Aly­taus ra­jo­ne Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je Ku­me­čių kai­me gy­ve­nan­ti 35-erių ūki­nin­kė Gied­rė Va­ran­kie­nė šian­dien ne­su­pran­ta de­juo­jan­čių­jų, kaip sun­ku iš­gy­ven­ti kai­me, – gir­di, nė­ra dar­bo, kar­vių au­gin­ti ne­ap­si­mo­ka, nes pie­nas su­per­ka­mas vos ne pus­vel­čiui. Ta­čiau pa­grin­di­nė bė­da, Gied­rės pa­ste­bė­ji­mu, pa­tys žmo­nės ne­no­ri daug dirb­ti, sa­vo jė­go­mis kur­tis ge­ro­vės.

Jos šei­mai taip pat ne­leng­va bu­vo įsi­tvir­tin­ti gim­tuo­siuo­se Ku­me­čiuo­se. Kai ma­ma per­lei­do ūkį, Gied­rė su vy­ru Al­gi­man­tu pie­ną taip pat par­da­vi­nė­jo su­pir­kė­jams, bet ėmus kris­ti jo kai­nai, mo­te­ris su­gal­vo­jo im­tis sū­rių ga­my­bos. Da­bar jau ant­rus me­tus ne­be­par­duo­da sa­vo ke­tu­rių kar­vių pie­no, ga­mi­na sū­rius ir ne­at­si­gi­na už­sa­ky­mų.

„Sė­dė­jo­me ant laip­tų ir gal­vo­jo­me, ką da­ry­ti“

Gied­rė ir Al­gi­man­tas – abu iš Ku­me­čių. Jų ben­dras gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų. Ta­da abu pra­dė­jo kur­tis Al­gi­man­to tė­vų so­dy­bo­je.

„Jūs ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek daug čia vis­ko rei­kė­jo. Sė­dė­jo­me ant na­mo laip­tų ir gal­vo­jo­me, ką da­ry­ti, nuo ko pra­dė­ti. Vi­siš­kai nau­jai pa­si­sta­tė­me tvar­tą, su­si­tvar­kė­me na­mą. Vis­ką už sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus. Jei ir pa­si­sko­li­no­me, sten­gė­mės grei­tai ati­duo­ti“, – pri­si­me­na Gied­rė.

Nuo pat įsi­kū­ri­mo jie lai­kė ke­lias kar­ves, pie­ni­nėms par­da­vi­nė­jo pie­ną, nes tuo­met dar ne­blo­gai mo­kė­jo. Ka­dan­gi pa­ti Gied­rė dir­bo laiš­ka­ne­še, Al­gi­man­tas – sta­ty­bo­se, su­ma­ny­ti dar­bai so­dy­bo­je ju­dė­jo į prie­kį.

Po ku­rio lai­ko Gied­rės ma­ma nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti ūki­nin­ka­vi­mo, duk­rai per­lei­do že­mę ir kar­ves, tad jau­na mo­te­ris, nors ne­tu­rė­da­ma di­de­lės svei­ka­tos, tie­siog at­si­da­vė sa­vo ūkiui, at­si­sa­kė dar­bo pa­šte. „Man jau kaip laiš­ka­ne­šei bu­vo sun­ku ap­va­žiuo­ti dau­giau nei dvi­de­šim­ties ki­lo­met­rų marš­ru­tą“, – sa­ko mo­te­ris.

Pra­dė­jus pig­ti su­per­ka­mam pie­nui Gied­rė grei­tai su­mąs­tė, kaip ga­li­ma dau­giau už­si­dirb­ti. Pu­sę pri­melž­to pie­no dar par­duo­da­vo, o iš ki­tos pu­sės pra­dė­jo ga­min­ti varš­kę, svies­tą ir par­duo­ti Aly­taus tur­gu­je.

Ta­čiau ne­tru­kus jau­nai ūki­nin­kei gi­mė min­tis vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti pie­no par­da­vi­mo su­pir­kė­jams. „Gal­vo­ju, ko­dėl ne­ga­liu im­tis tik ga­min­ti varš­kę, svies­tą, sū­rius, kam rei­kia dar ir pie­ną par­da­vi­nė­ti? Ma­čiau, kad ma­no pro­duk­tai žmo­nėms pa­tin­ka, jie per­ka. Vie­toj bu­vu­sios vy­ro tė­vo kal­vės įsi­ren­gėm ga­my­bai rei­ka­lin­gą vir­tu­vę, iš­si­ė­miau ve­te­ri­na­ri­nę pa­žy­mą ir, kaip sa­ko­ma, pra­dė­jau sa­vo šei­mos ver­slą“, – min­ti­mis da­li­ja­si G.Va­ran­kie­nė.

