Rubrika

Režisierius A.Matvejevas: „Kiekvienas filmas – kūrybinė kelionė į save“

Kino režisierius Aleksas Matvejevas gimė Ukrainoje, bet jau pusę savo gyvenimo gyvena Vilniuje, puikiai kalba lietuviškai, kuria Lietuvai ir yra Lietuvos pilietis. Jo režisuotas dokumentinis filmas „Pasitikiu tavimi“ laimėjo „Sidabrinių gervių“ publikos simpatijų prizą. Su LRT kūrybine grupe Aleksas jau tris sezonus kuria dokumentines apybraižas „Kelias į namus“ apie žymiausius kultūros žmones.

Kur yra jūsų gimtieji namai? Ar dažnai lankotės gimtinėje, kas ten jūsų laukia?

Mano tėviškė yra Rytų Ukrainoje, netoli Dniepro – Pavlohradas. Ten traukia vaikystės prisiminimai – neaprėpiami kukurūzų ir saulėgrąžų laukai, horizonto link bėgantis geležinkelis... Vaikystėje vasarodami kaime pas senelius tuose kukurūzų laukuose žaisdavome slėpynių, todėl mane labai traukia nuvažiuoti į Anykščius ir pasivaikščioti po kukurūzų labirintą.Dar ir dabar mėgstu traukiniu nukakti į gimtinę.

Ukrainoje, Dniepro mieste, gyvena mano sesuo Elena su šeima. Ji viena pirmųjų, išėjo į gatves per Maidaną. Tada buvo laba rizikinga ir drąsu protestuoti, niekas nežinojo, kuo viskas gali baigtis...

Kijevas man – vienas gražiausių pasaulio miestų, aš čia mokiausi ir gyvenau, Kijevo universitete studijavau žurnalistiką. Ukrainos sostinėje iki šiol gyvena daug mano draugų, todėl dažnai čia lankausi. Keletas bičiulių dalyvavo Maidane ir buvo sužeisti.

Dokumentinio filmo „Audrys“ herojus ir kūrybinė grupė: (iš kairės) I.Laimutytė, kardinolas A.J.Bačkis, A.Matvejevas, H.Klevinskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kurią Lietuvos vietą pavadintumėte savo sielos namais?

Vilnių, nes čia gyvenu jau virš 20 metų. Tai pirmasis miestas, kurį pamačiau keliaudamas po Baltijos šalis. Palyginti su Talinu ir Ryga, jis man pasirodė labai įdomesnis, savitas... Atvažiavau čia dar du kartus į Kaziuko mugę ir susipažinau su būsima žmona Ingrida.

Kita labai svarbi vieta – Vilkija, esanti netoli Kauno. Tai žmonos tėviškė, dažnai ten lankomės.

Keliaudamas arba filmuodamas laidas atrandu daugybę gražių, įdomių Lietuvos kampelių ir nuostabių žmonių Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Dažnai su šeima lankomės Druskininkuose, Palangoje, Nidoje... Kaskart patiriu naujų atradimų, todėl Lietuva man neatrodo maža šalis.

Įsimylėjote ir likote gyventi Vilniuje. Ar galima jus vadinti meilės tremtiniu?

Taip, mano žmona ir kūrybinė partnerė Ingrida Laimutytė taip pat dirba LRT – kuria laidą „Šventadienio mintys“ ir yra televizijos apybraižų „Kelias į namus“ scenarijaus autorė. Gyvename Žirmūnuose, netoli Neries. Mūsų dukra Klaudija jau gyvena savarankiškai. Laikas greitai bėga, rodos, visai neseniai dar keliavome drauge su ja po Lietuvą ir užsienį. Dukra seka mūsų pėdomis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja vaidybinio kino režisūrą, šiemet jau baigs bakalauro studijas. Džiugu, kad jos režisuotas filmas „Paskutinė diena“ šiemet pretenduoja tapti Metų geriausiu studento darbu ir pelnyti „Sidabrinės gervės kiaušinį“.

A.Matvejevas su operatoriumi H.Klevinsku filmuoja Lenkijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip iš žurnalisto tapote televizijos režisieriumi?

Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pas Henriką Šablevičių porą metų studijavau scenaristiką, bet man nedavė ramybės vaizdas, todėl pabandžiau kurti filmus.

