Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rinkimų pažadus nusineš vėjas

Prieš rinkimus politinę padangę papuošę partijų pažadų balionai netruks subliūkšti. Tai puikiai žino ir jų pūtėjai, ir žiūrovai.

Skaičių vilionės

Valdančiųjų koalicijos vežimas, ketverius metus dardėjęs Lietuvos vieškeliu, vis dėlto nesubyrėjo, nepametė pakely ratų, kaip vylėsi politiniai oponentai, ir garsiai girgždėdamas leidžiasi nuo paskutiniojo kalniuko prieš pat Seimo rinkimų posūkį. Tokių vis besikeičiančios valdžios dardėjimų prisižiūrėjome pakankamai, kad nereikėtų spėlioti, kas laukia ateityje.

Regis, tai puikiai žino ir sėdintieji vežime. Nors reitingų drapanos taip apiplyšusios, kad iš tolo šviečia plikas kūnas, vežimo šonuose stirkso prezidentės kritikos strėlės, o ratus gerokai išklibino korupcijos skandalų sprogimai, sėdinčiųjų nuotaika visai žvali. Jie taip pasitiki savimi, kad net kaišioja špygas naujojo Darbo kodekso priėmimo apstulbintiems pakelės laukų darbininkams: ką, manėt, išsigąsim jūsų? Šekit!

Apie artėjančią kelionės pabaigą praneša iš vežimo pasigirdusios nedarnios rinkimų dainos, cypianti armonika ir į viršų besiveržiantis įvairiaspalvių balionų debesis. Juose – didžiausia politikų investicija į būsimą naują kelionę: rinkimų pažadai tokie dideli, konkretūs ir svaigūs, kad atrodo, jog vežimas tuoj pakils į orą.

Dosniai pripūstais balionais sunku atsistebėti. Ant vienų – su užrašu „Vidutinis atlyginimas 2020 m. į rankas“ – puikuojasi skaičiai 836, 847, 999: tokią lietuviškų atlyginimų viziją savo rinkimų programose nurodė socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Šalikele į rinkimus traukiantys konservatoriai, liberalai ir Lietuvos laisvės sąjunga neatsilieka: ant jų balionų šviečia skaičiai 950, 1 000 ir 1 100. Kitos spalvos balionai rinkėjų dėmesį bando patraukti skaičiais 418, 450, 510: tokią minimalią mėnesinę algą „į rankas“ po ketverių metų žada socialdemokratai, Laisvės sąjunga ir Darbo partija.

Turės mažinti mokesčius

Paklaustas, kas atsitiko, kad politinės partijos savo rinkimų programose šįkart labai drąsiai naudoja tokius konkrečius ekonominius rodiklius, kaip minimali mėnesinė alga ir vidutinis darbo užmokestis, ekonomistas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas atsakė, kad  tokius politikų pažadus galima vertinti dvejopai.

Viena vertus, jie turbūt įsitikino, kad konkretūs pažadai žmonėms patinka ir yra veiksminga priemonė kovojant dėl politinių simpatijų. „Aš tokius pažadus būčiau linkęs vertinti pozityviai, todėl kelčiau klausimą: ką jūs padarysite, kad atlyginimai iš tikrųjų išaugtų, ir kodėl to nepadarėte anksčiau? Juk visos pagrindinės partijos, kurios tai žada, jau ne kartą buvo valdžioje“, – aiškino Ž.Šilėnas. Bet gal tų pastangų apskritai nė nebuvo?

Pasak pašnekovo, vienintelis nuo politikų priklausantis dalykas – mokesčių dydis: mažinant gyventojų pajamų mokestį ar mokesčius „Sodrai“, dirbančiųjų atlyginimus „į rankas“ esą galima pakelti labai greitai. „Šia prasme vienintelės pastangos per ketverius metus – šiek tiek padidinta neapmokestinamoji pajamų dalis mažiausiai uždirbantiems ir socialiniame modelyje numatytas darbdavių mokamo mokesčio „Sodrai“ kasmetinis mažinimas po 1 proc. Gera kryptis, bet padaryta tikrai per mažai. Turint mintyje pažadų dydį, be mokesčių mažinimo valdantieji tikrai neapsieis, net jeigu jiems ir gerai sektųsi vykdyti ekonominę politiką. Mano manymu, pažadėtų atlyginimų dydžio be to pasiekti neįmanoma“, – kalbėjo ekonomistas.

Susimokėsi ir gausi

Tikėjimas skaičiais, išvedžiotais ant oro pripūstų agitacinių balionų šonų, pasak Ž.Šilėno, turėtų remtis tvirtu tikėjimu ekonomikos stebuklu Lietuvoje. Anot jo, net ir kukliausiems atlyginimų pažadams įvykdyti reikia, kad vidutinis atlyginimas šalyje augtų dvigubai greičiau, nei per pastaruosius ketverius metus. Turint galvoje nestabilią Europos ir pasaulio finansinę padėtį, tai labai optimistiška. „Iš esmės norint pasiekti tokį atlyginimų lygį reikia, kad būtų prieškrizinė situacija, kai labai sparčiai plėtojasi ekonomika, labai greitai auga atlyginimai, yra didžiulė infliacija. Vėlgi – jeigu koks nors politikas tokį ekonomikos stebuklą įgyvendins, tikrai nulenksiu galvą ir pakelsiu prieš jį kepurę“, – pažadėjo Ž.Šilėnas.

Partijų žadamas atlyginimų didėjimas – toli gražu ne vienintelė žinia rinkėjams. Ant šalies užslinkęs finansinio pertekliaus debesis pratrūko politikų siūlomų išmokų liūtimi. Vieni nori  mokėti po 5 tūkst. eurų vienkartinę išmoką kiekvienam į Lietuvą sugrįžusiam emigrantui, kiti – visiems aštuoniolikmečiams padovanoti po 2 tūkst. eurų „gyvenimo pradžiai“.

