„Valstiečių laikraštis“ jau rašė, kokia padėtis susiklostė Ukrainoje prie kontaktinės linijos esančioje Marinkoje ir kituose panašaus likimo miesteliuose. Panaši lemtis grėsė ir dar vienam Ukrainos miestui – Kramatorskui. Jį taip pat tris mėnesius buvo užėmę separatistai, tačiau ukrainiečiai galiausiai atsikovojo savo teritoriją. Vis dėlto laisve džiaugiasi toli gražu ne visi šio miesto gyventojai.

Vieni išvyko, kiti atvyko

Kramatorskas – nemažas miestas. Jame gyvena apie 150 tūkst. žmonių. Įprastai tokio dydžio miestuose netrūksta statybinių kranų ar pastolius statančių darbininkų. Deja, čia viskas kiek kitaip – niekur nematyti vykstančių statybos, kelių remonto ar panašaus pobūdžio darbų. Tam yra paprastas paaiškinimas – žmonės bijo investuoti savo pinigus į nekilnojamąjį turtą, nes nėra tikri, kad gautais rezultatais galės ilgai džiaugtis.

Šiandien Kramatorską valdo ukrainiečiai, tačiau prieš ketverius metus, 2014-ųjų balandį, į šią vietovę staiga įsiveržė prorusiški sukilėliai. Iš pradžių jie užėmė policijos skyrių, vėliau – miesto tarybos pastatą bei karinį oro uostą. Susišaudymai mieste vyko tris mėnesius, kol galiausiai separatistai buvo išvyti. Tuo metu, baimindamiesi dėl savo gyvybės, iš Kramatorsko išvyko daugybė žmonių, miestas ištuštėjo. Vieni gyventojai pabėgo į kitus Ukrainos miestus, kiti pasitraukė į užsienį. Tarp pastarųjų nemaža dalis naujaisiais savo namais pasirinko Ukrainai priešišką Rusiją.

Net Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms susigrąžinus valdžią į savo rankas, į buvusius namus grįžo toli gražu ne visi. Tiesa, pastatai tušti ilgai nebuvo. Į juos gana greitai persikraustė pabėgėliai iš separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų. Skaičiuojama, kad į Kramatorską tuomet atvyko maždaug 50 tūkst. naujakurių. Taigi mieste gyventojų netgi padaugėjo!

Ukrainos žemėlapis, nuo kurio žvelgia žuvusiųjų kare veidai.

Palaiko mažesnė dalis

Kad Kramatorską valdo ukrainiečiai, galima suprasti iš daugybės šios šalies vėliavų gatvėse. Geltoni ir šviesiai mėlyni atspalviai puikuojasi kone ant kiekvieno stulpo ar šviesoforo, vėliavos plazda ant kone visų visuomeninių pastatų. Tiesa, tai patinka ne visiems. Manoma, kad tik 30 proc. vietos gyventojų džiaugiasi ukrainiečių valdžia, o kiti prijaučia prorusiškiems įsitikinimams. Būtent dėl to tarpusavyje gyventojai beveik nebendrauja politinėmis temomis, nes bijo išsiduoti, kurią pusę palaiko.

Nors dalis gyventojų vis dar baiminasi, kad sukilėliai gali staiga grįžti, dauguma ukrainiečių gyvena įprastą gyvenimą. Kasdien galvoti apie karą tikriausiai negalėtų net ir psichologiškai stipriausi asmenys.

Dalis Ukrainos valdžiai prijaučiančių Kramatorske gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių dienas leidžia gamindami Ukrainos kariuomenei maskuojančius tinklus. Per mėnesį jų pagaminama apie 1 200–1 500 kvadratinių metrų. Tinklus pinantys asmenys savo darbu nori tarsi atsidėkoti Ukrainos kariams, kad šie juos saugo. Žmonės dirba šešias dienas per savaitę, tik sekmadienius skiria poilsiui ir apsilankymui cerkvėje. Tinklus pinančių asmenų rankos nuo monotoniško darbo išvargintos reumato, jas stengiamasi slėpti nuo pašalinių akių. Tačiau fizinis skausmas šiems žmonėms nė motais – jie turi bendrą tikslą, o dar labiau stengtis juos motyvuoja ant sienos kabantis Ukrainos žemėlapis, nuo kurio į juos žvelgia žuvusiųjų kare veidai.

Baimė nedingo

Kramatorske gyvena nemažai jaunimo. Čia veikia per 30 mokyklų. Viena iš jų – Kramatorsko 9-oji mokykla. Vos įžengus pro duris sunkiai būtų galima patikėti, kad prieš kelerius metus ši udymo įstaiga buvo apšaudyta, dužo jos langai, kad ant stogo dienas leisdavo snaiperiai, kurie keldavo siaubą pamokose sėdintiems vaikams. Iš pirmo žvilgsnio ši mokykla atrodo kaip ir dalis Lietuvos ugdymo įstaigų: kabinetų sistema, klasėse – tradiciniai suolai ir juodos lentos, informaciniai stendai, senos grindys ir pagal išgales perdažytos sienos. Ant kai kurių iš jų – į mokinius žvelgiantys žaismingi piešiniai, tarsi bandymas lygiuotis į vakarietišką Europą. Ir iš tikrųjų šioje mokykloje vaikams laisvės suteikiama kiek daugiau nei kitose. Pavyzdžiui, jie turi nuosavą kabinetą, į kurį įžengę pedagogai neturi jokios galios. Čia vadovauja vaikai! Jie patys dažo sienas, patys planuoja, kaip kabinete bus išdėstyti baldai, patys kuria vidaus elgesio taisykles.

