Šalyje, kurios didelė dalis gyventojų emigravę, beveik nėra šeimos, kuri nesuprastų šio reiškinio padarinių. Dažniausiai lietuviams atrodo, kad mūsų šalyje taip blogai, kad blogiau būti negali. Todėl nustemba sužinoję, kad galima vykti ir į Lietuvą, nes kitur dar blogiau. Nors daugelyje šalies įmonių, ypač statybose, atvykėliai iš Ukrainos ar Baltarusijos jau dirba seniai, Biržuose tokie imigrantai - tik pirmosios kregždės.

Pirmoji įmonė, kuri oficialiai įdarbino iš Ukrainos atvykusius žmones, yra UAB „Biržų duona". Jos komercijos vadovas Andrius Kurganovas ir dvi atvykusios darbuotojos mielai sutiko pasikalbėti su „Šiaurės rytais".

Verslui plėsti reikia darbuotojų

Kurganovas pasakojo, kad du ukrainiečiai darbuotojai atvyko balandį, dar du - gegužę. Jie įdarbinti oficialiai per tarptautinę įdarbinimo agentūrą. Šie atvykę žmonės - kvalifikuoti specialistai, turintys konditerių išsilavinimą.

„Pas mus specifika sava. Bet žmonės, dirbę pramonėje, greičiau viską pagauna ir dirba visu pajėgumu. Mums visą laiką geriau įdarbinti biržiečius, bet šalyje yra tokia darbo rinka, kad darbdaviai susiduria su darbuotojų trūkumu. Todėl neatmetame, kad pakviesime žmonių iš kitų šalių dirbti ir daugiau", - sakė A. Kurganovas.

Pašnekovas teigė, kad įmonės atlyginimų vidurkis yra vienas didžiausių rajone.

„Lietuvoje turėtų būti tokia politika, kad darbo rinka būtų liberali, jog atvykę žmonės galėtų integruotis. Įmonėms dažnai kyla iššūkių auginant ir plečiant verslą. Žmonės yra komanda, verslas be jų negali tik laikytis, jį reikia plėtoti. Niekas nestovi vietoje. Savo darbuotojams sakau, kad nereikia bijoti atvykusių iš kitur, nes, kai netrūksta žmonių, visiems garantuojamos geresnės darbo ir poilsio sąlygos", - kalbėjo įmonės komercijos direktorius.

Įmonė savo darbuotojais rūpinasi. Puoselėjama darbo kultūra, tradicijos. Štai šeštadienį Astrave buvo surengta įmonės darbuotojų ir jų šeimų diena

„Gal tai neesminis dalykas, bet viskas dėl rezultato - ir darbo sąlygų gerinimas, ir darbo užmokesčio augimas. Darbas pas mus nėra lengvas, reikalavimai aukšti. Bet visur reikia dirbti. Mūsų produkcija prekiauja prekybos tinklas „Lidl". Pasaulinis rinkos dalyvis tikrina ne tik mūsų darbo specifiką, bet ir stebi, koks darbdavių požiūris į žmones. Jų reikalavimai patvirtina, kad mūsų produktai saugūs, kokybiški", - kalbėjo A. Kurganovas.

Į Biržus dirbti atvykusiems ukrainiečiams suteiktos visos įmanomos sąlygos. Jie apgyvendinti mokyklos bendrabutyje. Jiems išnuomoti dviračiai, kad galėtų greičiau ir patogiau pasiekti darbą.

Ramu ir patogu užsiimti sportu

Ukrainietės 35 metų Lena Denisenko ir 25 metų Marina Baliuk į Biržus atvyko gegužės pabaigoje. Abi iš nedidelių miestų - Lena iš Aleksandrijos, Marina iš Poltavos. Dar viena pora yra iš kaimo, esančio netoli Kijevo.

Moterys pasakojo, kad į Lietuvą jos atvyko pirmiausia vedamos susidomėjimo. Marcinkonyse yra Lenos močiutės šaknys, todėl ji jaučiasi netgi atvykusi į savo kraštą.

Moterys su bendrove „Biržų duona" pasirašė darbo sutartį metams. Jos neslėpė, kad, jei čia seksis gerai ir gaus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, darbo sutartį pratęs. Tuomet po metų atvyks ir jų šeimos.

Ukrainoje Lena palikusi trejų metukų sūnų ir darbą turintį vyrą. Marina ilgisi vyro, kuris dėl šaukimo į kariuomenę negalėjo atvykti kartu.

Gyventi atskirai nuo šeimos - bene skausmingiausia, ką atvykėlės patiria gyvendamos Lietuvoje.

Moterys džiaugėsi, kad kolektyvas jas mielai priėmė. Marina sako, kad reikėjo adaptuotis - nes skiriasi ir kalba, ir temperamentai. Vėliau su vietiniais susidraugavo ir dirba sutartinai.