Pirmasis mano drauge su žmona Ingrida kurtas filmas „Tarp Nemuno ir Dniepro“ pasakoja apie žmones, kurie, kaip ir aš, turi dvi tėvynes: Lietuvą ir Ukrainą. Dauguma šio filmo herojų lietuvių apsigyveno Ukrainoje dėl meilės.

Sukūrėte įsimintinus dokumentinius filmus „Pasitikiu tavimi“ ir„ Audrys“, kurie įėjo į religinių filmų aukso fondą. Kodėl pasirinkote tokią nepopuliarią temą?

Ingrida, pabendravusi su Vilniaus gailestingumo šventovės kunigu Mariuszu Marszaleku, man pasiūlė sukurti filmą apie šiuos maldos namus garsinantį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Mane susidomino ši nepaprasta istorija: dailininko Eugenijaus Kazimirovskio paveikslas nutapytas pagal Vilniuje gyvenusios vienuolės Faustinos Kowalskos (1905–1938) patirtus regėjimus, kuriuos ji aprašė savo dienoraštyje. Apsireiškęs Kristus paprašė, kad būtų nutapytas jo atvaizdas su užrašu „Jėzau, pasitikiu tavimi“ ir pakabintas bažnyčioje – kaip ženklas, kad Dievo Sūnus nenori bausti išvargintos žmonijos, o trokšta ją išgydyti savo gailestingumu.

Popiežius Jonas Paulius II 2000 metais Faustiną pirmąją 21 amžiuje paskelbė šventąja. Šis paveikslas kaip meno kūrinys gal ir nėra labai vertingas, bet laikomas stebuklingu ir lankomas piligrimų iš viso pasaulio. Nedaug ką žinojau apie jį, todėl filmo kūrimas buvo mano paties ir visos kūrybinės grupės vidinė kelionė į save, pilna nuostabių atradimų. Filmavome Lietuvoje ir Lenkijoje, vietose, susijusiose su šventąja Faustina ir palaimintuoju kunigu Mykolu Sopočka. Bendravome su kunigais, vienuoliais bei žmonėmis, kurie patyrė ir paliudijo ypatingą šio paveikslo poveikį. Filme liudija ir pramogų pasaulio atstovas Rimas Šapauskas, aktorė Dalia Michelevičiūtė. Kaip sakė vienuolė iš Krokuvos, šis paveikslas – ne vien išorinis Kristaus atvaizdas, nes Dievą regime ne akimis, o širdimi. Ir ne kiekvienas jį sugeba pamatyti...

Lenkijoje netikėtai atradome tikinčiųjų, nuoširdžiai atvėrusių filmavimo grupei gilų asmeninį santykį su šventąja Faustina. Teko net keisti pirminį filmo scenarijų. Štai žymus lenkų aktorius Radoslavas Pazura filme pasakoja, kad buvo patekęs į sunkią avariją ir gydytojai jam nebeteikė vilties išgyventi. Aktoriaus draugė, būsimoji žmona, už jį karštai meldėsi, ir tik dėl Dievo gailestingumo jis pasveiko. Skaudi drama jam tapo atsivertimo, naujo dvasinio gyvenimo pradžia.

A. Matvejevas dažnai keliauja po Lietuvą ir pasaulį. Su dukra Klaudija Druskininkuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Šis filmas įdomus ne vien katalikams, nes pasakodami beveik detektyvinę paveikslo istoriją atskleidėme ir sudėtingus dviejų tautų – lietuvių ir lenkų – tarpusavio santykius 20 amžiuje, tačiau pagrindinė tema – pasitikėjimasDievu, šiuolaikinio žmogaus tikėjimo patirtys.

Filmą kūrėme pusantrų metų, nufilmavome 50 valandų siužeto, iš kurių filme galėjau palikti tik 65 minutes. Didžiausią džiaugsmą ir palengvėjimą patyriau, kai darbininkai, stovėdami ant pastolių, nuo paveikslo nuėmė stiklą ir operatorius Haroldas Klevinskas jį sėkmingai nufilmavo iš arti.

„Pasitikiu tavimi“ buvo parodytas dešimčia kalbų visame pasaulyje. Niekas netiki, kad filmą sukūrėme minimaliomis lėšomis – tik už 5 tūkstančius eurų. Tai irgi mažas stebuklas.

O pernai sukūrėme filmą „Audrys“ – apie vienintelį Lietuvos kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Kai su juo artimiau susipažinome, mane sužavėjo šio žmogaus asmenybė: jis atviras, nuoširdus, tiesus, visuomet kalba iš esmės ir sako tiesą. Norėjome apie jį papasakoti ne kaip apie aukštą dvasininką, o kaip apie žmogų. Pavyko atskleisti nematomą kardinolo tarnystės ir gyvenimo pusę.

