Jurbarko rajono ūkininkų žieminių rapsų laukus šiemet nusiaubė stirnos. Nemažai žalos pridaro ir bebrai, užtvenkdami griovius bei upelius.

Eina kaip į šėryklas

Vosbutų kaimo (Seredžiaus sen., Jurbarko r.) ūkininkai rapsų pasėlius saugo tiek dieną, tiek naktį. Vyrai stirnas ir elnius vaiko važinėdami džipais, nes žvėrys ateina į rapsų laukus kaip į savo šėryklas.

Ūkininkai suskaičiavo, kad į pasėlius atklysta net 50–60 stirnų bandos. Gyvūnai ne tik iškrapšto augalus, bet ir juos nugraužia. Išbaidytos stirnos nubėga į pamiškę, bet po kurio laiko vėl sugrįžta. Vyrai į laukus atrideno šieno ritinį, bet šienas stirnų nesudomino.

Anot jurbarkiečių, šie gyvūnai padaro žalos ne tik rapsams, bet ir javams – pernai iš 30 hektarų tik pusę tonos grūdų teprikūlė. O paprašyti pagalbos medžiotojai tik rankomis skėsčioja, nes medžioti stirnas ir elnius draudžiama.

Nuostoliai dideli

Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos vadovo Raimundo Jovarausko teigimu, šiuo metu labiausiai ūkininkų pasėliams kenkia būtent stirnos ir elniai, besiganantys žieminiuose rapsuose, vėliau jie ima lankytis kviečių laukuose. Šiame rajone šie dailūs ir grakštūs gyvūnai pridaro daugiau nuostolių nei šernai. Dienos metu žmonės mato traukiant į laukus didelius jų pulkus.

„Nežinau, kaip vertina gamtosaugininkai, bet, mano manymu, stirnų populiacija (bent jau Jurbarko rajone) greitai didėja. To padarinius ypač pajuto žieminių rapsų pasėliai“, – teigė R.Jovarauskas.

Anot jo, stirnų daroma žala kai kurie žemdirbiai pradėjo skųstis prieš trejus metus, o dabar bėdų dėl jų turi ūkininkai visame Jurbarko rajone. Žiemos metu ir vos jai pasibaigus stirnos išmindo pasėlius ir nuskabo labai daug žieminių rapsų. R.Jovarausko teigimu, jo 15 hektarų lauke vienu metu ganosi apie 30 stirnų.

„Kai tokia kaimenė kiekvieną dieną skabo žieminius rapsus, mindo pasėlius, tikėtis derliaus beveik neįmanoma. Bandžiau baidyti, bet kaip tai padaryti?“ – klausė R.Jovarauskas.

Stirnos tiek išdrąsėjo, kad jau nelabai kreipia dėmesio į jas vejantį žmogų. Ūkininkams po žiemos nelengva suskaičiuoti jų padarytus nuostolius. Pasak R.Jovarausko, kai rapsai pradės vegetuoti, atžels, tada pasimatys, kiek yra nuėsta, kur plikos vietos.

„Dirba“ bebrai ir sparnuočiai

Jurbarkiškiai ūkininkai daug problemų turi ir su bebrais, kurie užtvenkia nutekamuosius griovius ir taip daro žalą melioracijos įrenginiams. Vėliau, kai pribręsta kviečiai, jie nevengia ir į laukus ateiti.

Pasak Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos vadovo R.Jovarausko, bebrų populiacija jų rajone irgi nemenka, nes rajono teritorijoje yra nemažai upelių ir griovių. Tačiau medžiotojai stengiasi jų populiaciją reguliuoti. „Dabar bebrų medžioklė prasidėjusi, tai tikimės, kad kažkiek jų čia sumažės“, – vylėsi R.Jovarauskas.

Bebrų kaimynyste nelabai džiaugiasi ir vilkaviškiečiai. Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos vadovė Onutė Kartavičienė pasidžiaugė, kad, užtvėrus sieną su Rusija ties Vištyčiu, jų rajone mažiau pastebima vilkų ir šernų. Tačiau ūkininkai su nerimu žvalgosi į sugrįžtančių paukščių pulkus. „Parskrenda gervės, gulbės, žąsys... Lyg ir labai gražu jas stebėti, bet kai iki 100 paukščių nusileidžia į pasėlius, džiaugsmo nebelieka...“ – teigė O.Kartavičienė.

Kitaip nebus

Arūnas Pranaitis, Žuvinto biosferos rezervato direktorius

Būtų negerai, jei pritartume norui išnaikinti laukuose visa, kas juda, išskyrus traktorių. Statistika sako, kad stirnų laukuose, jei ir gausėja, tai labai nežymiai. Taip, jos dabar jaučiasi drąsesnės, dideliuose laukuose dažnai ganosi didesniais būreliais, bet stirnos juk nenutrypia laukų kaip stumbrai. Tad ūkininkams kaltinti jų ypatinga žala nederėtų.

Tuo metu migruojančių žąsų ir gervių skaičius pastebimai auga, o mūsų vietinių perinčių paukščių rūšių –nuo vieversių, kielių iki kurapkų – laukuose ir pasėliuose tragiškai mažėja. Migruojantiems paukščiams šiuolaikinis ūkininkavimo modelis yra palankus – dideli monotoniški pasėlių plotai, viliojančios kultūros, mažėjantis sodybų skaičius, galiausiai jiems palanki klimato kaita. Pilkųjų žąsų, kurių didelė dalis peri Lietuvoje, baltakakčių žąsų, baltaskruosčių berniklių gausėjimas akivaizdus. Tačiau jų daromos žalos tikrai negalima prilyginti stichiniam reiškiniui.

Tačiau turime aiškiai pasakyti: per dideli nuostoliai ūkininkams turi būti atlyginami. Ūkininkams reikėtų nedelsti ir kreiptis į laukinių gyvūnų padarytų nuostolių įvertinimo komisijas savivaldybėse ir gauti kompensacijas už patirtus nuostolius, nes kitą civilizuotą būdą šiai problemai išspręsti vargu ar rasime.

Manyčiau, reikėtų skųstis ne bebrais, o medžiotojais, kurie neatlieka savo pareigos ir nereguliuoja neperspektyvių bebraviečių. Melioracijos sistemose neturėtų būti toleruojami šie žvėreliai.

Kompromisas – taikus sambūvis

Eugenijus Tijušas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei

Vieni išgyvena, kad gyvūnai nyksta, kiti – kad jų per daug. Vienintelis būdas rasti kompromisą yra taikus sambūvis. Blogai, kad stirnos nuėda rapsus, kita vertus, pamenu vieno profesoriaus, agronomijos specialisto pasakymą, kad, stirnoms nuėdus rapsus, šie šakojasi ir jų išauga daugiau.

Medžiotojas yra tarpininkas, bandantis reguliuoti gyvūnų gausą. Bet egzistuoja ir kitoks požiūris į medžiotoją – jis laikomas žudiku. Bet kai kur nors kam nors ką blogo žvėrelis padaro, prasideda dejonės – kur žiūri medžiotojai? Kaip mums įtikti visiems? Į šį klausimą sunku atsakyti, o gal ir visai neįmanoma...