Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Skersvėjis ar šaltojo karo gūsis?

Ką reiškia Londono ultimatumas Maskvai dėl cheminio ginklo panaudojimo Didžiosios Britanijos teritorijoje: bandymą išsaugoti orumą ar konfrontacijos su Kremliumi pradžią?

Tie patys siužetai

Vos per savaitę Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai pašlijo iki ribos, neregėtos nuo „geležinės ledi“ Margaretos Thatcher laikų. 1985-aisiais, tepraėjus vos pusmečiui nuo Michailo Gorbačiovo politinio vainikavimo Sovietų Sąjungos lyderiu, neapsikentusi vis įžūlėjančio sovietinio šnipinėjimo Didžiojoje Britanijoje, premjerė M.Thatcher vienu mostu išsiuntė iš Londono 31 Sovietų Sąjungos diplomatą ir žurnalistą. To pasaulis seniai nebuvo matęs. Po vieną kitą šnipinėjant sugautą sovietų diplomatą neretai išsiųsdavo Vakarų vyriausybės, bet išvyti iškart 31 (britai po poros dienų išsiunčiamųjų sąrašą dar pailgino) retai kuri ryždavosi. Tiesa, precedentų būta: 1971 m. už šnipinėjimą iš Didžiosios Britanijos išsyk buvo išsiųsti 105 Sovietų Sąjungos piliečiai.

Šaltojo karo epochos šnipų žaidimai vyko pagal taisykles, kurių laikydavosi abi pusės. Sugauti šnipinėjant užsienio diplomatai būdavo išsiunčiami, kai kurie tylomis, kai kurie – su viešumo fanfaromis. Tie, kurie neturėjo diplomatinių pasų, būdavo teisiami, kai kurie po kalėjime praleistų metų būdavo išmainomi į sučiuptus priešo šnipus. Ne viena viešumon iškilusi šnipinėjimo istorija tapdavo romanų ar kino filmų scenarijų pagrindu, tačiau po šaltojo karo pabaigos, prasidėjus M.Gorbačiovo „perestroikai“, o vėliau sugriuvus Sovietų Sąjungai, šnipų trilerio žanras tapo nebeaktualus ir nugrimzdo užmarštin.

S.Skripalis, Rusijoje už tėvynės išdavimą atlikęs dalį kalėjimo bausmės, dabar Anglijos ligoninėje grumiasi dėl savo gyvybės. Scanpix nuotr.

Jį vėl atgaivino stebėtinas buvusio KGB pulkininko Vladimiro Putino politinis skrydis į Rusijos valdžios viršūnę. Jam įsitvirtinus Kremliuje, slaptų ardomųjų operacijų taktika – iš pradžių prieš silpnesnes šalis kaimynes, o vėliau ir prieš didžiąsias Vakarų valstybes – vėl sugrįžo į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos praktiką. Į akis krito ir pasikeitęs požiūris į perbėgėlius, buvusius rusų slaptųjų tarnybų karininkus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukusius į Vakarus ir pradėjusius bendradarbiauti su tų šalių žvalgybininkais. Maskva pasiuntė aiškų signalą: išdavikai bus persekiojami bet kuriame pasaulio kampelyje ir baudžiami mirties bausme. Ne vien buvę Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB), Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) ar karinės žvalgybos (GRU) karininkai, bet ir žymūs politinės opozicijos atstovai, verslininkai bei žurnalistai, patekę į asmeninių Rusijos prezidento priešų sąrašą.

Atominė ir cheminė atakos

2000 m. iš Rusijos į Didžiąją Britaniją pasitraukusio buvusio KGB ir FSB karininko Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas poloniu, itin radioaktyvia medžiaga, 2006 m. turėjo tapti šaltu dušu visiems Kremliaus priešams. Londono centre surengta parodomoji egzekucija sakyte sakė, kad niekas ir niekur neišvengs atpildo. Nors Maskva iki šiol kategoriškai neigia įvykdžiusi šį nusikaltimą, atliktas kruopštus tyrimas nedviprasmiškai rodo Kremliaus pusėn: nužudymo įrankis – radioaktyvioji medžiaga – buvo pagamintas Rusijoje (nustatytas net konkretus reaktorius), minučių ir metrų tikslumu išsiaiškinta nusikaltimo vykdymo eiga (padėjo radiacinės taršos pėdsakai), nustatyti įtariamieji, Rusijos piliečiai, ir konkretus „Aeroflot“ lėktuvas, kuriuo šie po nusikaltimo išskrido į Maskvą. 2016 m. Londono Aukštojo Teismo teisėjas seras Robertas Owenas paskelbė atlikto tyrimo dėl A.Litvinenkos nužudymo išvadas, kuriose sakoma, kad nusikaltimas, sprendžiant iš įkalčių ir slaptos britų žvalgybos informacijos, veikiausiai buvo įvykdytas tuometinio FSB direktoriaus Nikolajaus Patruševo ir Rusijos prezidento V.Putino nurodymu.

Britrų policijos pareigūnams pagalbon atskubėjo ir kariškiai. Scanpix nuotr.

Nepaisant ne kartą Maskvos kartotų pažadų padėti Didžiojoje Britanijoje vykdytam tyrimui dėl A.Litvinenkos nužudymo, Kremlius griežtai atsisakė išduoti Londonui įtariamuosius Andrejų Lugovojų ir Dmitrijų Kovtuną. Pirmasis netrukus Rusijoje buvo apdovanotas ir tapo Rusijos Dūmos deputatu.

