Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Taikos balandis iš Hamburgo

Prieš 30 metų devyniolikmetis jaunuolis daugeliui visiškai netikėtai sugriovė mitą apie neįveikiamą Raudonosios imperijos karinę galią.

Ketvirtadienio vakaras

1987 m. gegužės 28 d. pavakariu Maskvos Raudonojoje aikštėje nedideliu sportiniu lėktuvu nusileidęs Mathias Rustas, sėkmingai užbaigęs paties naiviai sumanytą taikos misiją, vis dėlto nespėjo susitikti su tuometiniu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu. Gal dėl to, kad pavėlavo – buvo ketvirtadienis, darbo diena jau pasibaigusi. Vos devyniolikos metų pilotas mėgėjas iš Vokietijos norėjo jam perduoti savo kreipimąsi siekti savitarpio supratimo tarp Vakarų šalių ir Maskvos vadovaujamo komunistinio bloko valstybių. Kaip paaiškėjo, savitarpio supratimas buvo pasiektas ir be to, tačiau M.Rusto misija turėjo gerokai svarbesnių pasekmių: ji atskleidė, kad neįveikiama laikyta Sovietų Sąjungos gynyba tėra milžinas ant molinių kojų. Į ją, kaip ir į daugelį Kremliaus daug metų kurtų sovietinių mitų, Vakarai galėjo pažvelgti kur kas realistiškiau.

Nuo legendinio M.Rusto skrydžio į Maskvą praėjo jau 30 metų, tačiau ši istorija vis dar neblogai prisimenama, ypač pačioje Rusijoje. Sakoma, kad iš Vokietijos atskridusiam sportiniam lėktuvui „Cessna 172 P“ nusileidus prie pat Kremliaus sienų ir atriedėjus prie Vasilijaus Palaimintojo bazilikos Raudojoje aikštėje, šoką patyrė ne tik aukščiausioji sovietinė politinė ir karinė vadovybė, bet ir didelė visuomenės dalis. Ne juokas: iš NATO, kuriuo buvo gąsdinamos kelios Sovietų Sąjungos gyventojų kartos, šalies atskridęs lėktuvas lyg niekur nieko nusileido pačioje švenčiausioje imperijos vietoje, šalia Lenino mauzoliejaus! Niekas jo nesulaikė, nenuvijo šalin, nenumušė ties valstybės siena, leido atskristi iki Maskvos, niekas neapšaudė net ir nuo Kremliaus sienų, kai šis suko ratus ieškodamas tinkamos vietos nutūpti. Ir tik po keliolikos minučių autografus šalia lėktuvo susirinkusiems praeiviams dalijęs jaunasis pilotas pamatė į aikštę įlėkusius KGB automobilius su pareigūnais, atskubėjusiais jo suimti.

Lėktuvas „Cessna 172 P“ priešais Vasilijaus Palaimintojo cerkvę Maskvoje, 1987 m. gegužės 28 d. Scanpix nuotr.

Naudingas idiotas

Ši neįtikėtina istorija, kurią deramai suprasti ir įvertinti gali turbūt tik jos amžininkai, prasidėjo nuo Hamburge, tuometinėje Vakarų Vokietijoje, gyvenusiam vaikinui kilusios kvailos minties. Rusų bolševikai Vakarų idealistus, pasišovusius liaupsinti komunizmo idėjas ir Sovietų Sąjungos santvarką, ciniškai vadindavo naudingais idiotais. Šįkart tokio vaidmens ėmėsi 19 metų kompiuterininkas M.Rustas, neseniai įgijęs piloto mėgėjo licenciją. Mintis apie taikos skrydį į Maskvą, už geležinės uždangos, jam šovė žiūrint televizorių. Mažiau nei prieš pusmetį buvo įvykęs JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Sovietų Sąjungos lyderio M.Gorbačiovo susitikimas Reikjavike, į kurį buvo dėta daug vilčių tikintis esminio Šaltojo karo įtampos sumažinimo. Tačiau akivaizdžių pokyčių šia linkme nebuvo matyti, ir M.Rustas nusprendė parodyti asmeninę iniciatyvą – nuskristi į Maskvą su taikos misija ir paskatinti siekti didesnio pasitikėjimo tarp Vakarų ir Rytų.

