Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Primirštosios aronijos

Aronijos – vertingas augalas, tačiau pasklidus žiniai, kad jų uogos tirština kraują, dažnas jas pakeitė kitais derančiais augalais. O tie, kurie pagailėjo augalų, uogų beveik nerenka, palieka sulesti migruojantiems paukščiams.

Gausu bioflovanoidų

Aronijos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „aros“, reiškiančio „pagalba“, „nauda“. Augalų žinovai bei fitoterapeutai gali patvirtinti, kad aronijų uogose gausu žmogaus organizmui labai naudingo vitamino P (bioflavonoidų). Vitamino C jose yra dvigubai daugiau negu juoduosiuose serbentuose ir net 20 kartų daugiau nei obuoliuose ir apelsinuose. Šios medžiagos stiprina kraujagyslių sieneles, skatina oksidacijos procesus audiniuose, reguliuoja skydliaukės veiklą. Aronijų minkštime yra mangano ir geležies, o jodo – 2–3 kartus daugiau negu kituose vaisiuose bei uogose. Taip pat jose gausu su vėžiu kovojančių antioksidantų.

Vis dėlto aronijų mėgėjai neturėtų pamiršti, kad jose yra labai daug kraujo krešumą didinančių medžiagų. Valgyti daug šių uogų ir jų gaminių nepatartina žmonėms, sergantiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, besiskundžiantiems padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu.

Juodi vaisiai

Aronijų tėvynė – Šiaurės Amerika. Ten jų auga apie 15 laukinių rūšių. Po pasaulį išplitusios aronijos dabar auginamos kaip vaiskrūmiai, dekoratyviniai ir vaistiniai augalai. Pavasarį jie apsipila baltais arba rožiniais žiedais, vasarą akį traukia blizgančiais tamsiai žaliais lapais ir raudonuojančiomis uogų kekėmis, rudenį vilioja subrandintais juodais vaisiais. Aronijų kekės labai panašios į paprastųjų šermukšnių, todėl dažnai yra vadinamos juodaisiais šermukšniais. Uogos prinoksta rugpjūtį–rugsėjį, ilgai nekrinta ir išlieka sveikos.

Į Europą aronijos buvo atvežtos XIX a. pradžioje. Jas imta auginti soduose ir parkuose. Šie augalai yra itin derlingi, neįnoringi ir beveik neserga jokiomis ligomis. Galbūt todėl jie taip greitai buvo pamėgti ir imti auginti kaip sodo uogakrūmiai. Aronijos gali užaugti iki 2,5–3 m aukščio. Jaunų augalų šakos būna susiglaudusios, vėliau jos išsikeroja. Negenimi stiebai gyvybingi būna 10–15 metų, tačiau produktyvusis jų amžius – 6–9 metai. Labai gražiai atrodo skiepytos aronijos. Tada jos neauga didelės, uogas patogu skirti nuo žemyn svyrančių šakų.

Mėgsta šviesą

Aronijos mėgsta lengvą ir vidutinį priemolį, orui pralaidų ir drėgmei imlų podirvį, maisto medžiagomis aprūpintą dirvą. Augalas – šviesomėgis. Gerai auga tik saulėtoje vietoje. Atsparus šalčiui, ligoms ir kenkėjams.

Dauginamos aronijos atlankomis, auginiais, krūmų dalijimu, skiepijimu ir sėklomis. Prieš sodinant sodinukus į jiems skirtą vietą, dirvą reikėtų patręšti mėšlu, dar geriau – prieš tai metus laikyti pūdymą. Pavasarį, išėjus įšalui ir žemei atšilus iki 10–15 cm, sodinukai sodinami į paruoštas iš rudens duobes (40x60 cm). Eilėse tarp krūmų turėtų būti – 2–2,5 m atstumas, tarp eilių – 4–5 m. Aronijos mėgsta drėgmę, todėl žemė apie augalus padengiama mėšlu, durpėmis, pjuvenomis, lapais, šiaudais. Šios medžiagos ne tik išlaikys drėgmę, bet ir nustelbiamos piktžoles, o dirvos paviršius liks purus. Arti derančių augalų dirva dirbama sekliai, kad nebūtų pažeistos šaknys. Tręšiamos aronijos taip pat, kaip ir kiti uogakrūmiai.

Rekomenduojami video