Lena sakė nuolat jaučianti direktoriaus palaikymą. Jis visuomet klausia, ar joms ko nors netrūksta, visada siūlo į jį kreiptis. Vos atvykus jos buvo pasitiktos, apgyvendintos. Darbe buvo surengta ekskursija, joms davė dviračius.

„Jaučiame palaikymą, ramybę ir saugumą", - kalbėjo moterys.

Ukrainietės pasakojo, kad su dviračiais jos ne tik nuvažiuoja į darbą, bet suspėjo apžiūrėti visą Biržų miestą. Joms čia labai gražu ir švaru. Svarbiausia, kad mažai mašinų ir judėjimo.

Lenai ypač patinka būti ežero pakrantėje, pažiūrėti į vandenį ir vaikščioti pėsčiųjų taku. Abiem moterims patinka A. Dauguviečio parkas, kur gali ne tik bėgioti, bet ir nemokamai sportuoti ant čia esančių treniruoklių.

Marina sako, kad džiugu, jog mieste yra daug vietų, kur galima sportuoti. Tiesa, kiek nuobodu, nes nėra didelių prekybos centrų, pramogų. Tačiau kuo užsiimti suranda: važinėja dviračiu, sportuoja.

Atvykėlėms buvo įdomu Drąseikiuose jodinėti žirgais, vaikščioti po basų kojų parką.

Planuoja pasikviesti ir šeimas

„Mes į Lietuvą atvažiavome kaip į žvalgybą. Mūsų šalyje šiuo metu yra tai, kas pas jus buvo pirmaisiais persitvarkymo metais. Mažuose miesteliuose trūksta darbo. Valdžia priiminėja tokius sprendimus, kad atrodo, jog ji nekenčia liaudies. Norisi stabilumo, kad vaikai turėtų šviesesnę ateitį. Norisi būti užtikrintiems savo ateitimi, jaustis saugiai", - kalbėjo moterys.

Jos neslėpė, kad į Ukrainą važiuotų kad ir šiandien, jei žinotų, jog ten stabilu. O kol kas planuoja į Lietuvą pasikviesti savo šeimas.

Jos buvo nustebintos, kai atvykusios prie Lietuvos ambasados vizų pamatė didžiules laukiančių ukrainiečių eiles. Moterys sako negalvojusios, kad į Lietuvą vyksta tiek daug jų tautiečių. Ir ne tik darbingo amžiaus - netgi senukai. Visi ieško geresnio gyvenimo.

Lygindamos Ukrainą ir Lietuvą, moterys sako, kad čia pragyvenimo lygis aukštesnis. Kainos panašios kaip ir Ukrainoje, tačiau didesni ir atlyginimai, ir pensijos.

„Kai pasakome, kad atvykome geresnio gyvenimo ieškoti, kai kurie lietuviai nustemba. Jiems atrodo, kad čia yra labai blogai. Bet jie nesuvokia, kad kai kur yra dar blogiau", - kalba viešnios.

Moterys gaudo bet kokią žinią apie Biržuose gyvenančius ukrainiečių tautybės žmones. Būtų smagu, jei atsirastų daugiau tokių, su kuriais galėtų bendrauti.

Atvykėles nustebino, kad vienas jų sutiktas nuo sovietmečio Biržuose gyvenantis ukrainietis jau pamiršo gimtąją kalbą. Pačios jos kalba įvairių kalbų kratiniu. Ir ukrainietiškai, ir rusiškai, ir mokosi lietuvių kalbos. Mieste, jei žmonės moka, susikalba rusiškai. Nors daug kas prisipažįsta, jog rusų kalbą pamiršo, bet niekas neatsisakė su jomis bendrauti šia kalba. Priešingai - žmonės labai paslaugūs, siūlosi padėti, pataria ir parodo.

Kas buvo keista moterims atvykus į Biržus? Marinai - kad ilgą laiką būna šviesu, tad ir eiti miegoti, ir keltis tenka su šviesa. Be to, trūksta daržo gėrybių, kurios čia gana brangios. Ukrainoje yra karšta, Lietuvoje kiek vėsiau.

Marina džiaugiasi, kad įmonė, kurioje dirba, rūpinasi savo darbuotojais. Ją stebina, kad nemokamai rengiamos jiems šventės.

„Direktoriaus elgesys, kai jis prieina, pakalbina, klausia ir pataria, labai motyvuoja. Esame girdėję, kaip Lenkijoje žmonės fabrikuose sunkiai dirba, yra išnaudojami. Gal ir Lietuvoje būna kitaip. Priklauso nuo to, kur pateksi dirbti. Šioje įmonėje jaučiame europietišką požiūrį į žmones", - kalbėjo pašnekovės.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“