Balandį šernai tradiciškai traukia į pievas ieškoti grambuolių lervų, augalų šaknų ir kito jiems patrauklaus maisto. Ganyklos taip išrausiamos, kad išvydus sunku patikėti, jog tai padaryta ne traktoriumi. Dėl to ietis kryžiuoja medžiotojai ir ūkininkai. Pastarieji medžiotojus kaltina aktyvumo stoka. Šie ragina ūkininkus daugiau pastangų skirti savo turto apsaugai.

Ieško maisto

„Kol bus šernų, tol jie knis. Tai amžinas konfliktas“, – teigia Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas. Miško ekosistemai ši laukinių kiaulių veikla netgi naudinga, nes padeda deguoniui patekti į viršutinę paklotę. Tačiau pasėliams ar pievoms kenkia. Suardytame 5–7 cm storio dirvos sluoksnyje pažeidžiamos augalų šaknys, sudarkomas grunto paviršius, dėl to vėliau kyla šienavimo problemų.

Ypač šernus vilioja apleistos ganyklos. Jų dirvožemyje gausiai tarpsta įvairių augalų šaknys, susiformuoja palankios sąlygos klestėti grambuolių lervoms. Pastarosios – ypač šernų mėgstamas skanėstas, papildantis jų organizmą baltymais. Šie miško žvėrys neatsispiria ir kmynų šaknims, topinambams.

Pavasarį apleistos pievos beveik visur būna prisisėjusios kiaulpienių. Vos prasiskleidus skaisčiai geltoniems šių piktžolių žiedams, šernai į jų jūras traukia ganytis kaip karvės. Jie ne tik knisa pienių šaknis, bet ir šlamščia žiedstiebius. Medžiotojai net pasinaudoja šia šernų silpnybe, tykodami jų ramiose nuošaliose pamiškėse su vešliais kiaulpienių sąžalynais.

Mėgsta dykynes

Reguliariai atnaujinamos naudmenos, kuriose vykdoma nuolatinė sėjomaina, kai dirbama žemė keičiama pievomis, šernams nėra tokios patrauklios. Visų pirma, kultūrinėje pievoje augalų įvairovė ir jų šaknų pasirinkimas gerokai mažesnis. Ten ne taip palanku tarpti vabzdžių lervoms. Todėl stropiai prižiūrimos, šienaujamos pievos nėra šernų traukos objektas.

Kad šiems žvėrims priimtinesni užsistovėjusių žemių klodai, patvirtina ir jų išknistos pakelės, kelkraščiai. Jie tik iš pirmo žvilgsnio primena dykynę, kurioje vargu ar gali būti kokio maisto. „Pasirodo, atvirkščiai. Metų metais nejudinamoje žemėje natūraliai susiformuoja šernus viliojančios augmenijos šaknys. Kartu susikaupia plati masalo įvairovė, kaip antai, vabzdžių lervos, sliekai, pelių lizdai ir pan.“, – pasakoja V.Četrauskas.

Akylai stebėti

Savo laukais turėtų rūpintys ir šeimininkai. Į pievas vieną kartą užsukę šernai didelės žalos nepadaro. „Tranšėjos“ paprastai išrausiamos jiems darbuojantis keletą naktų ar net ištisą savaitę, todėl ūkininkai turėtų reguliariai apvažiuoti laukus ir, pastebėjęs invazijos požymius, išsyk pranešti medžiotojams.Saugoti laukus nuo žvėrių įsipareigoję medžiotojai šią veiklą vykdo visuomeniniais pagrindais. Tai nėra pagrindinis jų užsiėmimas, todėl jie neturi galimybių ištisomis naktimis tykoti šernų.

„Medžiotojai iš medžioklės anksčiau kaip dvyliktą pirmą valandą nakties negrįžta. Sumedžiojus šerną dar iki 3–4 valandos ryto užtrunkama, kol jis ištempiamas iš laukų, pargabenamas ir sudorojamas. O paskui reikia važiuoti į darbą, nes dauguma medžiotojų – dirbantys žmonės. Kiekvieną naktį toks režimas neįmanomas“, – sako medžiotojų klubo „Ąžuolynas“ prezidentas Vytautas Globys ir priduria, kad, norėdami patirti mažiau nuostolių arba užkirsti jiems kelią, ūkininkai turėtų imtis daugiau apsaugos priemonių – tverti ganyklas elektriniu piemeniu, baidyti šaudyklėmis ar triukšmu. Taip pat, V.Globio teigimu, žemdirbiai turėtų lauko nearti iki pat miško paklotės – pasitaiko, kad medžiotojas neturi kaip prieiti ar privažiuoti, kad galėtų tykoti žvėrių.

Dauguma ūkininkų jau sėkmingai naudoja technines šernų atbaidymo priemones, vadinamąsias garso patrankas. Tai dujinio užtaiso įrenginys, kurį užprogramavus kas tam tikrą laiką paleidžiamas šūvį primenantis garsas. „Problemiškose vietose įtaisytos šios atbaidymo priemonės pasiteisina. Be to, jos daugeliui įperkamos ir tikrai atsiperka, palyginti su galimais patirti per metus nuostoliais. Kiti apsaugos būdai, tokie kaip atvėrimai ar repelentai,yra ganėtinai brangūs“, – pripažįsta „Ąžuolyno“ prezidentas.

Atlyginama iš medžiotojų lėšų

Pagal šiuo metu nustatytą tvarką siekiama, kad medžioklės ploto vienetuose šernų populiacija 2017 m. balandžio 15 d. neviršytų 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 kv. km, t. y. kad šalies teritorijoje būtų iš viso ne daugiau kaip 25 tūkst. šernų. Pritaikius kovos su afrikiniu kiaulių maru priemones pagal rengiamos šernų medžioklės intensyvumą šis nurodymas turėtų būti įvykdytas.

Nuostoliai už daugiamečių pievų suniokojimą yra atlyginami kompensuojant ir derliaus, ir ganyklos atkūrimo kainą. Žala atlyginama iš savivaldybių disponuojamų lėšų, gautų už dalį surinktų medžiotojų mokesčių, taip pat iš medžiotojų klubų privačių lėšų. Dėl to vis daugiau būrelių ėmė drausti savo medžioklės plotus. Tiesa, siekiant gauti draudimo išmoką, apžiūros akte turi būti užfiksuota, ar buvo ir kokios buvo taikomos pasėlių apsaugos nuo galimos laukinių gyvūnų daromos žalos priemonės, ar laikytasi agrotechninių reikalavimų, ar laiku buvo pranešta medžiotojams, per kiek laiko sušaukta komisija, kada ūkininkas pastebėjo žalą ir kada pranešė.