Rusijos prezidento įsaku šalyje steigiama nacionalinė gvardija – nauja, jam tiesiogiai pavaldi „jėgos struktūra“, kariškių skaičiumi beveik prilygsianti Rusijos kariuomenei. Kam Kremliui prireikė šimtų tūkstančių gerai ginkluotų, puikiai apmokytų, aprūpintų ir ištikimų vyrų?

Esminis klausimas

Rusijos prezidento sumanymas, viešai pristatytas balandžio 5 d. jo pasirašytu įsaku dėl federalinės nacionalinės gvardijos pajėgų tarnybos steigimo, netikėtai užklupo ir daugumą Rusijos gyventojų, ir įvykius šioje šalyje sekančių užsienio apžvalgininkų. Rusijos vadovas mėgsta svarbiausias politines iniciatyvas pateikti nelauktai, be išankstinių viešų diskusijų šalies parlamente ar kitose federalinės valdžios institucijose. Tiesa, kalbos apie galimybę Rusijoje steigti kažką panašaus į Jungtinių Valstijų nacionalinės gvardijos, kuri iš esmės yra šalies kariuomenės rezervas, atitikmenį, sklandė jau ne vienus metus, tačiau V.Putino įsakas užminė didelę mįslę. Sprendžiant iš šio dokumento, skirtingai nuo JAV nacionalinės gvardijos, kuri tik ypatingais atvejais gali būti naudojama vidaus tvarkai šalyje palaikyti, būsimoji nacionalinė gvardija Rusijoje, kuri oficialiai bus vadinama „Rosgvardija“, bus naudojama „valstybės ir visuomenės saugumui užtikrinti, piliečių teisėms ir laisvėms ginti“. Naujoji „jėgos struktūra“, kaip Rusijoje įprasta vadinti statutines organizacijas, rūpinsis valstybės saugumo problemomis, o ne veiks kaip gerai paruoštas, tačiau ne nuolat naudojamas šalies kariuomenės rezervas.

V.Putino įsaku nacionalinės gvardijos pajėgos bus sudarytos iš dabartinių šios šalies vidaus kariuomenės dalinių, policijos specialiųjų greitojo reagavimo (SOBR) ir mobiliųjų ypatingosios paskirties (OMON) būrių, Operatyvaus reagavimo ir aviacijos specialiosios paskirties centro pareigūnų, taip pat ginklų apyvartą bei apsaugos paslaugas kontroliuojančių institucijų, įskaitant nežinybinę apsaugą, personalo. Šiuo metu Rusijos vidaus kariuomenėje tarnauja 200 tūkst. pareigūnų, kituose vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, perduodamuose nacionalinei gvardijai – dar apie 230 tūkst. Taigi Rusijoje bus bent 430 tūkst. gvardiečių. Atsižvelgus į tai, kad Rusijos kariuomenėje šiuo metu tarnauja apie 766 tūkst. kariškių, kyla esminis klausimas: kam skirta ši antroji Rusijos armija, kuri bus tiesiogiai pavaldi šalies prezidentui? Nuo ko ir ką ji turėtų ginti?

Baudžiamoji kariuomenė?

Atsakyti į šį klausimą, regis, nesunku: kritusios naftos kainos smogė triuškinamą smūgį Rusijos biudžetui. Jos kartu su Vakarų įvestomis sankcijomis gerokai nusmukdė rusų gyvenimo lygį, nes dėl smarkiai sumažėjusios rublio vertės svarbiausių užsienio valiutų atžvilgiu pabrango dauguma importuojamų prekių. Norom nenorom teko karpyti net tai, kas iki šiol buvo neliečiama, – karines išlaidas. Nors naftos kainos atsispyrė nuo dugno ir dabar svyruoja ties 40 dolerių už barelį riba, Kremliui tai – menka paguoda. Ekspertai tvirtina, kad dėl nevykdomų struktūrinių reformų Rusijos ekonomikos dabar neišgelbėtų nė 100 dolerių siekiančios naftos kainos. O kad nafta taip pabrangtų, kol kas nėra jokių prielaidų: į rinką grįžo naftos dolerių išbadėjęs Iranas, be to, JAV skalūninės naftos gavybos bendrovės, sustabdžiusios gavybą dėl nerentabilumo, pabrangus naftai vėl atsuks visas sklendes. Tad kodėl Kremlius būtent dabar užsimojo steigti nacionalinę gvardiją, kai pinigų valstybės ižde rasti vis sunkiau, o pirminiais skaičiavimais toks sumanymas kainuos ne mažiau nei 2,5 mlrd. rublių (apie 380 mln. JAV dolerių)? Daugelio ir Rusijos, ir užsienio apžvalgininkų manymu, atsakymas, ko gero, yra toks: paniška baimė. Kremlius nepaprastai bijo didėjančio skurdo ir gilėjančios ekonominės krizės sukeltų masinių neramumų. Nors Rusijos propaganda žvaliai trimituoja apie milžiniškas užsienio valiutos ir aukso atsargas šalies Rezervų fonde, sėkmingą importo pakeitimą tėvyninės gamybos prekėmis, stiprėjantį rublį ir santykinai mažą nedarbą, tikrovė galbūt yra visiškai kitokia. Maskva tai žino ir prognozuoja kitokią įvykių raidą, nei leistų tikėtis ne mažesnis nei 80 proc. V.Putino politinis reitingas, žinoma, taip pat oficialus.