Istorinio M.Rusto skrydžio iš Hamburgo į Maskvą maršrutas. Scanpix nuotr.

„Maniau, kad galiu pasinaudoti lėktuvu kaip priemone nutiesti įsivaizduojamą tiltą tarp Vakarų ir Rytų ir parodyti, kad daugybė žmonių Europoje norėtų pagerinti santykius tarp mūsų pasaulių“, – vėliau pasakojo M.Rustas. Žinoma, būtų negražu vadinti jauną idealistą idiotu, tačiau jis tada aiškiai nesuvokė, kad tokiu savo idealizmu stato ant kortos ne tik savo paties, bet galbūt ir kitų žmonių gyvybę. Tebuvo praėję vos pusketvirtų metų nuo 1983 m. rugsėjo 1 d., kai Sovietų Sąjungos priešlėktuvinės gynybos pajėgos į vakarus nuo Sachalino salos numušė per klaidą į šios šalies oro erdvę įskridusį Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing 747-230B“. Raketą „oras-oras“ paleidęs Rusijos naikintuvo pilotas aiškiai matė, kad taikinys – didelis keleivinis lėktuvas, kuris netrukus turėjo palikti Sovietų Sąjungos oro erdvę. Visi lėktuvo keleiviai ir įgulos nariai, iš viso 269 žmonės, žuvo. Ko galėjo tikėtis M.Rustas, nusprendęs nelegaliai kirsti Sovietų Sąjungos rytinę sieną ir atskristi į trijų priešlėktuvinės gynybos žiedų saugomą Maskvą? Ar tokio skrydžio paranojiški Politbiuro senoliai nebūtų palaikę skandalinga NATO provokacija, į kurią reikėjo nedelsiant reaguoti karine jėga vakariniame Varšuvos bloko flange?

Iškvietė narus

Kažin ar tokios mintys sukosi devyniolikmečio hamburgiečio galvoje, kai 1987-ųjų gegužės 13-osios rytą jis pasakė tėvams iš oro klubo išsinuomotu lėktuvu „Cessna“ išskrendantis į Šiaurės Europą, kad sukauptų reikiamą skraidymo valandų skaičių, būtiną profesionalaus piloto licencijai gauti. Pakilęs iš Hamburgo, M.Rustas išskrido šiaurės vakarų kryptimi. Nusileido vienoje iš Šetlando salų į šiaurę nuo Škotijos, ten pernakvojo, ir kitą dieną pasiekė Farerų salas Atlanto vandenyne. Kitas sustojimas buvo Islandijos sostinėje Reikjavike, paskui – Bergene (Norvegija). Gegužės 25 d. jis atskrido į Suomijos sostinę Helsinkį. Čia jį apniko kelias dienas trukusios abejonės: atsidūręs Sovietų Sąjungos pašonėje M.Rustas aiškiai suprato, kuo rizikuoja. „Žinoma, bijojau žūti, vis svarsčiau, ar atsakinga taip rizikuoti. Galų gale, viską pasvėręs, priėjau išvadą, kad turiu skristi“, – pasakojo vos 50 valandų skraidymo patirtį sukaupęs jaunasis pilotas.

Gegužės 28 d. rytą jis pranešė Helsinkio oro uosto dispečeriui skrisiantis į Stokholmą. Tačiau, net ir pakilęs į orą, jis vis dar nebuvo galutinai apsisprendęs, ką darys. Pasak M.Rusto, tik po pusvalandžio jis susisiekė su Helsinkio dispečeriu, pranešė, kad viskas gerai, ir atsisveikino. Pilotas išjungė radijo ryšį. Tada 170 laipsnių pakeitė kursą ir pasuko tiesiai Maskvos kryptimi. Helsinkio oro uosto bokštelyje kilo nerimas: į Stokholmą skridusi „Cessna“ staiga pakeitė kryptį ir netrukus pradingo iš radaro ekrano. Ant kojų sukelta Suomijos pakrančių apsauga pradėjo paieškų operaciją. Aptikus jūros paviršiuje alyvos dėmę, darbo ėmėsi narai: jie savaitę dugne bergždžiai ieškojo katastrofą patyrusio lėktuvo nuolaužų.

