Tikroji mama – ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino

Virginija Genienė

Motinos dienos rytą  Giedrę Vaičiūnienę sveikins penki vaikai. Mažiausiajai – septyneri, vyriausiajam - keturiolika. Būtinai paruoš  jai siurprizą: galbūt,  atneš kavą į lovą,  sudainuos dainelę ar suvaidins etiudą, gal įteiks dailų rankdarbį ar piešinį, dovanos tulpę ar pienių puokštelę . O virtuvėje jos lauks vaikų paruošti šventiniai pusryčiai… Ji jų nepagimdė, bet visi  ją vadina Mama, o vieni  kitus  šaukia broliais ir sesėmis, nors  į SOS vaikų kaimą Vilniuje jie surinkti iš skirtingų šeimų, kurios neįstengė jais pasirūpinti.

Praėjo atranką

Jau šešerius metus Giedrė gyvena SOS vaikų kaime, dviejų aukštų jaukiame mediniame name. Pirmame aukšte – virtuvė, erdvi svetainė, svečių kambarys,  antrame – jaukūs mamos ir vaikų miegamieji, kur jie ilsisi po du, atskiri mergaičių ir berniukų dušai ir tualetai…

Paklausta, kodėl pradėjo globoti svetimus vaikus, Giedrė pasakoja, kad virš  20 metų dirbusi mokytoja, nusprendė keisti darbą: „Pamačiau darbo pasiūlymą, kad SOS vaikų kaimas ieško mamų. Mano sūnus jau suaugęs, anūkų dar neturiu. Nusprendžiau tapti mama vaikams, kuriuos apleido tikrieji tėvai. Pirmiausia turėjau praeiti  atranką, bendravau su psichologais, atlikau įvairius  testus… Pusę metų truko bandomasis laikotarpis:  čia gyvenau be vaikų,  bendravau su  SOS kaimo šeimomis, padėdavau  mamoms… Mane gerai įvertino, gavau namą, o penkis vaikus vaikų krizių centre pasirinkau pati.”

SOS mama gauna atlyginimą, socialines garantijas, šeimai skiriama pinigų  maistui, drabužiams, kuriuos  leidžia savo nuožiūra. Tačiau būti SOS mama – daugiau, nei darbas – tai rimtas įsipareigojimas ir prasmingas gyvenimo būdas.

Kantrybė ir pakantumas

Giedrė neslepia, kad SOS mamos gauna sunkius, labai apleistus vaikus, neturinčius socialinių įgūdžių, todėl juos išmokyti, išugdyti prireikia daug kantrybės ir pasišventimo:  „Sunkiausia šiame darbe – atlaikyti psichologinį krūvį. Mūsų vaikai matę pačią bjauriausią gyvenimo pusę, patyrę smurto, fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą... Geri norai, meilė  ir idealizmas atsimuša į žiaurią realybę. Jie nenori praustis, valytis dantų, nepratę miegoti švarioje lovoje... Visko tenka mokytis nuo pradžių. Rožiniai akiniai man greitai nukrito, kai teko atlaikyti vaikų pyktį, keiksmus, smurtą, daiktų daužymus, vagystes, susidūrimus su policija... Žeidžia ir neigiamas aplinkinių požiūris į tokius vaikus. SOS mama privalo viską iškęsti, vaiką apginti, už jį atstovėti.

Kai vaikas „išspjauna“ visą savo neigiamą patirtį, išsivalo savo vidinį purvą,  ima keistis: pradeda gerėti, gražėti, šviesėti, keičiasi ne tik jo elgesys, bet ir veidas, žvilgsnis, elgesys. Tada tu matai, kad šitas tavo gyvenimo būdas – būti SOS mama – turi prasmę, kad ne veltui dirbi... Tik jų nereikia gailėti, laikyti vargšeliais, blogesniais, prastesniais už kitus vaikus. Stengiuosi atstatyti  ir stiprinti jų savivertę, savigarbą, orumą. Mamoms čia  padeda ir mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, būrelių vadovai. Kai kuriems vaikams pas psichologus tenka lankytis po keletą metų.  Ypač džiaugiuosi Sietuvos progimnazijos kolektyvu, kurią lanko trys mano vaikai. Čia juos priima, supranta, palaiko ir padeda.

Vienas berniukas buvo toks baugštus, kad vengė žiūrėti į akis – kaip vilkiukas suko žvilgsnį į šoną. Jam prireikė bene metų, kad jo širdelė sušiltų ir pradėtų normaliai bendrauti, atsiverti, prisiliesti... Dabar jis vienintelis iš viso kaimelio jau pusę metų lanko Šaulių sąjungą. Tai puiki vyriškumo mokykla, jis vaikšto su uniforma, kaip kariūnas,  pasitempęs, gražus... Kita mergaitė jau dvejus metus lanko Mažojo teatro akademiją, ji turi talentą suburti, organizuoti, vaidina spektakliuose“.     

