Cheminio ginklo panaudojimas per Pietų Anglijoje įvykdytą išpuolį pasaulį, regis, jau sugrąžino į šaltojo kro laikus. Apie gilėjančią Vakarų šalių ir Rusijos santykių krizę kalbamės su Lietuvos ir Europos Sąjungos diplomatu, politiku, Kauno technologijos universiteto Europos instituto vadovu Vygaudu Ušacku.

-Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May pasikėsinimą į buvusį Rusijos karinės žvalgybos karininką Sergejų Skripalį ir jo dukrą Solsberyje pasitelkus kovines nervus paralyžiuojančias medžiagas pavadino „jėgos panaudojimo prieš Jungtinę Karalystę aktu“. Tai skambūs žodžiai, bet atsakas į juos buvo ne toks griežtas: Londonas išsiuntė 23 Rusijos diplomatus, bet neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nepanaikino vizų Rusijos piliečiams, neįšaldė Rusijos valstybės finansinių aktyvų, neareštavo įtartinos kilmės lėšų rusų oligarchų sąskaitose Anglijoje. Ar jums neatrodo, kad Londono atsakas yra silpnokas?

Viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Aišku, tai šokiruojantis atvejis, nes toks žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas Didžiosios Britanijos miesto gatvėje, NATO ir – vis dar – Europos Sąjungos valstybės teritorijoje. Antra vertus, vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į sankcijų Rusijai formulavimą. Sankcijos neatrodo drastiškos, nes jos pirmiausia yra atsakas į Rusijos valdžios nebendradarbiavimą tiriant, kaip šios nuodingos cheminės medžiagos atsidūrė Didžiosios Britanijos teritorijoje. Kalbėdama sankcijų paskelbimo išvakarėse premjerė T.May pabrėžė, kad yra dvi galimybės. Pirmoji – Rusijos vyriausybė tiesiogiai savo veiksmais prisidėjo ar organizavo šį nusikalstamą aktą, antroji – Rusijos vyriausybė prarado kontrolę ir tos cheminės medžiagos pateko į kažkieno kito rankas. Todėl per Rusijos ambasadorių buvo pateiktas ultimatumas, kad per tam tikrą laiką Maskva duotų atsakymą, kuri prielaida yra teisinga. Rusijos vyriausybė atsisakė tai padaryti, pasiremdama įvairiausiais argumentais ir viešai išjuokdama Britanijos poziciją. Tad šių priemonių, tarp jų ir 23 Rusijos diplomatų išsiuntimo iš šalies, oficialių kontaktų aukščiausiu lygiu įšaldymo, karališkosios šeimos narių nedalyvavimo pasaulio futbolo čempionato Rusijoje renginiuose, buvo imtasi dėl Rusijos Federacijos atsisakymo bendradarbiauti su Didžiąja Britanija.

-Kitaip tariant, jei bus gauta įrodymų, kad dėl išpuolio Solsberyje atsakomybė tenka Rusijai, jūsų manymu, galėtų sekti ir kitos sankcijos Maskvai?

Mano manymu, nėra jokių abejonių, kad taip, nes apie tai prieš kelias dienas buvo kalbėta Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdyje. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pabrėžė, kad svarbu atlikti išsamų tyrimą, kaip karinė cheminė medžiaga buvo panaudota prieš civilius.

-Jums dirbant Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje turbūt irgi teko matyti pranešimų apie įtartinomis aplinkybėmis šioje šalyje mirusius buvusius Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojus, verslininkus ar politikus, pasitraukusius gyventi į šią šalį iš Rusijos Federacijos. Ką galėtumėte pasakyti apie pasikeitusią T.May, kuri 2010–2016 m. dirbo vidaus reikalų ministre ir stengėsi sušvelninti galimo Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu teisminio tyrimo politines pasekmes, poziciją?

