lėktuvu“ .

Tebejaučia jaudulį

Daug įsimintinų vaidmenų aktorė sukūrė dirbdama  Nacionaliniame dramos teatre. Paklausta, kurie vaidmenys ją labiausiai praturtino, ji sakė: „ Man patiko senasis psichologinis teatras, kai  aktoriui tenka įsiskverbi į personažo pasąmonę, analizuoti jo prigimtį, perprasti vaidmens psichologiją... Tokios buvo Henriko Vancevičiaus režisuotos Ibseno dramos "Laukinė antis“, "Junas Gabrielis Borkmanas“, kuriose man teko laimė vaidinti. Tokie gilūs vaidmenys praturtina ir aktorius, ir žiūrovus. Žmoguje yra visko, tik vienos savybės yra išreikštos, kitos ne, o aktorius turi sugebėjimą persikūnyti, įsijausti į personažo charakterį, išgyventi herojės dramas. Tarkim, kai vaidinau Megę Rimanto Tumino režisuotoje T. Viljamso pjesėje "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", taip įsijausdavau į vaidmenį, kad net namuose duris patrankydavau...“

Aktorė teigia, kad prieš išeidama į sceną, ji iki šiol jaučia jaudulį ir didelę atsakomybę prieš žiūrovą: “ Kruopščiai ruošiuosi kiekvienam, tegul ir antraeiliam vaidmeniui. Kiekvienas naujas vaidmuo man iššūkis, bandau surasti naujų spalvų, norisi džiuginti žiūrovą“.

Jai niekuomet neteko išgyventi kai kuriuos aktorius ištinkančio potyrio, kuomet jie negali „išeiti“ iš vaidmens. „Nusileidus teatro uždangai  vėl tampu savimi. Bet visuomet apgalvoju, analizuoju, lyginu, vertinu, ar gerai suvaidinau... Bet mano brangiausi vaidmenys visuomet yra su manimi, “ – sako aktorė.

Kartos skiriasi

Šiuo metu V. Mainelytė vaidina Yanos Ross režisuotame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje "Mūsų klasė", kur  atlieka Zochos vaidmenį.  Aktorė pamena gastroles Kinijoje. „Kinai labai emocionalūs, neslepia jausmų: vietomis verkė visa salė, o po spektaklio nuoširdžiai, ilgai plojo, net aštuonis kartus ėjome nusilenkti bisui.

Vyresnės kartos žiūrovai, tie kurie į spektaklius eidavo mano jaunystėje, skiriasi nuo šiuolaikinės kartos... Seniau žmonės mėgo pjeses,  kurios priverčia susimąstyti, įsigilinti į save ir kitus, suteikia viltį ir jėgų gyventi. Dabar žmonės scenoje labiau nori reginio, pramogos, kad galėtų pasijuokti...“

Norisi dalinti gėrį

Neseniai televizijoje aktorė pradėjo vesti laidą „Muzikiniai sveikinimai“.

„ Džiaugiuosi pasiūlymu, kurį mielai priėmiau. Turiu tokį bruožą – visada žmogui noriu pasakyti ką nors gero... O šioje laidoje turiu progą sakyti gerus žodžius ir linkėjimus daugeliui žmonių - paprastus, bet labai nuoširdžius... Džiaugiuosi, kai eteryje tenka paskaityti mano mylimiausių poetų Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus eilėraščių“, - atvira V.Mainelytė.

O baigdama pokalbį, aktorė pasakė : „Didelius sentimentus jaučiu „Valstiečių laikraščiui“, nes ilgą laiką ten atsakingu sekretoriumi dirbo mano dėdė Leonas Grubinskas, mamytės sesers vyras , labai šaunus žmogus“.

Rekomenduojami video