Tuo metu „Cessna“, nusileidusi iki 80–100 m aukščio, skrido virš Suomių įlankos. M.Rustas išjungė transponderį, leidžiantį radarams identifikuoti orlaivį. Pilotas lėktuvą nukreipė kuo arčiau oro trasos Helsinkis–Maskva. Pirmasis funkcionalus GPS palydovas buvo iškeltas į orbitą tik praėjus 2 metams po M.Rusto skrydžio, todėl jaunasis pilotas turėjo pasikliauti žemėlapiais ir, svarbiausia, matomais orientyrais. Tai buvo Kohtla Jervės miesto Estijos šiaurės rytuose skalūnų gamykla, kurios kaminų išmetami dūmai buvo matomi už šimto kilometrų. Pasitikslinęs kursą su radijo kompaso rodmenimis, M.Rustas skrido į priekį. Sovietų Sąjungos priešlėktuvinės gynybos radaras užfiksavo tarptautine trasa skrendančią „Cessna“ jai tik artėjant prie valstybės sienos. Tapos miesto apylinkėse dislokuoto 4-ojo radiotechninio bataliono vadavietėje ši informacija buvo gauta 14.31 val. Maskvos laiku. Tačiau operatyvinis budėtojas neskubėjo skelbti taikinio valstybės sienos pažeidėju ir toliau tikslino orlaivio charakteristikas bei priklausomybę, kol jis prapuolė iš radaro apžvalgos lauko. Taikinio sekimą parėmę kiti radiotechninės brigados padaliniai taip pat neskubėjo skelbti pavojaus ir pranešinėti apie jį „į viršų“, kol nebus išsiaiškinta situacija. Virš Estijos tuo metu skraidė apie 10 sportinių lėktuvų, priklausančių įvairioms sovietinėms žinyboms. Tik vėliau, kai paaiškėjo, kad šiame rajone žinomų mažųjų lėktuvų nėra, buvo paskelbta „Parengtis Nr.1“.

M.Rustas 2012 m. Scanpix nuotr.

Tai paukščiai, majore

M.Rustas artėjo prie Peipaus–Pskovo ežero tarp Estijos ir Rusijos. Oro sąlygos pablogėjo, ir jis paniro žemiau apatinio debesų sluoksnio norėdamas susiorientuoti pagal geležinkelio magistralę, vedančią į Dno stotį. Tuo metu 6-osios armijos komandiniame punkte buvo duotas įsakymas pakelti du naikintuvus – vienas turėjo atkirsti kelią nuo valstybės sienos pusės, o kitas – apžiūrėti sportinį lėktuvą. M.Rusto skrydžio trasos regione buvę keli raketiniai divizionai pranešė stebintys taikinį ir pasirengę paleisti raketas. Tik 15.23 val. naikintuvas „Mig“ priartėjo prie nurodyto rajono, tačiau dėl 10 balų debesuotumo, būdamas 2 000 m aukštyje, nesugebėjo pamatyti ieškomo lėktuvo: „Cessna“ skrido po debesų sluoksniu 600 m aukštyje. Po kito bandymo „Mig“ pilotas pranešė matantis „Jak-12“ tipo lengvąjį lėktuvą. M.Rustas šypsodamasis rankos mostu pasveikino pro šalį pralėkusį naikintuvą, ir šis daugiau nebesugrįžo. Vadavietė nedavė nurodymo jį nutupdyti:kariškiai pamanė, kad tai vietinio oro klubo lėktuvas. Tuo metu vyko mokomieji skrydžiai.