Labai gerai atsimenu, kai 2006 m. rudenį, man tik atvykus dirbti į Londoną, įvyko panašus nusikaltimas, kaip dabar Solsberyje. Londone buvo nužudytas A.Litvinenka. Tada kaltinimai buvo mesti Rusijos žvalgybai ir šios šalies vadovams. Nesekiau T.May veiklos, kai ji buvo vidaus reikalų ministrė, bet iš esmės Britanijos teismo atlikto šios bylos tyrimo išvados rodė Rusijos vadovybės atsakomybę. Dabar T.May kartu su savo vadovaujama vyriausybe yra atsakinga už valstybės piliečių saugumą, todėl cheminio ginklo panaudojimas viename šalies miestų negali nekelti jos pasipiktinimo. Savaime aišku, kad būdama premjerė ji turi imtis konkrečių veiksmų.

-Įtampa tarp Londono ir Maskvos tiesiog kibirkščiuoja. Jūs puikiai pažįstate abu šios krizinės situacijos polius, dirbote Lietuvos ambasadoriumi Londone ir Europos Sąjungos ambasadoriumi Maskvoje. Kaip atrodytų ši krizė pabandžius pažvelgti ir iš vienos, ir iš kitos pusės pozicijų?

Tiesą sakant, Londono ir Maskvos santykiai pastaruoju metu nebuvo patys geriausi, tas šleifas driekėsi dar nuo A.Litvinenkos nužudymo, jie dar labiau pablogėjo po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje. Be to, Britanija ir Rusija skirtingai mato galimą politinį sprendimą dėl karo Sirijoje ir kai kuriuose kituose kariniuose konfliktuose. Kita vertus, Britanijos verslas yra suinteresuotas veikla Rusijoje, užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas kelis kartus bandė tiesti tam tikrus savitarpio supratimo tiltus, vyko vizito į Maskvą, bendravo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Paradoksalu, kad, regis, po tam tikro ledų pajudėjimo įvyko išpuolis Solsberyje, jis labai smarkiai nubloškė atgalios dvišalius santykius.

-Kai kurie apžvalgininkai atkreipė dėmesį į tai, kad ir pasikėsinimui į A.Litvinenką, ir į S.Skripalį buvo panaudotos labai specifinės medžiagos, kuriomis disponuoti gali tik pavienės valstybinės laboratorijos ar tyrimo centrai. Pirmuoju atveju pėdsakai vedė į konkretų Rusijos reaktorių, antruoju – galbūt į slaptą cheminį arsenalą. Kodėl buvo pasirinktas toks demonstratyvus žudymo būdas?

Mes gyvename hibridinio karo laikais, o jis reiškiasi ne tik grasinimais, bet ir veiksmais. Ne tik kariniais, kai pažeidžiamas kitos valstybės teritorinis vientisumas, bet ir informacinio karo atakomis, ardomosiomis operacijomis kibernetinėje erdvėje. Daugybė Didžiojoje Britanijoje nagrinėtų bylų rodo, kad šios šalies teritorija, kad ir kaip būtų gaila, naudojama „santykiams išsiaiškinti“ – ar su Borisu Berezovskiu, ar su A.Litvinenka, ar, kaip dabar, su S.Skripaliu. Be abejonės, tokių pavojingų, tarptautinėmis konvencijomis kontroliuojamų medžiagų panaudojimas susidorojant su emigrantais, politiniais varžovais, svarbios informacijos šaltiniais,  meta didelę dėmę ant Maskvos. Jei valstybė, turinti branduolinį ginklą, prisiima tarptautinius įsipareigojimus, ji privalo užtikrinti griežtą pavojingų kovinių medžiagų kontrolę. Abu minėti Britanijos pateikti kaltinimai yra labai rimtai pagrįsti.

-Dėl išpuolio Solsberyje Britanijos vyriausybė jau susilaukė ES ir NATO šalių paramos, bet ar šiomis aplinkybėmis, šaliai traukiantis iš ES, Londonas gali tikėtis tvirto Europos sostinių solidarumo?

