Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Spalvingos senatvės dienos Vainių vienkiemyje

Netoli Veiviržėnų, atokiau nuo vieškelio, bet ne užkampyje, Vainių kaime, įsikūręs Juozas Antužis su gyvenimo drauge Izolda Petrikauskiene sukūrė svajonių pasaulį, įprasmino savo tautinius jausmus, meilę gamtai. Jų išmoningai tvarkoma sodyba – pavyzdys, kad senjorai, darydami gražius dalykus, jaučiasi laimingi ir pakylėja kitų dvasią.

Daržus pavertė grožio sala

Veiviržėnų miestelio žmonės įpratę puošti, gražinti savo sodybas, kiekvienas vis kažką naujo, išskirtinio sugalvodamas. Kaimynystėje įsikūręs, šį mėnesį 80-metį minėsiantis J. Antužis irgi nenusileidžia – savo vienkiemyje puošiasi kaip išmano. Ir pro ausis praleidžia kaimynų žodžius – ir kas tą grožį čia matys...

„Važiuodama per kaimus stebiu sodybas. Pagalvoju, kad labai ligotas žmogus gyvena, jei nematau gėlelės“, – savo požiūrį atskleidė Izolda. Taigi abu su Juozu negaili nei laiko, nei jėgų, nei pinigų tvarkydami erdvią sodybos teritoriją.

J. Antužis, metų naštos slegiamas, sunkių operacijų iškankintas gyvenimo džiaugsmą atranda vis kažką darydamas, meistraudamas, puošdamas. O po to grožėdamasis tuo, ką padaręs.

Kadaise prie trobos buvęs kolūkiečio sklypas, tuomet padėjęs išsimaitinti, dabar paverstas grožio sala. Vietoj daržų, bulvių ir javų – gėlynai, įvairios skulptūrėlės, tvenkinys su spalvingomis vandens lelijomis, dailiu tilteliu, išmoningomis instaliacijomis, kompozicijomis. Daug ką patys sukūrė, kai ką nusipirko ir viską suderino. Kiekvieną savaitę reikia pjauti veją, žaliuojančią nemažame plote. Juozas įsigijo modernią žoliapjovę ir tai labai palengvina darbą.

Brangiau už arklį

Juozas visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo kolūkyje, savo ūkyje. Ir dabar Izolda įvardija vieną blogybę: per daug dirba. Užsukęs į sodybą nesuabejosi, jog čia gyvena ūkininkas: žalioje vejoje, buvusiame darže, – vežimą tempiantis arklys. „Kaip gyvas, – didžiavosi Juozas ir ėmė pasakoti, kaip ilgai ieškojo meistro, kuris padarytų tokią gražią arklio skulptūrą. – Meistrą radome Inkakliuose, jis ūkininkas, todėl ir pasisekė.“ Arklys tempia autentišką vežimą, išlikusį nuo kolūkio laikų. Savo nagingomis rankomis atnaujino, pakinkė arklį senoviniais pakinktais, gautais iš giminaičio – tokių neberasi. Bet niekas negali Juozui atsakyti, kiek kainavusi ši skulptūra. Ogi sumokėjo 4 tūkst. litų – dvigubai daugiau nei gyvas arklys tuomet kainavo. Juozui nepigiai atsiėjo įprasminti savo meilę arkliui. „Bet žiemą vasarą – nei šerti, nei girdyti“, – juokavo vyras. Rudenį jis pakinko arklį į plūgą, o vežėčias – į pastogę.

Sumanymai gimsta dviese

J. Antužis ilgai suko galvą, ką daryti su jo sodyboje pakelėje suverstais akmenimis. Izolda davė mintį sumūryti pilį, kaip Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Prieš porą metų pradėjęs mūryti aną pavasarį baigė. Suplevėsavo istorinė vėliava, šalia pražydo gėlių darželis. Tolėliau puikiai dera kažkieno pasodintas ąžuolynas – lietuviams šventa vieta. Tai paskutinis Juozo darbas. Dažnai savo pilį aplanko su Izolda, pasėdi ant suolelio, o kai neišeina iš namų, pasižiūri pro langą. Iš ten matyti ir pilis, ir arklys. „Geroje vietoje pastatyta“, – džiaugėsi abu.

Vakarais abu išeina pasivaikščioti, pasigrožėti savo sodybos aplinka. „Ateiname prie tvenkinio, kai leidžiasi saulė. Kaip gražu – nors verk“, – širdį atvėrė Juozas. Čia abu su Izolda sukūrė medinių instaliacijų: ji piešė banginius, pingvinus, delfinus, o jis išpjaustė, taip pat sumeistravo dailų tiltelį. Ir dar padirbino ąžuolinius muzikantus – Juozui labai patinka akordeono muzika. Jis net šį instrumentą nupirko Izoldai, kad ši jam pagrotų. Klausosi Juozas nesulaikydamas ašarų.

„Juozas supratingas, jautrus – myli gamtą, kiekviena gėlele grožisi, – negailėjo pagyrimų Izolda. – Mes tariamės, ką ir kaip daryti. Mes laimingi, nes mūsų nuomonės sutampa, randame bendrą kalbą.“ Čia apsigyvenus išsipildė jos svajonė sukurti gražią aplinką. Abu tvarkosi, kaip jiems atrodo gražu, negalvodami, kas bus čia, kai jų nebebus. „Dar daug planų yra“, – šyptelėjo Juozas. „Gyvenimas gražus“, – ištarė bendraamžė Izolda.

 

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.

banga,logo

Rekomenduojami video