Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tautodailininkė B. Dapkienė: „Man patinka vairuoti traktorių

Kamajų seniūnijoje (Rokiškio r.), ant Petriošiškio ežero kranto, prieš šešerius metus įsikūrusių Birutės ir Virginijaus Dapkų ūkį galima pavadinti mini zoologijos sodu. Kieme pirmiausia pasitinka keturios meilios alpakos ir jauki Šetlendo ponė Emma. Norintieji gali pajodinėti gražuoliais žirgais, pasigėrėti egzotiniais paukščiais, o iš gūžtose rastų kiaušinių išsikepti gardžią kiaušinienę. Čia vyksta šviečiamosios programos moksleiviams, tačiau didžiausias šeimininkų rūpestis – 100 Aberdyno angusų banda. Šie veisliniai galvijai reikalauja net tik sunkaus darbo, bet ir nemažų investicijų. Be to, Birutė vadovauja Rokiškio rajono tautodailininkams, tapo originalius paveikslus, yra Lietuvos menų ir mokslo asociacijos ,,Vydūno šviesa“ tarybos narė, Rokiškio filialo vadovė. Jos galva nuolat pilna idėjų ir planų, kuriuos kūrybingai realizuoja.

Ykdo edukacinę veiklą

Vasarą į Dapkų ūkį atvyksta šeimos, moksleivių, darželinukų grupės – čia vyksta įvairios edukacijos.

„Priimu po kelis vaikus į trijų dienų darbo ir poilsio stovyklas. Ne tik pramogaujame, bet ir dirbame. Naktimis važiuojame į aptvarus pas galvijus ieškoti veršelių su naktinio matymo įranga – termovizoriumi. Užtinkame ir stirnų, barsukų, lapių, elnių, briedžių. Vaikai netgi matė, kaip veršiuojasi karvė, kaip ženklinami, sveriami ką tik atvesti veršeliai. Keturiolikmečiam Lukui iš Londono čia taip patiko, kad jis dar kartą atvažiavo su pussesere. Miesto vaikas, bet uoliai dirbo ūkio darbus, žada vėl sugrįžti. Man svarbu, kad vaikai jaustųsi laisvi, bet ,,nenutrūkę“, kad pajustų darną su gamta, suvoktų, jog ūkininko gyvenimas ne tik sunkus, bet ir įdomus. Kiekvienas čia atranda įdomios veiklos: vieni irstosi valtele, maudosi su žirgais, kiti pučia muilo burbulus ar tapo ant akmenėlių“, – pasakoja Birutė.

Ji pametusi galvą dėl žirgų. Pievose ganosi trakėnas, rusų ristūnė, žemaitukas, trys poniai ir pora mišrūnų – jie skirti lengvai pajodinėti, kinkyti.

„Žirgus prižiūrėti man padeda atsidavusi jų mylėtoja Ieva Batjanaitė, gimnazistė iš Kamajų, kuri per kelerius metus subūrė bendraminčių komandą ir įkūrė jojimo klubą, užsiima žirgų sportu, važinėja į šventes, į varžybas, laimi prizų.Visus surinktus pinigus jie skiria žirgams palepinti“, – džiaugiasi pašnekovė.

Dapkų ūkyje šią vasarą įkurta Baltų dievybių sala.

Veislinių galvijų ūkis

Ne tik džiaugsmo, bet ir rūpesčių ūkininkei suteikia grynaveisliai Aberdyno angusai, kuriuos augina trejus metus. Birutė numylėtiniams suteikia vardus, įamžina juos savo paveiksluose.

„Šie galvijai ištisus metus ganosi ganykloje. Žiemą jie užsiaugina storą kailį ir poodinį riebalų sluoksnį, net atsivesti veršeliai neperšąla. Angusai – puslaukiniai gyvūnai, jie laisvi ganosi pievų platybėse, bet mane pažįsta. Kai dėl ligos porą dienų neatvažiavau, laukė manęs prie tvoros, bėgo pasitikti, šokinėjo, užpakalius kraipydami... Viena blogybė – apsiveršiavusios karvės slepia veršelius, jų tenka ieškoti, nes reikia kuo greičiau suženklinti ir pasverti. Kartais karvė neleidžia net prisiartinti, nesvarbu, kad esu jų šeimininkė, – tenka gintis elektros šoku“, – galvijų auginimo ypatumus atskleidžia ūkininkė.

Dapkų augintiniai serga retai, o skubiais atvejais Birutė kviečia patyrusį veterinarą Nidijų Aukštikalnį arba galvijų greitąją pagalbą iš Kauno, kuri atvyksta tiesiai į ganyklą. Kartą karvė sunkiai veršiavosi, tai jų komanda greitai atvažiavo ir vidury laukų atliko karvei cezario pjūvį.

