Josvainių seniūnijos (Kėdainių r.) socialinės darbuotojos Virginijos Cukanovienės kabinete sutikome žmonių, kurie, kaip patikino specialistė, norėdami išsipasakoti, išsakyti savo skaudulius, aplanko ją kone kiekvieną dieną. Kartais sunku suvokti, koks iš tiesų nelengvas ir daug pastangų reikalaujantis yra socialinis darbas, tad su Virginija ir šnekamės apie šį darbą dirbančio žmogaus kasdienybę, jo keliamus iššūkius.

Daugelio nuomonė klaidinga

Šių dienų žmonės socialinius darbuotojus laiko svetimų bėdų šalintojais. Kaip yra iš tikrųjų, ar vyraujanti nuomonė teisinga?

Daugelis mano, kad socialinis darbuotojas yra už viską atsakingas ir turi padėti kitiems susitvarkyti gyvenimą, išmokyti gyventi savarankiškai, spręsti kasdienes problemas. Tačiau tokia nuomonė tikrai klaidinga. Visada sakau, kad pirmiausia žmogus yra atsakingas pats už save, kiekvienas turime stengtis nugyventi savo gyvenimą pats. Taip, socialinis darbuotojas gali patarti, gali padėti įvertinti situaciją, tačiau nereikėtų pamiršti, kad pirmiausia žmogus dėl savęs, dėl savo gerovės turi stengtis pats.

Papasakokite, kokias bėdas dažniausiai tenka spręsti? Dėl ko kreipiasi gyventojai?

Sprendžiamos problemos aktualios daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje. Socialinis darbuotojas turi padėti žmogui prisitaikyti ir gyventi šeimoje, ugdymo įstaigoje, bendraamžių ar draugų grupėje, darbe ir kituose socialiniuose kontekstuose. Sudėtingiausia socialinį darbą dirbti su rizikos šeimomis, kurių problemos – tarsi užburtas ratas.

Pagalba teikiama ne tik prastai gyvenantiems asmenims – juk socialinių problemų gali kilti bet kuriam iš mūsų. Anksčiau pagyvenusiais žmonėmis labiau rūpindavosi artimieji, vaikai, dabar situacija labai keičiasi, tad tenka prisidėti ir prie pagalbos mūsų krašto senoliams.

Mūsų seniūnijoje nėra didelio nedarbo, rizikos šeimų mažai. Tuo tikrai galime pasidžiaugti. Aišku, sunkumų būna – kaip ir visur. Pastaruoju metu didėja senolių apgyvendinimo vadinamuosiuose senelių namuose poreikis, tenka  nemažai laukti , kad gautų ilgalaikę globą. Atsiranda tokių senelių, kuriais vaikai tiesiog negali pasirūpinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Taip pat be galo trūksta mobilios pagalbos. Dėl šios priežasties vaikams neprieinami dienos centrai – tai mažina užimtumą. Mokykloje organizuojami renginiai, užsiėmimai, bet atvykę į Josvainius vaikai dažnai neturi kaip grįžti vakare namo į aplinkinius kaimus, tad juose negali dalyvauti. Glaudžiai bendradarbiaujame su mokykla, puikiausiai sutariame ir tokias problemas bandome spręsti bendrai, tačiau pastebėjimų, ko vis dar trūksta, visada atsiranda. Ir šioje situacijoje kuo puikiausiai galime įžvelgti jaunosios kartos užimtumo stokos padarinius – neturėjimas kuo užsiimti dažniausiai skatina potraukį prie beverčių, nenaudingų ir žalingų įpročių, kurie perauga į sudėtingas problemas vėlesniais gyvenimo tarpsniais. Tad į mūsų ateitį, į vaikus, į jų švietimą reikėtų sutelkti visas pajėgas ir stengtis, kad jie eitų kuo gražesniu ir doresniu keliu.

Kitų žmonių bėdos nepaveikia jūsų pačios?

Dažnai mamos ateina pasikalbėti apie savo paauglius vaikus, pasidalyti bėdomis. Jos nori gauti patarimų, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje.

Visada įsijaučiu į tą situaciją. Kartais naktį pabundu ir susimąstau, ar tas vaikas, apie kurį kalbėjomės, grįžo į namus, ar problemos išsisprendė. Kai atsiduodi savo darbui, taip būna. Juk ir aš auginau vaikus, todėl tikrai suprantu, kada būtina pagalba, kada būna sunkiausia tėvams.

Mokėjimas maloniai bendrauti, nuoširdumas, kantrumas... Kokių dar asmeninių savybių reikalauja ši profesija?

Visiško konfidencialumo. Visada turi žinoti, ką pasakyti, ir neatskleisti vieno žmogaus asmeninių problemų kitam. Viskas privalo likti tik tarp manęs ir žmogaus, o kabineto sienos dar neišmoko kalbėti (šypsosi). Labai svarbu įgyti žmonių pasitikėjimą, nes be jo problemos sprendimas gali būti bevaisis. Aš tą jaučiu, žinau, kiek ir ką galiu pasakyti.

