Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sūrius gaminanti ūkininkė: reikia turėti dvigubas akis, kad neprarastum pirkėjo

Aly­taus ra­jo­ne Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je Ku­me­čių kai­me gy­ve­nan­ti 35-erių ūki­nin­kė Gied­rė Va­ran­kie­nė šian­dien ne­su­pran­ta de­juo­jan­čių­jų, kaip sun­ku iš­gy­ven­ti kai­me, – gir­di, nė­ra dar­bo, kar­vių au­gin­ti ne­ap­si­mo­ka, nes pie­nas su­per­ka­mas vos ne pus­vel­čiui. Ta­čiau pa­grin­di­nė bė­da, Gied­rės pa­ste­bė­ji­mu, pa­tys žmo­nės ne­no­ri daug dirb­ti, sa­vo jė­go­mis kur­tis ge­ro­vės.

Jos šei­mai taip pat ne­leng­va bu­vo įsi­tvir­tin­ti gim­tuo­siuo­se Ku­me­čiuo­se. Kai ma­ma per­lei­do ūkį, Gied­rė su vy­ru Al­gi­man­tu pie­ną taip pat par­da­vi­nė­jo su­pir­kė­jams, bet ėmus kris­ti jo kai­nai, mo­te­ris su­gal­vo­jo im­tis sū­rių ga­my­bos. Da­bar jau ant­rus me­tus ne­be­par­duo­da sa­vo ke­tu­rių kar­vių pie­no, ga­mi­na sū­rius ir ne­at­si­gi­na už­sa­ky­mų.

„Sė­dė­jo­me ant laip­tų ir gal­vo­jo­me, ką da­ry­ti“

Gied­rė ir Al­gi­man­tas – abu iš Ku­me­čių. Jų ben­dras gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų. Ta­da abu pra­dė­jo kur­tis Al­gi­man­to tė­vų so­dy­bo­je.

„Jūs ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek daug čia vis­ko rei­kė­jo. Sė­dė­jo­me ant na­mo laip­tų ir gal­vo­jo­me, ką da­ry­ti, nuo ko pra­dė­ti. Vi­siš­kai nau­jai pa­si­sta­tė­me tvar­tą, su­si­tvar­kė­me na­mą. Vis­ką už sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus. Jei ir pa­si­sko­li­no­me, sten­gė­mės grei­tai ati­duo­ti“, – pri­si­me­na Gied­rė.

Nuo pat įsi­kū­ri­mo jie lai­kė ke­lias kar­ves, pie­ni­nėms par­da­vi­nė­jo pie­ną, nes tuo­met dar ne­blo­gai mo­kė­jo. Ka­dan­gi pa­ti Gied­rė dir­bo laiš­ka­ne­še, Al­gi­man­tas – sta­ty­bo­se, su­ma­ny­ti dar­bai so­dy­bo­je ju­dė­jo į prie­kį.

Po ku­rio lai­ko Gied­rės ma­ma nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti ūki­nin­ka­vi­mo, duk­rai per­lei­do že­mę ir kar­ves, tad jau­na mo­te­ris, nors ne­tu­rė­da­ma di­de­lės svei­ka­tos, tie­siog at­si­da­vė sa­vo ūkiui, at­si­sa­kė dar­bo pa­šte. „Man jau kaip laiš­ka­ne­šei bu­vo sun­ku ap­va­žiuo­ti dau­giau nei dvi­de­šim­ties ki­lo­met­rų marš­ru­tą“, – sa­ko mo­te­ris.

Pra­dė­jus pig­ti su­per­ka­mam pie­nui Gied­rė grei­tai su­mąs­tė, kaip ga­li­ma dau­giau už­si­dirb­ti. Pu­sę pri­melž­to pie­no dar par­duo­da­vo, o iš ki­tos pu­sės pra­dė­jo ga­min­ti varš­kę, svies­tą ir par­duo­ti Aly­taus tur­gu­je.

Ta­čiau ne­tru­kus jau­nai ūki­nin­kei gi­mė min­tis vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti pie­no par­da­vi­mo su­pir­kė­jams. „Gal­vo­ju, ko­dėl ne­ga­liu im­tis tik ga­min­ti varš­kę, svies­tą, sū­rius, kam rei­kia dar ir pie­ną par­da­vi­nė­ti? Ma­čiau, kad ma­no pro­duk­tai žmo­nėms pa­tin­ka, jie per­ka. Vie­toj bu­vu­sios vy­ro tė­vo kal­vės įsi­ren­gėm ga­my­bai rei­ka­lin­gą vir­tu­vę, iš­si­ė­miau ve­te­ri­na­ri­nę pa­žy­mą ir, kaip sa­ko­ma, pra­dė­jau sa­vo šei­mos ver­slą“, – min­ti­mis da­li­ja­si G.Va­ran­kie­nė.

