Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tinginiais praminti ūkininkai neatsidžiaugia tausojamąja žemdirbyste

Šį pavasarį Lietuvoje vis plačiau taikoma neariminė žemės dirbimo technologija. Ją pasirinkę ūkininkai vardija, kokie yra jos privalumai ir trūkumai. Šiuo metu tausojamosios žemdirbystės pavyzdžių Suvalkijoje toli ieškoti nereikia. Tačiau į tokios žemdirbystės krypties asociaciją vienijasi toli gražu ne visi.

Įsėjo javus, rapsus ir pupas

Apie 20 metų neariminę žemdirbystę savo ūkyje Klausučių seniūnijoje (Vilkaviškio r.) taikantis ūkininkas Vincas Mačiulis dėl šio pasirinkimo nesigaili. Tuo jau užkrėtė ir savo šeimos narius – sūnų bei dukrą. Iš viso šiemet Mačiuliai apsėjo apie 1 tūkst. ha žemės.

Tėčio V.Mačiulio teigimu, jų šeimos ūkiai naudoja įvairią žemės dirbimo technologiją – dalį žemės aria ir sėja, o kitoje dalyje, kuri jau yra didesnė, naudoja neariminę tiesioginės technologijos sėją bei taip pat visko užsiaugina. „Mes daugumos laukų jau neariame“, – prisipažino jis.

V.Mačiulis aiškino, kad suaria tik atsėliuotus laukus, kuriuose tas pačias kultūras augino ne vienerius metus. „Jeigu atsėliuojame – auginame kviečius po kviečių, tai po jų auginimo žemę ariame. O jeigu neatsėliuojame, naudojame sėjomainą, tokių laukų neariame, sėjame tiesiogiai“, – trumpai drūtai ūkio taisyklę patikslino Vincas, neslėpdamas ir kylančių rūpesčių – taip darant yra gana sunku suvaldyti piktžoles, susitvarkyti su augalų ligomis.

Šiemet neariminės žemdirbystės laukuose pas Mačiulius augs apie 90 proc. pasėlių. Įterpė javus, rapsus ir pupas. Tuo tarpu ūkyje auginamų cukrinių runkelių, kurių plotai sudaro beveik 100 ha, jau negali auginti tokiu būdu – jiems dirvą aria. Vinco teigimu, neariminėje dirvoje būtų įmanoma išauginti ir cukrinius runkelius, tačiau to dar nedaro.

P. Lileikio nuotr.

Ateityje, pasak ūkininko, dalį žemės vis tiek ars, tačiau jis neatmeta galimybės, kad jeigu sėjomainą susidėlios taip, kad nereikės atsėliuoti, tai galbūt arimo iš viso neprireiks. „Sėjomainą galima susidėlioti taip, kad nereikėtų atsėliuoti, tai tada neariminė žemdirbystė apims visus laukus“, – ateities perspektyva dalijosi V.Mačiulis.

Jam nesunku palyginti vienos ir kitos žemdirbystės būdu gaunamus derlius. Sako, kad jį neariminės žemdirbystės būdu gaunamas derlius tenkina, jie būna panašūs, o išlaidos mažesnės. Nors V.Mačiulis savo laukų nepriskiria prie ekologinių, jis teigia, kad neariminė žemdirbystė tausoja gamtą. Jis patenkintas pasirinkta kryptimi ir nežada jos atsisakyti.

Pritaikė kukurūzų plantacijoms

Neariminės žemdirbystės šalininkas yra ir UAB „Užgiriai“ (Marijampolės sav.) vadovas Rymantas Sinkevičius. Šios bendrovės laukuose auginama vienintelė kultūra – vasariniai kukurūzai. Juos šį pavasarį vėl pasėjo neardami laukų. Bendrovė valdo netoli 600 ha žemės.

„Mums rūpi ekologinė sistema, taršos mažinimas ir oro gryninimas. Mes vieni pirmųjų naudojame neariminį žemės dirbimo procesą ir formuojame humusingą viršutinį dirvos sluoksnį, kuris arimo metu tiesiog niekada nesusiformuoja. Ariminio žemės dirbimo mes nenaudojame jau nuo 2011 metų“, – atviravo R.Sinkevičius.

Anot ŽŪB „Užgiriai“ pirmininko, iš to jie turi dvigubą naudą. Pirmiausia, stabdo dirvos eroziją. „Kadangi mūsų dirvos įvairios, yra mažiau derlingos (priesmėliai, šilainiai, sunkesnės dirvos), tai būtent tose lengvesnėse dirvose mes formavome paviršinį humusingą sluoksnį, kurio praktiškai nebuvo. Dabar jis jau susiformavęs – kai kur yra maždaug nuo 12 iki 15 cm. Mes labai patenkinti perėję prie šitos naujovės“, – tikino R.Sinkevičius, dar prisiminęs laikus, kai dėl to aplinkiniai iš jų kone tyčiojosi.