Kaip vėliau paaiškėjo, M.Rustui padėjo ne tik didelis debesuotumas, bet ir skirtingų priešlėktuvinės gynybos dalinių „nesusikalbėjimas“, nenoras imtis atsakomybės ir elementarus techninis atsilikimas: pavyzdžiui, vienas radiotechninis dalinys, „Cessnai“ artėjant prie Maskvos, jos ženklą lokatoriuje įvardijo kaip „didelį paukščių pulką“. Skrisdamas pagal žemėje matomus orientyrus, M.Rustas nenuklydo nuo kurso, nė neįtardamas, kokią košė užvirė padangėje. Jo ieškoti vėl buvo pakelti keli naikintuvai, tačiau šie į bazę grįžo nieko nepešę – ne taip lengva pro debesis pamatyti mažą lėktuvėlį. Vienu tarpu „Cessna“ buvo identifikuota kaip lėktuvų katastrofos vietoje dirbantis sraigtasparnis, retransliuojantis gelbėjimo tarnybų pranešimus. Vėliau kariniuose radaruose fiksuojamas taikinys išvis buvo „amnestuotas“: buvo įsakyta nuimti taikinio numerį, nes tai esąs meteorologinis objektas.

Maskvos teismas M.Rustui skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Scanpix nuotr.

Imperijos širdyje

17.40 val. M.Rusto lėktuvas pateko ir į civilinių vadinamojo Maskvos oro mazgo radarų ekranus. Dispečeriai susirūpino, nes neturėjo tokio skrydžio plano, lėktuvas skrido pažeisdamas taisykles, radijo ryšio nepalaikė. Pasitarus su Maskvos priešlėktuvinės oro gynybos apygardos budėtojais buvo nuspręsta, kad civilinės aviacijos dispečeriai patys susitvarkys su skrydžių saugumo taisyklių pažeidėju. Tačiau kai lėktuvas pasiekė Maskvos miesto, virš kurio skraidyti apskritai draudžiama, prieigas, ką nors padaryti buvo per vėlu. 18.30 val. M.Rustas artėjo prie miesto centro. Pasak jo, buvo sunku surasti Kremlių, bet susiorientavo pagal upę. Praskridęs virš Raudonosios aikštės jis iš pradžių pamanė leistis Kremliaus teritorijoje, nes pamatė, kad ten yra pakankamai vietos, tačiau sumojo, kad jį sulaikys KGB ir už Kremliaus sienų niekas nieko taip ir nesužinos. Pilotas nutarė leistis ant Moskvoreckio tilto. Apsisukęs virš viešbučio „Rossija“, jis įjungė leidimosi šviesas ir ėmė mažinti aukštį.

Skrydžio atkarpa tarp Vasilijaus Palaimintojo cerkvės ir Kremliaus sienos. Scanpix nuotr.

Apstulbęs autoinspektorius įjungė raudoną šviesoforo signalą ir sustabdė eismą tiltu, tačiau ne viskas ėjosi kaip iš pypkės: kai „Cessnos“ ratai palietė dangą, pilotas pamatė iš priekio atvažiuojančią „Volgą“. „Manau, to pagyvenusio vyro veido niekada neužmiršiu: jis tokiomis akimis žiūrėjo į tiltu artėjantį lėktuvą, kad išsigandau, jog jis gali prarasti nuovoką ir įvažiuoti į mane“, – vėliau pasakojo M.Rustas. Laimė, viskas baigėsi gerai. 18.55 val. pilotas privažiavo prie Vasilijaus cerkvės Raudonojoje aikštėje, išjungė variklį, išlipo, pastatė po ratais kaladėles ir ėmė laukti, kas bus. Prie jo pradėjo artintis sutrikę žmonės. Jie pradėjo jį kalbinti, bet tuoj suprato, kad tai kažkoks užsienietis. Netrukus pasirodė angliškai kalbantis vaikinas. „Pasakiau jam, kad atskridau iš Vokietijos ir noriu pasikalbėti su Gorbačiovu, perduoti jam taikos žinią, kuri įtikintų visus Vakaruose, jog jo požiūris kitoks“, – pasakojo M.Rustas. Netrukus jį apsupę žmonės ėmė prašyti autografų. Viena moteris įteikė jam duonos kaip svetingumo ženklą. Kažkoks kariūnas pareiškė, jog žavisi tuo, ką jis padarė, bet pilotui prieš skrendant derėjo kreiptis dėl atvykimo vizos.