Giedrę vaikai laiko tikrąja mama.

Kaniterapija padeda

„Vasarą mūsų vaikai atostogauja tose pačiose stovyklose, kaip ir miesto šeimų vaikai, nuvežu juos prie Žaliųjų ežerų pasimaudyti, į mišką uogauti, rudenį – grybauti...  Kasmet vykstame  prie jūros, SOS kaimas turi savo poilsiavietę pajūrio regioniniame parke, Karklės kaime,“ – pasakoja Giedrė, kompiuteryje  rodydama nuotraukas, kur vaikai  įamžinti  iškylose, ekskursijose,  paplūdimyje prie jūros, SOS kaimo šventėse, kaniterapijos užsiėmimuose. Anot jos, jei šeima nusprendžia, gali laikyti šunis arba kates, tačiau namuose prisideda rūpesčių ir išlaidų: tenka juos vedžioti, šerti, skiepyti, gydyti.

Giedrė džiaugiasi, kad vaikams labai padėjo pusę metų trukusi kaniterapija – užsiėmimai su specialiai  apmokytais šunimis, kuriuos organizavo Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro ir Kaniterapijos asociacija.  Psichologai kartu su labradoro retrivere Ambere, niūfaundlendu Lokiu ir vengrų vižle Vėtra stengėsi padėti vaikams įveikti baimes, nepasitikėjimą, pamiršti patirtus skaudžius išgyvenimus. Tokiais atvejais šuo labai pagelbėja, nes moka besąlygiškai priimti, nepaisant vaiko gebėjimų, išvaizdos ar jo praeities.  Mažieji patyrė daug šiltų emocijų.

Bendrauja su giminėmis                                     

Nors dauguma vaikų turi biologinę motiną, visi vaikai Giedrę vadina mama. Šį žodį per dieną jie ištaria šimtus kartų… Niekada nepavargsta jo kartoti – reikia ar nereikia. Nes išmokę kalbėti, dažnas jų neturėjo progos ištarti šio žodžio, kuris gydo ramina, suteikia saugumo… Todėl dabar bando atsigriebti.

SOS vaikus globoti Giedrei padeda teta: „Per atostogas ir išeigines mane pavaduoja SOS teta Justina. O pailsėti, prasivėdinti mamoms tikrai būtina, nes globoti vaikus prasmingas, bet tikrai nelengvas darbas...“ – neslepia moteris.

SOS mama netrukdo vaikams bendrauti su giminėmis. “Jeigu mano vaikų biologinės mamos, močiutės, tetos ar dėdės nori juos aplankyti – visuomet jų laukiam. Tiesiai  į mūsų namus jie negali atvažiuoti, turi tartis su manimi, o aš – su SOS kaimo vadovais, bet jiems sudarome sąlygas aplankyti vaikus, kurie labai laukia tokių susitikimų… Štai vienas berniukas šiandien gavo siuntinį iš prosenelės, gyvenančios Maskvoje. Senolė jau nebegali jo aplankyti, bet jis jaučia jos meilę ir rūpestį”.

Per šešerius metus iš dešimties Giedrės globotinių  tik vienas vaikas  buvo grąžintas  savo biologinei motinai. Ji piktnaudžiavo alkoholiu, todėl vos dvejų metukų  sūnus buvo paimtas.  Metus berniukas gyveno su SOS mama. Per tą laiką  jo gimdytojai pavyko įveikti sunkumus, ir berniukas grįžo pas ją gyventi. Jiems puikiai sekasi.

Pratina tvarkytis

“Eilinė mano diena prasideda pusę septynių ryto. Kaip ir visos mamos, atsikėlusi gaminu pusryčius, žadinu vaikus, kurie lanko  mokyklą mieste. Kiti   eina į pradinę mokyklą SOS vaikų kaime, todėl keliasi vėliau. Šiandien namie liko du vaikai:  viena  mergaitė susilaužė koją, turi gulėti lovoje, todėl mokytoja ateina pas ją  į namus,  o kitas berniukas  sirguliuoja, nes persišaldė. Kai visi grįžta iš mokyklos, sėdame pietauti. Vaikai man padeda gaminti: išmokiau skusti bulves, sutepti sumuštinius, plauti indus. Po pietų vienus vaikus išvežioju į būrelius, į baseiną, kitus – pas psichologę ar į polikliniką, kur kam reikia... Kai jie sugrįžta – žiūrėk, jau ir vakarienė. Aptariame dieną, kaip sekėsi, ką įdomaus nuveikė… Savaitgaliais visi drauge tvarkomės, švarinamės namus.