Į akis krinta tai, kad šioje Kramatorsko mokykloje gausu augalų. Negalima nepastebėti ir to, kad dalis pastato langų – nauji, plastikiniai, o dalis – seni, mediniai. Pasirodo, plastikinius langus mokyklai padovanojo organizacija „Unicef“. Jų prireikė, kai per 2014 m. separatistų užimtame mieste vykusius susišaudymus išdužo dalis senųjų langų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nors kilus neramumams vaikams buvo leista nelankyti mokyklos, šia galimybe pasinaudojo nedaugelis. Vyriausieji – vienuoliktokai – pamokas lankė norėdamai kuo geriau pasiruošti egzaminams, jų pavyzdžiu sekė ir jaunesni šios įstaigos ugdytiniai. Okupacijos laikotarpiu čia vyko ne vien tradicinės pamokos, bet ir mokymai, kur slėptis, kaip šliaužti, čiuožti ar gultis, kad nepakirstų priešo kulka.

Šiandien, praėjus keleriems metams po neramumų, atrodo, viskas grįžo į savo vėžes, tačiau žaizdos vaikų pasąmonėje liko gilios. Štai viena šios įstaigos pedagogė pasakojo, kad per pamoką išgirdę pro šalį skrendantį sraigtasparnį mokiniai greitai lenda po suolais, kai kurie iš jų ima drebėti, apsipila ašaromis. Baimė niekur nedingo...

Kontroliuoti neįmanoma

Kramatorsko 9-ojoje mokykloje besimokanti penkiolikmetė Alina atrodo kaip ir dauguma jos bendraamžių bet kurioje kitoje pasaulio vietoje – ji rengiasi madingais drabužiais, kelia savo nuotraukas į internetą, daug bendrauja socialiniuose tinkluose, šypsosi. Vis dėlto merginos veidas greitai pasikeičia vos tik pradėjus kalbėti apie 2014-ųjų laikotarpį, kai jos namus ir mokyklą apšaudė separatistai. Pasakodama apie tai Alina ne kartą nubraukė ir ašarą.

„Tas laikotarpis paveikė visus žmones. Aš pati tuo metu buvau išvykusi iš Kramatorsko, nes čia likti buvo nesaugu. Tiesa, mano tėvai pasiliko. Jie negalėjo mesti savo darbų, juk reikėjo iš kažko pragyventi. Baisiausia, kad tuos kelis mėnesius beveik nebuvo galimybių su jais susisiekti, interneto ir telefono ryšys buvo blokuojamas. Nežinojau, ar jie sveiki, ar jiems viskas gerai“, – pasakojo Alina.

Anot jos, po apgulties žmonės Kramatorske labai pasikeitė, jie dar labiau ėmė branginti savo gyvenimą.

„Dabar visi žino, kad gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką. Visi žino, kad kariniai veiksmai gali prasidėti staiga, iš anksto apie juos nieko nenutuokiant. To neįmanoma nei prognozuoti, nei kontroliuoti. Mūsų Vyriausybė buvo žadėjusi padėti paprastiems žmonėms, bet tuo metu visus kaustė panika ir gražūs valdininkų pažadai nieko neguodė“, – prisiminė penkiolikmetė moksleivė.

Įžengus į šią mokyklą sunku patikėti, kad dar prieš kelis metus ji buvo apšaudyta, dužo langai, o ant jos stogo dienas leisdavo snaiperiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Švietimo laukia pokyčiai

Kramatorsko 9-oji mokykla yra sulaukusi ir mūsų šalies pagalbos. Pernai Lietuva, įgyvendindama bendrą projektą su Švedija, šiai ugdymo įstaigai skyrė 30 tūkst. eurų. Projektą įgyvendinusi mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija siekė padėti gerinti švietimo kokybę Rytų Ukrainoje, skatinti pedagogų ir vadovų visapusę lyderystę, teikti emocinę paramą.

Pagal šį projektą 30 mokytojų iš Rytų Ukrainos dalyvavo įvairiuose kursuose apie lyderystę, neprievartinį bendravimą ir komunikaciją, atrinkti vaikai viešėjo Lietuvoje, lankėsi mūsų šalies mokyklose. Mokytojams ir moksleiviams buvo nupirkta nemažai knygų.

Mokyklos direktorius Viačeslavas Gipičas sakė, kad šis projektas jo vadovaujamai įstaigai buvo labai svarbus. Anot jo, šiuolaikinei Ukrainai reikia pokyčių. Direktorius atskleidė, kad tiek jo vadovaujamoje, tiek kitose šalies mokyklose bus formuojamos klasės, kuriose bus mokoma tik ukrainiečių kalba. Bus kuriamos ir atskiros mokyklos, kuriose bus galima mokytis rusų kalba. Vadinasi, šalyje turėtų nebelikti mokyklų, kuriose, kaip dabar, mokoma ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis. Tiek mokiniai, tiek jų tėvai šią žinią sutiko labai ramiai, be didesnio pasipriešinimo.