Iki šiolei pamena, kad sakydavo, jog užgiriečiai tingi arti, kad jiems nereikia nuomoti žemės, nes, esą, jos neprižiūri. „Bet nepaisydami kalbų mes iš tiesų tuo metu jau formavome humusingą sluoksnį, kada dar buvo keistokas požiūris, kad tik netikėliai gali neaparti žemės. Mes visus plotus pavertėme nearimine žeme, pas mus ariamo ploto praktiškai jau nėra nė vieno“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Jo teigimu, vietoj arimo jie purena pusiau giluminiu arba giluminiu būdu – pakelia, kur būna suspausta, ir vėl paleidžia, paviršiuje tiesiog lėkštiniu skutiku pamaišo šaknų struktūrą ir viskas lieka. Dirbant tokiu būdu neapsiverčia žemė.

„Suspaustą dirvą mes tiesiog pakeliame, bet žymiai giliau negu ariminiu būdu. Tarkime, ne 17 cm, kaip būdavo ariminiu, o net maždaug 30 cm gylyje. Taip įlįsdami suardome vadinamąjį suspaustą padą. Nuo arimo būdavo ir vienas, ir kartais net du padai susiformavę“, – aiškino R.Sinkevičius.

Plūgas – vietos muziejuje

Taip ūkininkauti ŽŪB „Užgiriai“ paskatino noras tausoti žemę. Jie naudojo prietaisą, kuriuo galima matuoti žemės susidarymo padą. Naudodami šį prietaisą matė ir kartais rasdavo ne vieną, o du padus, vieną – giliau, kitą – labiau paviršiuje. Anot R.Sinkevičiaus, bendrovės laukuose, turint šį padą, paviršinis vanduo pradėjo nenutekėti į gruntinius vandenis. Tokia buvo didžiausia problema. Kaip pavyzdį minėjo, kad pakelėse, galulaukėse prie skersinių, susidaro drėgmės perteklius ir užsistovi balutės. Skersinėse daugiausia būna suvažinėta žemė ir paviršinis vanduo į ją tiesiog nesigeria. „Dabar mums šią problemą pavyko išspręsti“, – minėjo bendrovės vadovas.

Asociatyvi nuotr.

Pasak R.Sinkevičiaus, labai svarbu išlaikyti ir dirvos kapiliarinę sistemą. „Ji reikalinga tam, kad esant dirvos paviršinio vandens pertekliui vanduo nutekėtų kapiliarais į apačią, į gruntinį vandenį arba sausros metu kapiliarine sistema vanduo pakiltų į viršų. Tada vandens lygis esamais kapiliarais reguliuojasi automatiškai“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad kai pavasarį žemę giliai išdirba kultivatorius, tuomet tiesiog suardoma kapiliarinė sistema ir augalai žemutiniame sluoksnyje šaknimis „nepagauna“ vandens, o jeigu yra vandens perteklius, tuomet užmirksta, nes kapiliarinė sistema būna suardyta. Jai susiformuoti reikia laiko – pavyzdžiui, laukti per žiemą.

Bendrovės vadovas aiškino, kad taip ūkininkaudami jie ne tik grynina orą, bet ir stabdo dirvos eroziją bei formuoja humusingą sluoksnį paviršiuje. „Tai, ką mes darome, tikrai į gera savam kraštui. Mums plūgas praktiškai yra nereikalingas. Mes, aišku, jį dar turime, ir pakankamai gerą, bet nenaudojame. Gal vietiniame muziejuje likęs. Ne dėl to, kad modernėjame, tiesiog dirbame kitaip, nes net visos melioracijos sistemos daromos kapiliariniu principu“, – aiškino neariminės žemdirbystės atstovas iš Suvalkijos.

Gretos pamažu auga

Jonas Venslovas, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas

Mūsų asociacija jau pasiekė 19 šalies rajonų, turime 58 narius. Tarp jų yra ūkių, kurie dirba 2,5 tūkst. ha žemės, kur plėtojama tausojamoji žemdirbystė. Ūkininkai gali atvažiuoti ir patys pamatyti laukus, kurie neariami jau 7 metus, o 6 metus nenaudojamas ir glifosatas. Jau pradėtos mūsų derybos Žemės ūkio ministerijoje, ir ten, atrodo, mus išgirdo. Tik nemaža dalis Lietuvos ūkininkų vis dar nori, kad jiems būtų gera ūkininkauti, bet kartais jie sėdi ant pečiaus ir laukia, kad kas nors kažką padarytų už juos.

Rekomenduojami video