Jau trečią sezoną kuriate dokumentines televizijos apybraižas „Kelias į namus“ apie žymiusLietuvos kultūros žmones. Papasakokite apie jas.

Šių pasakojimų tema – kelionė su iškiliu kultūros žmogumi į jo tėviškę. Kiekvienos laidos herojus kviečiamas sau pačiam atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės, kokie įvykiai ir žmonės lėmė jo gyvenimo bei kūrybos kelią. Televizinė kelionė į gimtąjį kraštą yra ne tik geografinis maršrutas, bet ir kelias į save, savo gyvenimo pasirinkimų patikrinimas. Tai ir kelionė laiku – grįžtama į vaikystę, mokyklos, jaunystės metus. Tai filmas apie žmogaus prigimtį ir likimą. „Kelias į namus“ rodomas per LRT Kultūros kanalą. Mūsų kūrybinė grupė – scenarijaus autorės ir redaktorės Ingrida Laimutytė ir Ginta Liaugminienė, pagrindinis operatorius ir garso operatorius Haroldas Klevinskas. O aš esu laidos režisierius, antrasis operatorius ir montažo režisierius. Per tris sezonus sukūrėme 103 filmus.

Paminėkite keletą „Kelio į namus“ herojų, kurie padarė didžiausią įspūdį, kokie jų gyvenimo faktai jums labiausiai įsiminė, sujaudino?

Kurti šiuos kino pasakojimus – vienas malonumas, nes nėra rutinos: kaskart kiti žmonės, kitos vietos, kitos gyvenimo istorijos...

Įsiminė pirmoji laida apie Veroniką Povilionienę. Filmavome Kapčiamiestyje, neplanavome įrašyti dainuojančios Veronikos, bet sutikome dvi moteris – jos pusseserę ir kaimynę. Kai trijulė pradėjo dalytis jaunystės prisiminimais ir drauge taip nuoširdžiai uždainavo, negalėjau iškirpti tų dainų, jos liko filme ir tapo laidos akcentu.

Smagu buvo kurti laidą apie savo kraštietį, Vilniuje gyvenantį talentingą rašytoją Jaroslavą Melniką, kuris kilęs iš Vakarų Ukrainos – gimė miške netoli Lvovo, o tapo žinomas visoje Europoje.

Džiugu, kad LRT vadovai parodė pasitikėjimą mūsų kūrybine komanda ir suteikė visišką laisvę. Nebuvo jokių trukdžių, jokių nurodymų, kurį herojų pasirinkti, todėl patys jautėme didelę atsakomybę.

Malonu, kad trys mūsų kūrybinės grupės sukurti pasakojimai laimėjo geriausių televizijos laidų konkurso „Pragiedruliai“ premiją: apie rašytoją Birutę Jonuškaitę, kurią filmavome jos gimtinėje Punske, Lenkijoje, apie aktorę Gražiną Balandytę, kurią filmavome Tučių kaime Mažeikių rajone ir prie Baltijos jūros, bei dailininkus, brolius dvynius Algirdą ir Remigijų Gataveckus, užaugusius vaikų namuose. Šie menininkai atvirai, jautriai papasakojo apie savo vaikystės ir jaunystės patirtis. Tačiau filmuojant svarbu ne tik tai, ką žmogus kalba, kartais labai išraiškinga būna tyla, žvilgsnis...

Iš jūsų feisbuko profilio matyti, kad mėgstate keliauti. Šiandien po mūsų pokalbio vėl išvyksite į kelionę. Kokios aplankytos vietos labiausiai įsiminė?

Per atostogas negaliu ilgai gulėti paplūdimyje. Keliauju ne tik po Lietuvą. Man labai patiko Italija, ypač Sicilija, kuri senovėje priklausė Graikijai. Didelį įspūdį padarė Etnos ugnikalnis, kuris naktį ėmė dundėti, net lova drebėjo. Visi miegai išlakstė – bijojau, kad ugnikalnis neišsiveržtų ir mūsų neužlietų lava. Rytą vietinių paklausiau, ar jie nebijo čia gyventi. Atsakė jau esą pripratę... Kelis kartus lankiausi ir amžinajame mieste Romoje, kur kiekvienas akmuo alsuoja istorija. Turiu draugų italų.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu įspūdingos vasaros.