Rubrika

Ūkininkų produktai mokykloms ir ligoninėms – dar retenybė

Kalbėti apie ugdymo ir gydymo įstaigose tiekiamo maisto kokybę dabar madinga. Taip pat daug šnekama apie Lietuvos ūkininkų galimybes dalyvauti šioje rinkoje. Tikrovėje viskas nėra taip paprasta.

Masto ekonomijos kliūtis

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga neseniai pradėjo parodomąjį ligoninių virtuvių tikrinimo vajų, taip pat buvo paskelbta, kad maisto kokybės reikalavimai bus jau privalomo, o ne rekomendacinio pobūdžio. Kitaip sakant, gydyklų virtuvėms bus taikomi kone restoranų standartai. Ar smarkiai dėl to pabrangs ligonių maistas, nėra aišku, taip pat nežinia, ar tai padės pasiekti dar vieną skelbiamą tikslą – pagelbėti ūkininkams, kurie norėtų tiekti savo bulves, obuolius ar mėsą mokinių ar ligonių stalui.

Ką turi žinoti ūkininkas, nusprendęs dalyvauti viešajame pirkime, kurio neskelbdamos įstaigos dabar nieko nebegali įsigyti? Pirmiausia tai, kad daugelis organizacijų į savo reikalavimų sąrašą įtraukia tokių sąlygų, kurios reikalauja disponuoti itin dideliu produkcijos kiekiu ir pristatymo galimybėmis.

D. Grabauskas

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas ūkininkas Kazys Starkevičius mano, kad Lietuvos žemdirbiams padėtų pirkimų išskaidymas. Tai yra rekomendavusi ir Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT).

„Reikia nerengti stambių bendrų konkursų, nes tokiu atveju iš anksto aišku, kas taps tiekėju. Yra kelios įmonės, kurios tuos konkursus nuolat laimi. Su jomis konkuruoti galbūt galėtų tik kooperatyvai, tačiau kooperacija mūsų šalyje vyksta vangiai. Grūdais kooperatyvai galėtų visus aprūpinti, tačiau dėl kitų produktų kiltų sunkumų. Galima ir reikia išskaidyti pirkimus pagal prekių grupes sezoniškumą. Braškes reikia pirkti tada, kai jos Lietuvoje uždera, ir neįtraukti į tą patį pirkimą, pavyzdžiui, kivių ar ananasų, nes mūsų ūkininkai jais neaprūpins. Nereikia pridėti perteklinių reikalavimų, kad viskas būtinai turi būti atvežama tą pačią dieną, kai bus valgoma, ir pan. Kai ką galima ir ilgiau palaikyti atsivežus – nepasens“, – sakė K.Starkevičius.

Maitinimo paslaugą teikiančios ir produktus tiekiančios bendrovės „Pontem“ vykdomasis direktorius Donatas Garbauskas teigia, kad daugeliui ūkininkų net laimėjus konkursą vėliau tenka atsitraukti.

„Įsivaizduokime situaciją, kai viena ar kita įstaiga iškelia sąlygą, kad tam tikras produktų kiekis turi būti pristatomas kartą per savaitę ar net kasdien. Produktas turi būti šviežias, atitikti nurodytus ne tik kokybės, bet ir išvaizdos standartus. Kartais net reikalaujama, kad morkos ar obuoliai būtinai būtų vienodo dydžio, – aiškina jis. – Jeigu turi pakankamai produktų ir transporto – gali vežioti nors ir kasdien, bet ar tai apsimokės, ypač jei tieki tik vienos grupės prekes? Nebent mokykla už tvoros, tada gali tų vaisių ir kasdien po dėžę atnešti. Tačiau ne visų ūkininkų valdos yra greta ugdymo ar gydymo įstaigų. O sudarius sutartį ją reikia vykdyti ir kainų pakelti nebeišeina. Tad pavienių ūkininkų galimybės labai ribotos. Patys dirbdami su ūkininkais žinome, kad jie dažnai neapskaičiuoja savo galimybių, neįvykdo sutarties įsipareigojimų nei kiekio, nei kainos, nei kokybės atžvilgiu. Būna, kad kainą numušęs dalyvis arba pritrūksta produktų, arba suvokia, kad dirba nuostolingai. O mes privalome vykdyti įsipareigojimus pirkėjui. Kai turi logistikos sandėlius, išplėtotą pristatymo sistemą, gali pasiūlyti konkurencingą kainą dėl masto ekonomijos. Deja, tenka rinktis – arba per masto ekonomiją ir centralizuotus pirkimus maitiname pigiau, arba bandome padėti smulkiesiems ūkiams, bet tada maitiname brangiau. Stebuklų nebūna. Tada turi būti pakeltas maitinimui skiriamas įkainis.“

K.Starkevičiaus nuomone, reikalavimai, kad vaisiai ar daržovės būtų vienodo dydžio, ir panašios taisyklės yra įrašomi tyčia, siekiant sukurti stambiesiems tiekėjams palankią konkurencinę aplinką.