Ga­min­ti sū­rius iš­mo­ko pa­ti

Ga­min­ti varš­kę ir svies­tą Gied­rei bu­vo ne nau­jie­na. Ta­čiau rei­kė­jo iš­mok­ti da­ry­ti sū­rius. „Nu­va­žia­vau pas vie­ną to­kią kai­mo mo­te­rį. Tie­siog ne­ga­lė­jau ap­si­kęs­ti tvy­ran­čio kva­po, o du­ji­nė ko­kia… O ji man ir sa­ko: taip bus ir pas ta­ve“, – me­na Ku­me­čių kai­mo gy­ven­to­ja.

Ir iš kar­to pa­reiš­kia, kad pas ją nei blo­gų kva­pų, nei ne­iš­va­ly­tos du­ji­nės vi­ryk­lės nie­ka­da ne­ra­si. Ir iš tie­sų, pas ją lau­ko vir­tu­vė­je ide­a­li tvar­ka – vis­kas nu­šveis­ta, šva­rūs rank­šluosčiai ir stal­tie­sės, o pa­ga­min­ti sū­riai su­ri­kiuo­ti šal­dy­tu­ve.

Juos ga­min­ti iš­mo­ko pa­ti. Kaip sa­ko, pra­džio­je te­ko ir iš­mes­ti, bet už­te­ko kan­try­bės pa­siek­ti tiks­lą – pa­pras­tiems varš­kės ir sal­diems sū­riams su­si­ras­ti pir­kė­ją.

Da­bar mo­te­ris kar­tą per sa­vai­tę su sa­vo ga­mi­niais vyks­ta į Sim­no tur­gų, ne­ma­žai pir­kė­jų at­vyks­ta ir į na­mus. Ant­rus me­tus tuo už­si­i­man­ti Gied­rė šian­dien tu­ri apie 30–40 nuo­la­ti­nių pir­kė­jų. Da­bar per sa­vai­tę pa­ruo­šia apie 60, va­sa­rą – net apie 150 sū­rių.

„Dar­bas tik­rai ne­leng­vas, vis­ką tu­ri pa­da­ry­ti ran­ko­mis. Ir dar, kaip sa­kau, rei­kia tu­rė­ti dvi­gu­bas akis, kad kaž­ko blo­gai ne­pa­da­ry­tum, kad ne­pra­ras­tum pir­kė­jo“, – at­vi­rau­ja Gied­rė.

Šian­dien jai iš tie­sų se­ka­si – ne­at­si­gi­na už­sa­ky­mų, ypač svies­to, ku­rio pir­kė­jų jau tu­ri iki Ka­lė­dų.

Ne­jau­čia kon­ku­ren­ci­jos

Ku­me­čių kai­mo ūki­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar­ti­nis jos ver­slas tik­rai ne­nuos­to­lin­gas, tik rei­kia la­bai daug dirb­ti, tie­siog at­si­da­vi­mo dar­bui. Gied­rė dėl sa­vo ga­mi­nių kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čia, tik gal kai ku­rių žmo­nių pa­vy­dą, kad se­ka­si.

„Aš daug kam sa­kau: im­ki­tės to­kio ver­slo ir jūs, ne­par­duo­kit tik ža­lio pie­no. Bet, kaip pa­ste­biu, žmo­nės la­bai ne­no­ri dirb­ti, tik de­juo­ja, kaip vis­kas blo­gai. Ži­no­kit ir mums nė­ra leng­va. Ke­tu­rias kar­ves pa­si­mel­žiu ran­ko­mis, kar­tais ma­ma pa­de­da. Vy­ras dir­ba stog­den­giu, bet ir jis ūky­je mė­žia, gir­do gy­vu­lius. Tu­rim de­vy­nis hek­ta­rus že­mės, ir ją rei­kia dirb­ti, pri­žiū­rė­ti. Duk­ros ga­li pa­dė­ti tik va­sa­rą, kai ne­si­mo­ko“, – apie gy­ve­ni­mo kai­me kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja G.Va­ran­kie­nė.

Sa­vo šei­mos ver­slo Gied­rė ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti kol leis svei­ka­ta, nes dar daug yra pla­nų. „Mes kiek­vie­nais me­tais kaž­ką at­si­nau­ji­na­me. Ne­se­niai mer­gai­tėms įren­gė­me kam­ba­rius ant­ra­me na­mo aukš­te, va­sa­rą pla­nuo­ja­me pa­si­sta­ty­ti pir­tį, vis­ko rei­kia“, – tvir­ti­na jau­na ūki­nin­kė.

Ar­tė­jan­čioms Ka­lė­doms prie na­mo kie­me jau pa­sta­ty­ta ir eg­lu­tė. Tik puoš­ti dar ne­si­no­ri, kol dan­gus ne­pa­be­ria snie­go. O ji tik­rai šven­tiš­kai su­švis, kaip ir šių jau­nų žmo­nių sie­kiai kai­me gy­ven­ti gra­žiau ir ge­riau.

 

Alma MOSTEIKAITĖ

Rekomenduojami video