Čia yra trys svarbūs aspektai, apie kuriuos neseniai sakiau CNN televizijos žurnalistams. Pirma, manau, labai svarbu, kad šiuo metu, Didžiajai Britanijai vedant derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, ES ir Britanija išlaikytų bendrą poziciją užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais. Antras dalykas – akivaizdu, kad tai yra tam tikras iššūkis bei lakmuso popierėlis Britanijos diplomatijai. Kaip ji, išstojusi iš ES, išlaikys savo įtaką, kaip sugebės pritraukti kitų ES valstybių palankumą, įrodyti, kad turi draugų, sąjungininkų, kurie rems Britanijos interesus. Ir trečias dalykas, kurio negalima užmiršti, – tas, kad vis dėlto žemyninėse Europos sostinėse vis dar yra išlikę prisiminimų apie tai, kaip žvalgybos tarnybos nesugebėjo tiksliai nustatyti atvejų, susijusių su cheminio ginklo disponavimo ir galimo jo naudojimo faktais Irake. Pamenate, kai vyko karas Irake, dalis ES valstybių kategoriškai pasisakė prieš dalyvavimą JAV vadovaujamoje koalicijoje dėl neva nepakankamų žvalgybos įrodymų, kad Saddamas Husseinas turi ir naudoja cheminį ginklą. Reikia pripažinti, kad jos buvo teisios. Vėlesnė įvykių eiga įrodė, kad, nors ir koks nusikaltėliškas buvo S.Husseino režimas, vis dėlto Vakarų žvalgybos tarnybos klydo. Tai iki šiol yra dėmė.

-Ar, jūsų manymu, dabartinė Britanijos ir Rusijos santykių krizė galėtų atsiliepti Lietuvai, jei taip, tai kaip?

Mes esame Vakarų dalis, ir tai, kas įvyko, dar giliau varo pleištą tarp Vakarų ir Rusijos. Mums svarbu parodyti solidarumą su Didžiąja Britanija, tą padarė ministras Linas Linkevičius, susitikęs su britų užsienio reikalų ministru Borisu Johnsonu. Mums Britanija yra svarbi kaip viena galingiausių karinių sąjungininkių Europos žemyne, ji svarbi ir savo ekonominiu bei finansiniu potencialu, be abejonės, mums svarbūs ir Lietuvos piliečiai, kurie šiuo metu gyvena šioje šalyje. Turime reikalauti, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė padarytų viską, jog ten gyvenantys Lietuvos piliečiai išstojimo iš ES proceso metu ir po išstojimo išlaikytų tokias pačias teises, kaip ir kiti Britanijos piliečiai.

-Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys yra minėjęs, kad prieškariu Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai buvę labai geri, nors tuo metu šią šalį valdė Josifas Stalinas, milijonus žmonių pražudžiusio politinio režimo vadovas. Po sekmadienį įvykusių prezidento rinkimų Rusijoje paaiškėjo, kad šią šalį dar bent 6 metus valdys prezidentas Vladimiras Putinas. Kokia turėtų būti mūsų laikysena prisimenant įvairias dvišalių santykių istorines paraleles?

Visų pirma mes turime šaltakraujiškai, principingai, bet pragmatiškai įvertinti ilgalaikius nacionalinius Lietuvos interesus. Tamsių puslapių iš mūsų istorinių santykių su Rusija neištrinsi, mes turime tai prisiminti, kad jaunoji karta drąsiai kurtų ateitį ant istorinės tiesos ir mūsų vertybinių pamatų. Bet, kita vertus, dabartinėje situacijoje, mano manymu, yra du svarbiausi interesai: pirmasis – užtikrinti Lietuvos saugumą, antrasis – išvengti tiesioginio Vakarų ir Rusijos konflikto. Būti pafrontės valstybe nesame suinteresuoti, todėl, be abejonės, vėliau, įtampai atslūgus, turėtume ieškoti būdų, kaip deeskaluoti šiuo metu vis labiau kaistančią situaciją tarp Vakarų ir Rusijos, kad neįvyktų incidentų, ar, neduok Dieve, karinių susidūrimų, kurie išsirutuliotų į kažkokį regioninį konfliktą ar karą. Tam reikia diplomatinio sumanumo, bendrų pastangų, kad greta sankcijų, principinės pozicijos išsakymo mes galėtume įdiegti tam tikrų pasitikėjimo įtvirtinimo priemonių. Tarp NATO vadaviečių ir Rusijos generalinio štabo privalo būti nors minimalūs kontaktai, turi vykti dialogas, kad būtų išvengta karinio susidūrimo. Apie tai, žinau, kalbama ir Vašingtone, ir Briuselyje, kažkuriuo metu apie tai turėtume pradėti kalbėti ir mes.

Dėkoju už pokalbį.