Investicijos dar neatsipirko

Angusų marmurinė mėsa – viena brangiausių pasaulyje. Gero reproduktoriaus kaina – 6 tūkst. eurų, bet Dapkai šiuos galvijus augina ne mėsai, o veislei, kol kas jų nepardavinėja.

„35 galvijus įsigijome su valstybės parama, taigi motininės bandos negalime parduoti ketverius metus. Į ūkį investavome apie 300 tūkstančių eurų, ir tai dar ne pabaiga. Nemažai kainavo įrengti aptvarus – dešimčiai galvijų skirta maždaug po dvidešimt hektarų pievos. Aptvarai stacionarūs, kokybiški. Per audrą užvirtus medžiui, aptvaro spyruoklės įsitempia ir viela nenutrūksta, o aš gaunu į telefoną pranešimą apie srovės nutekėjimą. Galingi elektros piemenys saugo gyvulius nuo vilkų. Per trejus metus pilkiai nepapjovė nė vieno galvijo. Medžiotojas Nerijus pasakojo, kaip vilkas „meditavo“ tupėdamas šalia mūsų galvijų aptvarų. Angusai neturi ragų, bet gali bet ką sutrypti kojomis, suspardyti. Jie patys puola šunis, o šie jų labai bijo.

Su alpaka Markizu Birutė dalyvauja įvairiose šventėse.

Girdykloms šaltiniuotose vietose iškasėme šulinius, įrengėme mechanines girdyklas –karvė su nosimi pati prisipumpuoja šviežio vandens. Šaltuoju metu galvijai gyvena žiemos stovykloje, jiems įrengtos pašiūrės ir šildomos girdyklos. Vien pakratams sunaudojame 150 ritinių šiaudų. Šlapiuoju sezono metu būtinas geras privažiavimas iki šėryklų, todėl teko tiesti kelius, kurie kainavo apie 50 tūkst. eurų: klojome rąstus, pylėme žvyrą, ant žvyro tiesėme geotekstilę – specialią kelių dangą, dar užbėrėme skalda, sutankinome gruntą“, – vardija darbus ūkininkė.

Šventės ir kelionės

Su savo augintiniais Birutė dažnai vyksta į šventes bei parodas pasižmonėti, pasidalyti patirtimi.

„Rugsėjį savo galvijus vežiau į Algirdiškėse vykusią veislinių gyvūnų parodą. Lankytojams patiko mano numylėtinis Pelkiukas. Karvė jį atsivedė pelkėse ir paliko. Buvo kovo mėnuo, šlapdriba, braidžiau po tą pelkę, kol radau jį leisgyvį, aprengiau savo striuke, kojas sukišau į rankoves. Šildžiau glėby, atitempiau pas karvę, o ši nepripažįsta vaiko, neleidžia žindyti. Teko mamytę pririšti ir pažindyti mažių, tik po savaitės ji priprato. Išaugo puikus buliukas, būsimas reproduktorius“, – augintinio istoriją mena ūkininkė.

Su alpaka Markizu Birutė šį rugsėjį džiugino 519-ojo Rokiškio gimtadienio šventės dalyvius – demonstruodama dizainerės Agnės Karpovienės megztus drabužius, podiumu vedėsi ir savo augintinį. O ilgesnių atostogų Dapkai išvyksta tik žiemą.

„Vyras mėgsta keliauti po egzotines šalis ir mane vežasi. Pernai buvome Pietų Afrikos Respublikoje. Pamačiau ne tik įvairiausių laukinių žvėrių – buivolų, begemotų, dramblių, krokodilų, bet ir kitokią Afrikos realybę. Kai kur žmonės neturi elektros, mobiliojo ryšio ir priversti išgyventi už trijų dolerių mėnesio algą, bet vis tiek šypsosi. Užpernai buvome Austrijos Alpėse slidinėti. Vyras puikiai čiuožia, o aš nemokėdama atsistojau ant slidžių. Aišku, buvo galimybė nusisukti sprandą, bet trečią dieną jau skriejau raudonąja trasa. Man reikia ekstremalių potyrių“, – prisipažįsta neramios sielos moteris.

B.Dapkienė vadovauja Rokiškio tautodailininkams ir pati tapo originalius paveikslus.

Gausus paukščių ūkis

Birutė aprodo erdvų paukščių aptvarą – čia galima grožėtis įdomiausiais sparnuočiais: Nandu stručiais, povais, fazanais, kalakutais, 10 rūšių egzotinėmis vištomis (minorkomis, hamburgais, bramais, viandotais, pentardomis, šilkinukėmis, rodailendais, orgpintonais, plimutrokais, plikakaklėmis). Tolėliau tvenkinyje turškiasi lietuviškos pilkosios žąsys, kvaksi kuoduotosios, Pekino, muskusinės, Indijos bėgikės antys...