Visi vaikai turi mobiliuosius telefonus, bet į mokyklą jų nesinešioja, naudojasi namų kompiuteriu, kai jo prireikia pamokoms ruošti. Jų telefonai visas penkias  darbo dienas gyvena krepšyje ant spintos. Darome susirinkimus ir visi drauge nutariame, ką namuose reikia tvarkyti ir taisyti. Turime sugalvoję taisykles, kurių vaikai turi laikytis, pavyzdžiui: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti draugus, užstoti silpnesnius... Taip jie  “užsidirbinėja”  laiką naudotis mobiliuoju telefonu ir kompiuteriu savaitgaliais: tuomet žaidžia žaidimus, bendrauja facebooke, žiūri filmus...  Vaikai gauna kišenpinigių – 15 eurų per mėnesį, kuriuos išleidžia savo nuožiūra. Kiti bando taupyti, perkasi daiktus, tiesa, ne visiems tai sekasi...“ – namų taisykles aiškina SOS mama.

Globotiniai gyvena su SOS mama šeimos name, kol jiems sukanka 16 metų. Sulaukę pilnametystės, iki 24 metų vaikai perskelia gyventi į SOS jaunimo namus. Jie ruošiasi savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui, pamažu gaudami vis daugiau laisvės, už tai reikalaujant vis didesnės atsakomybės. Per tą laiką  jauni žmonės įgyja išsilavinimą, įsitvirtina darbo rinkoje ir sugeba užsidirbti bei save išlaikyti.

Bet net gyvendama atskirai, Giedrė jiems liks tikroji mama – ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.

Kviečia tapti globėjais 

Anot SOS Vaikų kaimų Lietuvoje direktorės  Ludovikos Pakalkaitės,  jei tėvams apribojama valdžia, dalis jų atkeliauja į SOS vaikų kaimo „Inkilą“.

„Tai – trumpalaikės globos programa, kuomet padedama ne tik vaikams,  bet ir  jų tėvams. „Tavo mama niekur nedingo. Mes jai padedame, o ji labai stengiasi, kad tu grįžtum namo“, vaikui sako „Inkile“ dirbanti SOS teta. Kiekvienos šeimos situacija kitokia, todėl labai svarbu sudaryti individualų planą ne tik pačiam vaikui, bet ir tėvams – ką ir iki kada jų gyvenime reiktų pakeisti. Tai – savotiška sutartis, abipusis įsipareigojimas. Tėvai dalyvauja vaikų gyvenime, sukuria naujus šeimos ritualus: vakarais skaito knygas, kartu eina į darželį, gamina valgyti ar eina pasivaikščioti. Kartu su mūsų specialistais mokosi, kaip rūpintis vaikais, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip su jais žaisti ir bendrauti. Trumpalaikės globos trukmė – iki metų. Džiaugiamės, kad 8 iš 10 vaikų grįžta į savo šeimas. Kitiems ieškome nuolatinių globėjų ar įtėvių,“ – pasakoja direktorė.

Ji pabrėžė, kad organizacija  globoja vaikus ne tik SOS vaikų kaimuose.  „Visoje Lietuvoje turime jau 16 šeimų – laikinų globėjų, kurie rūpinasi vaikais  savo namuose . Tai šeimos turinčios ir neturinčios savo vaikų arba kurių vaikai jau užauginti. Laikiną ir nuolatinę globą šiuo metu teikiame per 100 vaikų. Turime ir 600 vaikų, kurie gyvena savose, biologinėse socialinės rizikos šeimose, bet mūsų socialiniai darbuotojai jiems padeda. Kai kurie tėvai turi psichinę arba fizinę negalią. Tarkim, mama neregė augina vaiką, bet jai sunku jį prižiūrėti,  nuvežti į mokyklą, į polikliniką... Turim 50 močiučių ir tris proseneles, kurios globoja savo anūkus ir proanūkius, paimtus iš biologinių tėvų. Senjorėms irgi padeda  mūsų socialiniai darbuotojai.

Kviečiame visus, kurie norėtų globoti svetimus vaikus, atvykti į Globėjų ir įtėvių kursus, kurie vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose miestuose, yra nemokami ir trunka tris mėnesius. Baigusieji kursus galės tapti laikinais globėjais, o jiems pagelbės SOS darbuotojai. Globėjai gauna piniginį atlygį už  Vaikų priežiūros paslaugą pagal individualią veiklą. Po laikinos globos stengiamės vaikus grąžinti į biologinę šeimą, o jei nepavyksta, ieškome giminių: tetų, močiučių... arba nuolatinių globėjų.  Žinoma, kviečiame ir savanorius bei rėmėjus, kurie nori padėti vaikams, kurie po mūsų kurs Lietuvos ateitį,“ –  sakė L. Pakalkaitė.