„Kiekvienas ūkininkas puikiai žino, kad vienodo dydžio reikalavimas su ekologiškumu nesuderinamas“, – teigia jis.

,,Netiesa, kad centralizuotai prekiaujantys tiekėjai tyčia ignoruoja Lietuvos ūkininkus. Yra nemažai ūkininkų, kooperatyvų, su kuriais daug metų sėkmingai dirbame. Puikiai suprantame, kad visko būna – vienam obuoliai pradėjo pūti, jis juos skubiai pardavė, o kai reikia, nebeturi. Pats perka iš kito, kad parduotų mums, ir pan. Būna, ir mes turime paimti iš kitur, nes privalome paisyti sutarties. Galima sakyti, kad per tokias įmones kaip mūsų ir vyksta kažkas panašaus į ūkininkų kooperaciją. Verslas yra verslas, kioskas niekada neveiks kaip prekybos centras, o pavienio meistro dirbtuvė neatstos fabriko“, – teigia ,,Pontem“ atstovas.

Skaidrumo nepadaugės?

Tiesa, vargu ar išskaidžius pirkimus padaugės skaidrumo. Mat tokiu atveju užteks telefoninių apklausų ir susitarimų su gerais draugais. Paskambins kokios mokyklos ar ligoninės vadovas arba ūkvedys pažįstamam verslininkui ir susitars. Beje, taip į tiekimo sritį gali ne visai skaidriai įsibrauti ne tik ūkininkai. VPT prieš metus pradėjus su pirkimų skaidymu susijusią kampaniją smulkiųjų tiekėjų rinkoje ne pdaugėjo, o trečdaliu sumažėjo. Tačiau padaugėjo tikrų ir tariamų skandalų.

Kol kas ūkininkams realiausia būdas tiekti savo produkciją mokyklų, ligoninių ar kariuomenės virtuvėms yra susitarus su stambiaisiais tiekėjais.

Viešosios įstaigos „Kretingos maistas“ vadovė Alisa Norkuvienė teigia, kad jos vadovaujama bendrovė labai laukia ūkininkų pasiūlymų.

„Sėkmingai bendradarbiaujame su daugeliu kooperatyvų ir pavienių ūkių. Stengiamės būti lankstūs ir atviri. Per mus Lietuvos ūkininkų produkcija patenka ant moksleivių ir ligonių stalo. Aišku, visada norisi daugiau. Labai svarbu, kad kuriant naujus reglamentus ir taisykles nebūtų nueita per toli, nes tai apsunkins gyvenimą ne tik mums, bet ir ūkininkams. Būtų smagu, kad valdžia, prieš nustatydama reikalavimus bulvei, morkai, agurkui ar braškei, pasitartų ir su verslininkais, ir su ūkininkais“, – sakė ji „Valstiečių laikraščiui“.

Deja, kol kas, panašu, deklaruojami siekiai apsiriboja parodomaisiais įvairaus plauko valdininkėlių ir kontrolierių vojažais po įstaigas. Jie neretai primena tiesiog norą dalyvauti konkurencinėje kovoje ir pakoreguoti rinką kurio nors žaidėjo naudai arba pigaus populiarumo vaikymąsi. Neseniai nuskambėjusi istorija, kai darželinukus mėginta maitinti pagal abejotino adekvatumo sveikuolės parengtą knygą, rodo dar ir nesveikų madų vaikymąsi bei norą visus paversti žolėdžiais. Rezultatas būna priešingas – darželinukai lieka nevalgę, o moksleiviai nuo prėsko ir neva sveiko maisto bėga į kebabines. Daugeliui tėvų sukilus viskas grįžta į savo vėžes, bet bandymų maitinti žemaičių blynais be mėsos vis dar pasitaiko. Tiesa, ūkininkams nuo tų karų nei šilta, nei šalta – žvelgiant iš jų pozicijos, ko gero, būtų gerai kaip tik panaikinti reikalavimus matuoti morkas ir agurkus ar atrinkti obuolius pagal spalvą. O kol kas kelias lieka tas pats – teks dalytis su tais, kurie turi stambesnę rinkos dalį ir infrastruktūrą, arba kooperuotis. O to nelabai kas nori.

 

Vaclovas Kardašius