Sąmokslo teorijos

Neįtikėtina devyniolikmečio iš Hamburgo svajonė išsipildė: jis liko gyvas, atskrido į Sovietų Sąjungos „širdį“, įveikė sovietinę oro erdvės gynimo sistemą, kurioje tuo metu buvo apie 2 250 naikintuvų ir 10 000 „žemė-oras“ klasės raketų. Jam pavyko pasiekti Maskvos, kurią nuo JAV strateginių bombonešių saugojo trys priešlėktuvinės gynybos žiedai, centrą. Jis panorėjęs galėjo nusileisti ir pačiame Kremliuje. Tokia proga daugiau niekada niekam nebepasikartojo. Už ją M.Rustas sumokėjo 14 mėnesių kalėjimo – Maskvos teismas jį už neteisėtą valstybės sienos kirtimą, grubų skrydžių tvarkos pažeidimą ir piktybinį chuliganizmą. Jam buvo skirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, bet daugiau nei po metų jis buvo paleistas iš Lefortovo kalėjimo ir grįžo į tėvynę.

M.Rusto žygis anuomet atrodė toks neįtikėtinas, kad sukėlė sąmokslo teorijų audrą. Matyt, daug kam mintis, kad kažkoks vaikėzas įveikė geriausią pasaulyje oro gynybos sistemą, niekieno nesutrukdytas nuskrido apie 1 000 km iki Maskvos ir nusileido Raudonojoje aikštėje, buvo visiškai nepakeliama. Buvo gyvai svarstoma, kad tai iš tikrųjų buvęs M.Gorbačiovo sąmokslas prieš tuometinę karinę vadovybę, kreivai žiūrėjusią į „perestroiką“. Iš tikrųjų, po M.Rusto skrydžio iš pareigų buvo priverstas pasitraukti gynybos ministras Sergejus Sokolovas, kartu su juo pareigų neteko šimtai aukščiausio rango kariškių. Teigiama, kad toks sovietinės armijos valymas buvo pats didžiausias nuo Stalino valdymo laikų. O vienas labiausiai pritrenkiančių dalykų buvo tas, kad M.Rusto žygis įvyko būtent per Sovietų Sąjungoje švęstą Pasieniečių dieną. Kad šioje istorijoje tiek daug sutapimų, stebimasi jau ne vieną dešimtmetį.

„Cessna 172“, kuria skrido M.Rustas, šiuo metu eksponuojama Technologijos muziejuje Berlyne. Scanpix nuotr.

Negali būti!

Į Vokietiją grįžęs M.Rustas pasakojo, kad jį sulaikę KGB pareigūnai nė už ką nenorėjo patikėti, kad šią „taikos misiją“ iš tikrųjų sumanė jis pats. Jų manymu, tai buvo įžūli NATO šalių specialiųjų tarnybų provokacija. Tardymų metu juos domino net menkiausios smulkmenos, pavyzdžiui, KGB pareigūnai buvo įsitikinę, kad skrydžio metu naudotus žemėlapius M.Rustui pagamino Vakarų žvalgybos tarnybos. Jam teko nurodyti vienos Hamburgo žemėlapių parduotuvės, kurioje juos galima nusipirkti, adresą. Rusai išrinko „Cessną ir kruopščiai apžiūrėjo visas jos dalis, ieškodami žvalgybinės technikos, bet nieko nerado. Taip ir liko neaišku, ar faktai privertė juos patikėti, kad „taikos misiją“ atliko naivuolis pilotas mėgėjas, o ne MI6, BND, CŽV ar kitos Vakarų žvalgybos tarnybos profesionalas.

Aišku tik viena: M.Rusto nusileidimas Raudonojoje aikštėje šokiravo ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir Vakarus, aiškiai pervertinusius sovietų gynybos ir karinių technologijų potencialą. Taigi, kad ir kaip būtų keista, devyniolikmetis iš Hamburgo iš tikrųjų sustiprino „dviejų pasaulių“ tarpusavio pasitikėjimą, o M.Gorbačiovo laikais atšilę tarptautiniai santykiai ilgainiui priartino ir Raudonosios imperijos subyrėjimą.

Rekomenduojami video