Ga­min­ti sū­rius iš­mo­ko pa­ti

Ga­min­ti varš­kę ir svies­tą Gied­rei bu­vo ne nau­jie­na. Ta­čiau rei­kė­jo iš­mok­ti da­ry­ti sū­rius. „Nu­va­žia­vau pas vie­ną to­kią kai­mo mo­te­rį. Tie­siog ne­ga­lė­jau ap­si­kęs­ti tvy­ran­čio kva­po, o du­ji­nė ko­kia… O ji man ir sa­ko: taip bus ir pas ta­ve“, – me­na Ku­me­čių kai­mo gy­ven­to­ja.

Ir iš kar­to pa­reiš­kia, kad pas ją nei blo­gų kva­pų, nei ne­iš­va­ly­tos du­ji­nės vi­ryk­lės nie­ka­da ne­ra­si. Ir iš tie­sų, pas ją lau­ko vir­tu­vė­je ide­a­li tvar­ka – vis­kas nu­šveis­ta, šva­rūs rank­šluosčiai ir stal­tie­sės, o pa­ga­min­ti sū­riai su­ri­kiuo­ti šal­dy­tu­ve.

Juos ga­min­ti iš­mo­ko pa­ti. Kaip sa­ko, pra­džio­je te­ko ir iš­mes­ti, bet už­te­ko kan­try­bės pa­siek­ti tiks­lą – pa­pras­tiems varš­kės ir sal­diems sū­riams su­si­ras­ti pir­kė­ją.

Da­bar mo­te­ris kar­tą per sa­vai­tę su sa­vo ga­mi­niais vyks­ta į Sim­no tur­gų, ne­ma­žai pir­kė­jų at­vyks­ta ir į na­mus. Ant­rus me­tus tuo už­si­i­man­ti Gied­rė šian­dien tu­ri apie 30–40 nuo­la­ti­nių pir­kė­jų. Da­bar per sa­vai­tę pa­ruo­šia apie 60, va­sa­rą – net apie 150 sū­rių.

„Dar­bas tik­rai ne­leng­vas, vis­ką tu­ri pa­da­ry­ti ran­ko­mis. Ir dar, kaip sa­kau, rei­kia tu­rė­ti dvi­gu­bas akis, kad kaž­ko blo­gai ne­pa­da­ry­tum, kad ne­pra­ras­tum pir­kė­jo“, – at­vi­rau­ja Gied­rė.

Šian­dien jai iš tie­sų se­ka­si – ne­at­si­gi­na už­sa­ky­mų, ypač svies­to, ku­rio pir­kė­jų jau tu­ri iki Ka­lė­dų.

Ne­jau­čia kon­ku­ren­ci­jos

Ku­me­čių kai­mo ūki­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar­ti­nis jos ver­slas tik­rai ne­nuos­to­lin­gas, tik rei­kia la­bai daug dirb­ti, tie­siog at­si­da­vi­mo dar­bui. Gied­rė dėl sa­vo ga­mi­nių kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čia, tik gal kai ku­rių žmo­nių pa­vy­dą, kad se­ka­si.

„Aš daug kam sa­kau: im­ki­tės to­kio ver­slo ir jūs, ne­par­duo­kit tik ža­lio pie­no. Bet, kaip pa­ste­biu, žmo­nės la­bai ne­no­ri dirb­ti, tik de­juo­ja, kaip vis­kas blo­gai. Ži­no­kit ir mums nė­ra leng­va. Ke­tu­rias kar­ves pa­si­mel­žiu ran­ko­mis, kar­tais ma­ma pa­de­da. Vy­ras dir­ba stog­den­giu, bet ir jis ūky­je mė­žia, gir­do gy­vu­lius. Tu­rim de­vy­nis hek­ta­rus že­mės, ir ją rei­kia dirb­ti, pri­žiū­rė­ti. Duk­ros ga­li pa­dė­ti tik va­sa­rą, kai ne­si­mo­ko“, – apie gy­ve­ni­mo kai­me kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja G.Va­ran­kie­nė.

Sa­vo šei­mos ver­slo Gied­rė ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti kol leis svei­ka­ta, nes dar daug yra pla­nų. „Mes kiek­vie­nais me­tais kaž­ką at­si­nau­ji­na­me. Ne­se­niai mer­gai­tėms įren­gė­me kam­ba­rius ant­ra­me na­mo aukš­te, va­sa­rą pla­nuo­ja­me pa­si­sta­ty­ti pir­tį, vis­ko rei­kia“, – tvir­ti­na jau­na ūki­nin­kė.

Ar­tė­jan­čioms Ka­lė­doms prie na­mo kie­me jau pa­sta­ty­ta ir eg­lu­tė. Tik puoš­ti dar ne­si­no­ri, kol dan­gus ne­pa­be­ria snie­go. O ji tik­rai šven­tiš­kai su­švis, kaip ir šių jau­nų žmo­nių sie­kiai kai­me gy­ven­ti gra­žiau ir ge­riau.

Alma MOSTEIKAITĖ