„Nenoriu veisti paukščių, kad nereikėtų jų pjauti, nes labai gaila. Lapė buvo įsigudrinusi lįsti į aptvarus. Dabar su laputėmis kovoja Nandu stručiai. Tai puikūs apsaugininkai. Nuo birželio rudukių aplink ūkį nematyti. Grūdinių kultūrų neauginame, – perkame. O paukščiai save išlaiko – gausiai deda kiaušinius. Šaldytuve laikomi stručių kiaušiniai galioja metus laiko. Kai talkininkams kepėme kiaušinienę, būna sudėtinga juos perskelti: vyrai išgręžė skylutes ir išpumpavo turinį“, – juokiasi paukščių augintoja.

Bulviakasis virto švente

Virginijus Dapkus turi verslą Vilniuje, todėl neretai į namus grįžta tik savaitgaliais. Kasdieniai rūpesčiai gula ant žmonos pečių, tačiau jos rankose darbai virte verda, jai paklūsta ir žemės ūkio technika. „Man patinka vairuoti traktorių, pačiai kartais tenka šienauti, grėbti, vynioti šienainio ritinius. Mūsų ūkiui reikia paruošti 1 200 ritinių, todėl dirbame po keliolika valandų per parą. Kaime sunku rasti pagalbininkų. Žmonės gauna pašalpas ir suserga alergija darbui. Sverdama 38 kg veršelį netyčia kryptelėjau – stuburo išvarža išlindo... Bet man svarbiausia, kad galva gerai dirbtų. Išeitį visada galima rasti. Nebegaliu kilnoti svorių – kibirą nešu per tris kartus“, – sveikatos bėdų nesureikšmina darbšti moteris.

Birutė žavi išradingumu ir optimizmu. Ji randa išeitį iš sudėtingų situacijų, o nelengvą darbą sugeba paversti įsimintina švente.

„Įsiskaudėjo stuburą, o reikėjo kasti bulves. Per feisbuką pasiūliau draugams atvykti patalkininkauti. Atvažiavo apie 25 žmonės: Rokiškio Kavoliškio žemės ūkio mokyklos kolektyvas su Nemira Statulevičiene priešakyje, dizainerė Agnė Karpovienė, gydytoja Daiva Gavėnienė, tautodailininkė Regina Bekintienė... Buvo šaunus bulviakasis – į laukus dardėjome vežimu, o Salų bendruomenės pirmininkė Irina Kalnietienė visus linksmino akordeono muzika. Pavasarį bulves sodinome ne į žemę, kaip įprasta, o į perpuvusį šieną – pernai liūtys nuskandino 38 ritinius šieno, tai juos ir sunaudojome. Puikus derlius užderėjo. Po talkos gardžiavomės cepelinais. Pavasarį, kai reikėjo paruošti galvijų aptvarą (į medinius kuolus įsukti beveik tūkstantį izoliatorių), feisbuke paskelbiau kvietimą ,,Išgelbėk draugą“. Juodupės gimnazijos direktorė Dainora Mineikienė suorganizavo moksleivių talką ir viską atlikome per keletą valandų. Jaunimui buvo smagi pažintis su ūkio darbais“, – pasakoja Birutė.

Baltų dievybių sala

Kitąmet Rokiškis taps Lietuvos kultūros sostine, todėl ir Dapkų ūkis, ir rajono tautodailininkai programą žada praturtinti įdomiais renginiais. Šią vasarą šalia Dapkų namų pradėtas kurti Baltų dievybių skulptūrų parkas. Vaizdingoje dirbtinėje saloje, į kurią galima patekti mediniu liepteliu, jau iškilo šešios ąžuolinės skulptūros.

„Rokiškio krašte gyvena daug talentingų menininkų. Surengėme tarptautinį medžio drožėjų plenerą. Pakvietėme auksarankius meistrus: rokiškėnus tautodailininkus Vidmantą Zakarką, Gintarą Varną, panevėžietį Eduardą Titą, latvį Dainį Veicumą. Vyrai dirbo iš širdies – saloje jau įsikūrė galingasis Perkūnas, deivė Žemyna, likimo lėmėja Laima, bičių deivė Austėja, miško globėja Medeina, ugnies deivė Gabija. Kitąmet planuojame dar vieną drožėjų plenerą.

Su tautodailininkais Ramune Černiauskiene ir Tomu Jarušausku sumaniau dievų saloje surengti tapybos plenerą „Vydūno taku“. Per 30 žmonių iš viso rajono paveikslus tapė naktį prie deglų šviesos. Gruodžio mėnesį Rokiškio tautodailės galerijoje visi norintieji galės pamatyti tuos darbus parodoje“, – ateities planus atskleidžia išradingoji Rokiškio tautodailininkams vadovaujanti moteris.

Rekomenduojami video