Kai kurie prisiminė ir vaikus auginančias šeimas: gimus atžalai raginama skirti vienkartinę 5 tūkst. eurų išmoką, o kiekvienam vaikui iki pilnametystės kas mėnesį mokėti po 100 eurų. Pagrindinių politinių partijų, kurios pagal ankstesnes apklausas Seimo rinkimuose turėtų peržengti 5 proc. barjerą, programas nagrinėję Laisvosios rinkos instituto analitikai stebėjosi šįkart taip užderėjusiais įvairių išmokų pažadais.

„Siūlomos 100 ar 5 tūkst. eurų išmokos vienaip atrodo partijų dokumentuose ir visai kitaip suskaičiavus tikrąjį tam būtinų valstybės lėšų dydį, – sakė analitikė Ieva Valeškaitė. – Kai kurių išmokų užmojai finansiškai beveik atitinka atskirų valstybės biudžeto sričių poreikius.“

Pavyzdžiui, 100 eurų mėnesinė išmoka vaikams iki 18 metų biudžetui kainuotų maždaug tiek pat, kaip ir visos išlaidos krašto apsaugai. Taigi kam būtų teikiama pirmenybė: vaikams ar patrankoms? Vien tik vaikų gimimo pašalpoms per metus reikėtų 157 mln. eurų.

Specialistus stebina ne tik politikų dosnumo priepuolis: išmokas siūloma dalyti visiems, neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamų dydį. Žinoma, kukliai nutylima apie realius tokių išmokų šaltinius, turbūt todėl, kad pinigus reikės surinkti iš pačių mokesčių mokėtojų. Taigi tėvai, kurių vaikams žadamos mėnesinės 100 eurų išmokos, turėtų patys per mokesčius susimokėti už tokį politikų dosnumą.

Oligarchų juk neskriausi

Kodėl kandidatai į Seimo narius šiemet taip drąsiai rinkėjams žada tai, ko neįmanoma, o greičiausiai ir neketinama išpildyti? Filosofo, rašytojo Vytauto Rubavičiaus manymu, jie tiesiog įprato žadėti ir suvokia, kad už tuos pažadus vis tiek niekaip nereikės atsakyti. „Laimėję rinkimus vėliau jie teisinasi: koalicijoje mes ne vieni. Be to, keičiasi ir padėtis valstybėje, tad irgi galima pasiaiškinti: dabar negalime, nes mūsų finansinė sistema pablogėjo dėl to ar dėl ano. Praktiškai visada galima žadėti bet ką. Bet žadėti konkretesnių dalykų politikams būtina, nes žmonės labai blogai gyvena“, – aiškino pašnekovas. Pasak jo, kai ketvirtadalis šalies gyventojų yra atsidūrę ties skurdo riba, politikai tiesiog privalo rinkėjams žadėti konkrečių dalykų: kaip didės algos, augs gerovė ir t. t.

„Bet tie skaičiai nieko iš esmės mums neduoda, nes patys politikai atlyginimų negali pakelti. Lėšos išmokoms ir atlyginimams kelti gaunamos pildant biudžetą, o norint jį papildyti reikia perskirstyti pridedamąją vertę, t. y. veikti kitaip, nei įprasta mūsų valstybėje, kuri aptarnauja stambųjį finansinį kapitalą ir stambiuosius oligarchus. Dabar jiems leidžiama nusavinti didžiąją dalį bendrai sukuriamos pridėtinės vertės. Čia yra esminis klausimas. Ir ta dalis labai aiškiai atsispindi atlyginimams skirtoje Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalyje. Ši dalis yra mažiausia Europoje. Tačiau apie tai mūsų politikai nelinkę kalbėti, nes reikėtų labai aiškiai oligarchams ir darbdaviams pasakyti, kad reikės teisingiau dalytis sukuriama pridedamąja verte“, – sakė V.Rubavičius.

Užkrėtas plinta

Rūta Vainienė, ekonomistė

Partijos įsidrąsino daugiau žadėti po praėjusių rinkimų, kai Darbo partija paskelbė pažadą dėl 1 509 litų minimalaus atlyginimo nustatymo. Per savivaldos rinkimus buvo ir konkrečių Artūro Zuoko pažadų dėl šildymo atpiginimo Vilniaus savivaldybėje bei vidutinės vilniečių algos.  Paradoksalu, bet tuos pažadus beveik pavyko įgyvendinti, iš dalies dėl sutapimo, iš dalies dėl bendros ekonominės padėties, tad dabar jau visi įsidrąsino.

Net liberalai, ir tie jau kalba apie tai, kaip atrodys žmonių pajamos, nors tai visiškai neadekvatus, gėdingai melagingas pažadas. Kiekvienas žmogus mano, kad tai žadama jam, o iš tikrųjų žadamas kažkoks vidurkis, kuris priklausys nuo daugelio aplinkybių. Man atrodo, kad populistinės partijos tokiais konkrečiais pažadais užkrėtė ir kitas, normalias, ir dabar programose praktiškai visi įvardijo, kokia bus minimali alga ir koks vidutinis atlyginimas.

To anksčiau tikrai nebūdavo, buvo vengiama aiškiai įvardyti skaičius, kuriuos galima vėliau lengvai patikrinti. Labai pasigendu partijų programose konkrečių žingsnių, ką jos padarys, kad pasiektų tokius rodiklius. Viskas būtų gerai, jei tie ekonomikos stebuklai būtų reguliarūs, bet jie, kaip ir tikri stebuklai, yra vienkartiniai.

 

Rekomenduojami video