Glaudžiai bendraujame su kolegėmis, pasikalbame apie seniūnijų problemas, pasidalijame, ką išgyvenome, tačiau jokiu būdu negalima asmeninės informacijos ar patikėtų paslapčių tiesiog imti ir išpliurpti prie kavos puodelio. Taip pat reikia sugebėti atjausti kitą žmogų sudėtingoje situacijoje. Reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti žmogų tokį, koks jis yra. Empatija – viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo vertybių.

Kaip sugebate išsaugoti puikią nuotaiką ir šypseną veide kasdien akis į akį susidurdama su liūdnąja gyvenimo puse?

Būna visokių dienų, tačiau stengiuosi visada būti mandagi, deramai kalbėti ir bendrauti su žmogumi, suteikti paslaugas, dėl kurių jis atėjo.

Pasitaiko ir blogesnių dienų, kai sveikata sušlubuoja ar būna prasta savijauta, tada galbūt šypsena dingsta nuo mano veido, bet kas benutiktų, stengiuosi su žmonėmis elgtis pagarbiai ir mandagiai.

Išlikti savimi prisiklausius liūdnų istorijų, problemų man padeda blaivus protas. Ne veltui mokėmės, kaip turime dirbti, kaip emocijas skleisti, nereaguoti į visas situacijas jautriai. Žinoma, būna, ateina žmonių, kuriems širdį skauda dėl sergančių vaikų, tada jau ir man suspaudžia širdį, tačiau stengiuosi išlikti tvirta ir nuoširdžiai patarti, pagelbėti.

Dirbti socialiniu darbuotoju – didelis iššūkis. Kodėl pasirinkote šią profesiją?

Nuo mokyklos laikų buvau komunikabili, greitai rasdavau kalbą net su nepažįstamais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad moku bendrauti ir su mažais, ir su vyresniais, ir su pagyvenusiais – bent jau man taip atrodo. O viskas prasidėjo seniai... Mano viso gyvenimo patirtis – darbas su žmonėmis. Esu kaunietė. Po mokslų Kaune dirbau prekyboje. Kai 1996 m. persikėlėme gyventi į Josvainius, turėjome nuosavą šeimos versliuką, taigi taip pat tekdavo daug bendrauti su vietos gyventojais. Gyvendama kaime tapau bendruomenės pirmininke, seniūnaite, net 10 metų dirbau Josvainių pašte. Patirtis gyvenant kaime, mažoje erdvėje, mažoje bendruomenėje padėjo pažinti žmones, išmokti analizuoti jų poelgius.

Taigi praktiškai visa mano veikla iki tol, kol įsidarbinau socialine darbuotoja, buvo su žmonėmis. Aš ją net prilyginčiau socialiniam darbui, juk ir dabar paštininkai kaimo vietovėse iš dalies atlieka socialinio darbuotojo padėjėjo funkcijas. Jie pasiekia atokiausius kampelius pristatydami laiškus, siuntas ir kartu bendrauja tiesiogiai su visais.

O ar susidūrėte su kokiais nors iššūkiais bendruomenėje?

Didžiausią iššūkį patyriau ne pradėjusi dirbti, o tuomet, kai atvykau ir dar nieko nepažinojau. Dabar Kėdainiuose turiu daugiau pažįstamų nei Kaune. Kėdainiai yra mano gimtasis miestas – aš čia gimiau. Josvainiuose augau, čia ir mano seneliai gyveno, todėl ne vieną vasarą čia esu praleidusi.

Tai ir pastūmėjo sukūrus šeimą atvykti į Josvainius, nusipirkti namą ir ramiai gyventi. Tačiau kai po šitiek metų čia grįžau, daug kas buvo pasikeitę, žmonių jau nepažinojau, todėl man buvo tarsi iššūkis su visais susibendrauti. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad esu ten, kur ir turiu būti.

Kas labiausiai džiugina, o kas sunkiausia šiame darbe?

Džiugina tai, kad palaikome glaudžius ryšius su seniūnijos bendruomenių pirmininkais, seniūnaičiais. Visada galiu į juos kreiptis ir jie neatsisako pagelbėti: suteikia reikiamą informaciją, prireikus kartu važiuoja pas šeimas. Net ir savaitgaliais neigiamo atsakymo neišgirstu, tad tikrai nesijaučiu vieniša.

Socialinį darbą dirbame dviese. Visi seniūnijos darbuotojai puikiai sutaria, vienas kitam padeda. Visas problemas stengiamės spręsti bendrai, todėl tikrai negaliu teigti, kad žmonių bėdos užverstos ant manęs vienos.

Taip pat labai noriu pasidžiaugti puikiomis kolegėmis visame Kėdainių rajone – labai glaudžiai bendradarbiaujame, iškilus problemai, konsultuojamės, dalijamės patarimais. Kiekvieną mėnesį organizuojami socialinių darbuotojų pasitarimai, kuriuose dalyvauja Socialinės paramos skyriaus, vaiko teisių specialistai – čia mes išsianalizuojame visus aktualius tuo metu klausimus, pasitardami randame ir aptariame jų sprendimo būdus.

Džestina Borodinaitė