Kadangi Rusijos nacionalinė gvardija, kaip savarankiška „jėgos struktūra“, pradės veikti nuo kitų metų sausio 1 d. (ji gaus atskirą uniformą, ženklus, pažymėjimus ir kitą būtiną atributiką), galima spėlioti, kad maždaug 400 tūkst. kariškių turėsianti naujo sukirpimo Rusijos vidaus kariuomenė jau turės darbo tepraėjus 3 mėnesiams nuo naujų šalies parlamento rinkimų. Jie Rusijoje vyks šį rugsėjį. Jei pagal tradiciją jų rezultatai bus suklastoti ir nusivylę rinkėjai išdrįstų išeiti į gatves, tvarką ir kantrybę padėtų grąžinti didelę patirtį dirbant tokio pobūdžio darbus turintys OMON profesionalai, perrengti naujomis gvardiečių uniformomis. Žinoma, tai – tik spėlionės, bet turbūt netrukus pamatysime, ar smarkiai klydo skeptikai, būsimą nacionalinę gvardiją apšaukę baudžiamąja kariuomene.

Niūri rašytojo pranašystė

Kitas ne mažiau svarbus dalykas – nacionalinės gvardijos vadu paskirtas generolas pulkininkas Viktoras Zolotovas, kadaise dirbęs V.Putino asmens sargybiniu. Šis žmogus dabartinį Rusijos prezidentą lydi nuo pat jo darbo Sankt Peterburgo merijoje laikų. Gerai žinomas V.Putino pasitikėjimas senais draugais ir bendražygiais, o V.Zolotovo ištikimybė nekėlė jokių abejonių net ir sunkiais laikais, kai V.Putinas buvo priverstas pasitraukti iš darbo Sankt Peterburgo merijoje: kartu su juo iš Federalinės apsaugos tarnybos išėjo ir jo „kūnsargis“ V.Zolotovas. Žinoma, kad būtų dar patikimiau, pagal įstatymą Rusijos nacionalinė gvardija bus tiesiogiai pavaldi Rusijos prezidentui, kuriam nereikės net ir formalaus Federacijos tarybos, Vyriausybės ar Dūmos pritarimo panaudoti prieš civilius nacionalinės gvardijos pajėgas.

Rusijos Dūmą jau pasiekė su nacionalinės gvardijos veikla susiję įstatymų projektai. Jie turėtų suteikti gvardiečiams teisę reikiamais būdais užkardyti administracinės teisės pažeidimus, tikrinti piliečių dokumentus, tam tikrais atvejais – vykdyti jų asmeninę patikrą, tikrinti transporto priemones, surašinėti protokolus, sulaikinėti įtariamuosius, esant būtinybei naudoti specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus. Taigi, įgaliojimai platūs, ir galima neabejoti, kad didėjant socialinei įtampai Rusijoje jie bus dar labiau išplėsti.

Atrodytų keista, kad V.Putinui, vyriausiajam Rusijos kariuomenės vadui, reikėtų kažko bijoti savo paties šalyje. Juk Kremliaus dispozicijoje yra daugybė specialiosios paskirties kariuomenės dalinių, kurie prireikus be didelio vargo galėtų įvesti savo tvarką ne tik Maskvoje ar Tverėje, bet ir kai kurių užsienio valstybių sostinėse. Bėda ta, pasak apžvalgininkų, kad V.Putinas turbūt nepasitiki savo kariuomene, nors jai taip pat vadovauja ištikimi jo bendražygiai. Vienas dalykas – šaudyti į čečėnus ar afganus, o visai kitas – į pačius rusus. Rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Opričniko diena“, pasakojantis apie XXI . Rusijos grįžimą į viduramžius, gali būti pranašiškas. Jame rašoma, kaip Didžiąja rusų siena nuo civilizuoto pasaulio atsitvėrusioje šalyje žiauriausiais būdais tvarką palaiko carui ištikimi ginkluoti opričnikai, Ivano Rūsčiojo laikų „kruvinoji gvardija“. Nejau iš tiesų Rusijos laukia dar vienas istorinis išbandymas krauju ir ugnimi?