Lygiai taip pat Rusijos atstovai kategoriškai neigia, kad ši šalis gali būti kaip nors susijusi su prieš savaitę Pietų Anglijoje, Solsberio mieste, įvykdytu išpuoliu prieš buvusį GRU karininką Sergejų Skripalį ir jo dukrą Julią. Jis 1995 m. buvo užverbuotas Didžiosios Britanijos žvalgybos, 2004 m. demaskuotas, nuteistas kalėti, o 2010 m. kartu su kitais iškeistas į Vakaruose sugautus rusų šnipus. Šių metų kovo 4 dieną S.Skripalis ir iš Maskvos atskridusi jo 33 metų duktė buvo rasti skverelyje prie vieno prekybos centro katatoniškos būklės, keistai sustingę. Nugabenus juos į ligoninę ir paėmus kraujo, šlapimo bei seilių mėginius buvo nustatyta, kad jie kone mirtinai apnuodyti kažkokia nervus paralyžiuojančia medžiaga.

Pasijuokė iš ultimatumo

Policijai pradėjus didelio masto tyrimą ir pasitelkus britų kariuomenės cheminių ginklų specialistus buvo nustatyta ir konkreti substancija. Ją ketvirtadienį savo kalboje Didžiosios Britanijos parlamente įvardijo premjerė Theresa May: tai buvo kovinės nervus paralyžiuojančios dujos kodiniu pavadinimu „Novičiok“. Ši medžiaga buvo sukurta Sovietų Sąjungoje 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį siekiant apeiti pasirašytos cheminių ginklų uždraudimo sutarties monitoringo priemones. „Novičiok“ tipo kovinių medžiagų negalėjo aptikti tuometinės cheminių ginklų kontrolės priemonės. Nors pernai Rusija oficialiai pranešė sunaikinusi paskutines savo cheminių ginklų atsargas ir dabar tvirtina nieko bendra su Skripalių apnuodijimu neturinti, tokiais pareiškimais mažai kas tiki. Juk visi puikiai žino, kad Krymo pusiasalį nuo Ukrainos atplėšę ginkluoti „mandagūs žmogeliai“ buvo vietiniai aktyvistai, o ne Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai, kad Rytų Ukrainos separatistų ginkluotėje esantys tankai, haubicos, šarvuočiai buvo įsigyti „Vojentorg“ parduotuvėse, kad keleivinį lėktuvą virš Ukrainos 2014 m. vasarą numušė patys ukrainiečiai, o ne iš Rusijos atvežto raketinio komplekso „Buk“ įgula (kuri tyrėjų jau įvardyta konkrečiomis rusiškomis pavardėmis).

Ar premjerei T.May užteks narsos atsakyti Rusijai taip, kad ji ilgam įsimintų? Scanpix nuotr.

Viešai paskelbtų prielaidų, kad prieš S.Skripalį ir jo dukrą cheminį ginklą panaudoję asmenys susiję su Rusija, vis daugėja. Paaiškėjo, kad buvęs Rusijos žvalgybininkas buvo pažįstamas ir talkino vienam britų žvalgybos pareigūnui, dalyvaujančiam JAV prezidento D.Trumpo galimų ryšių su Kremliumi tyrime, kad S.Skripalis būgštavo dėl savo gyvybės ir prieš kelias dienas oficialiai kreipėsi dėl to į vietos policiją. Netrukus po pasikėsinimo vieno populiaraus Rusijos TV kanalo vedėjas paskelbė, kad būti išdavikais tampa dar pavojingiau, ypač Anglijoje. Tą pačią dieną prezidentas V.Putinas, amerikiečių žurnalistės paklaustas, kokio dalyko negalėtų atleisti, atsakė: „Išdavystės“. Britų detektyvai skelbia artimiausiu metu žinosiantys konkrečių įtariamųjų pavardes, taigi, tikėtina, kad tyrimas yra smarkiai pasistūmėjęs į priekį.

Didžiosios Britanijos premjerė, pareikalavusi Maskvos atsakyti, ar ji susijusi su cheminio ginklo  panaudojimu Solsberyje, o jei ne, ar kontroliuoja savo cheminio ginklo atsargas (kurias skelbėsi neva sunaikinusi), atsakymo į ultimatumą negaus. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas penktadienį pareiškė, kad Maskva neatsakys į premjerės T.May klausimus. Ultimatumo laikas baigiasi šeštadienį. Artimiausiomis dienomis pamatysime, kokių veiksmų Londonas imsis prieš cheminio ginklo panaudojimu prieš civilius Solsberyje įtariamą Maskvą. Greičiausiai jie bus tik simboliniai ir apsiribos kieta retorika bei kelių diplomatų atšaukimu, galbūt ir Rusijoje vyksiančio pasaulio futbolo čempionato boikotavimu (gali nesiųsti oficialios delegacijos). Juk pati T.May, būdama vidaus reikalų ministre, stengėsi kaip įmanoma nutildyti skandalą dėl A.Litvinenkos nužudymo, nenorėjo išsamaus viešo tyrimo, kurio reikalavo jo našlė. Politinis stuburas per naktį neatsiranda ir nesutvirtėja, kad ir kokie įvykiai verstų keisti įprastinę nuolaidžiavimo grėsmingiems ir pavojingiems laikyseną. O juk taip norėtųsi šiuo požiūriu suklysti...

Rekomenduojami video