Atrodo, kad šie rinkimai pagaliau užbaigė Lietuvos politinę melioraciją: Seime praktiškai nebeliko mažųjų partijų. Kokį derlių visuomenei žada nusausinti ir sustambinti didieji partiniai laukai?

Velnio sėkla nusausintam lauke

Sakoma, kad politika – tai pinigai, o pinigai – tai politika. Glaudus jų ryšys net ir demokratiniuose kraštuose ne visada skaidrus, matomas ir kontroliuojamas. Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotomis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisomis 2011 metais buvo pradėtas intensyvus nelabai aiškios kilmės pinigais įmirkusių partinių žemių sausinimas. Uždraudus verslo paramą partijoms ir netgi fizinių asmenų aukas ne politinės kampanijos metu, vienu svarbiausių partijų finansavimo šaltiniu tapo tiesioginės valstybės išmokos. Pasak politologų, taip Lietuva nuo du dešimtmečius gyvavusio liberalaus partijų finansavimo režimo perėjo prie itin griežto.

Norų, matyt, būta gerų: užsimojus vienu ypu nusausinti politinės korupcijos pelkynus ir pagerinti dirbamos žemės kokybę tikėtasi gausesnio bendrojo gėrio derliaus. O juk būtent jis yra ir atskiros bendruomenės, ir visos valstybės egzistavimo tikslas. Tačiau po 5 metų nuo šios masinės melioracijos pradžios nusausintuose laukuose tarp gražiai banguojančių javų STT agentai pagavo vienos itin skaidrios partijos lyderį, kuris iš stambios verslo grupės galimai paėmė bemaž 100 tūkstančių eurų kyšį. Įdomiausia, kad tas politikas, kaip vėliau atskleidė garsusis „tulpių paštas“, buvo pačios prezidentės favoritas ir paklusnus jai svarbių politinių reikaliukų tvarkytojas. Numelioruotame lauke išdygusią velnio sėklą drėkino ir valstybė visų mokesčių mokėtojų pinigais, ir aukštai pakilęs gruntinis korupcijos vanduo. Kiek tokių sėklų dar dygsta ir kiek išdygs ateityje, matyt, nesiimtų spėlioti net ir STT agronomai, bandantys kovoti su politinės korupcijos Sosnovskio barščiais.

Pasitikėjimo krizė

Apie neapgalvotos ir beatodairiškos masinės melioracijos pasekmes primena XX amžiaus 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmetį neatpažįstamai pakeistas Lietuvos kraštovaizdis. Jame viską nustelbė platūs ištiesinti laukai, auginantys žymiai didesnį derlių, patogūs žemės ūkio technikai. Nebeliko pelkių, vingiuotų upeliukų, miškelių ir krūmynų plotų, buldozeriai iš peizažo ištrynė vienkiemius su žydinčiais sodais, o kartu išrovė ir tėviškėn įleistas tūkstančių žmonių gyvenimo šaknis. Po pusės amžiaus aiškiau matyti masinės melioracijos pasiekimai ir jos žala. Šiandien daug kur melioracijos įrenginiai jau visai sunykę, o mokslininkai tebekalba apie didelę skriaudą gamtai – pagreitintą dirvožemio eroziją, sunaikintas ekosistemas, švaraus vandens telkinius, vardan plačių laukų paaukotą bioįvairovę. O kada pamatysime tikrąsias prieš dešimtmetį pradėtos politinės melioracijos pasekmes, kai į politinį veikimo lauką buvo mesta sunkioji technika – partijų finansavimo reforma, 5 proc. patekimo į Seimą barjeras, vienintelę teisingą nuomonę propaguojantis visuomeninis transliuotojas? Kai kas jau ima ryškėti: rinkėjai per šiuos Seimo rinkimus tiesiog nušlavė mažąsias partijas, jame beliko pavieniai jų atstovai, neturėsiantys savo frakcijų. Ką toks politinės ekosistemos pokytis sako apie besikeičiantį šalies politinį peizažą?

Darius Kuolys, kultūros istorikas, politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininkas, nedidelių partijų nesėkmę šiuose rinkimuose aiškina keliomis priežastimis. Pasak jo, mažųjų partijų buvo įvairių – vienos susikūrusios ar transformuotos tik prieš rinkimus, tad neturėjo nei laiko, nei būdų pristatyti savo idėjos. Nesugebėjimas susitarti dėl bendros veikimo strategijos esą nemaža dalimi yra pačių mažųjų problema. „Kitas dalykas, rimtesnis – mūsų susikurta partinė politinė sistema. Ji buvo kurta prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos metais. Partinis gyvenimas išties yra suvalstybintas. Partijos finansuojamos iš biudžeto, rinkimai nuolat stipriai brangsta, tai yra numatyta stambiųjų partijų planuose. Jos vienaip ar kitaip išvengia rimtesnės konkurencinės kovos, nes užsitikrina gana saugų valstybinį gyvenimą – biudžetinius pinigus, pačių formuojamą Vyriausiąją rinkimų komisiją. O ji vienaip ar kitaip labiau įsiklauso į ją sudariusias jėgas. Tai iš esmės irgi yra instrumentas susikurtai valstybinei partinei sistemai ginti. Taip, valstybėje yra tam tikras stabilumas, kita vertus, nuoseklesniam atsinaujinimui, atidesniam visuomenės balso girdėjimui, visuomenės ir valstybės stipresniam ryšiui šita sistema nėra palanki“, – sakė D.Kuolys. Anot jo, tai, kad pusė Lietuvos piliečių nedalyvauja rinkimuose, yra nusivylę arba apskritai abejingi politiniams procesams, rodo, jog lietuviai išgyvena sisteminę pasitikėjimo krizę.

Kultûros istorijos tyrinëtojas, visuomenës veikëjas, straipsniø politikos, kultûros, socialiniø procesø Lietuvoje temomis autorius Darius Kuolys.

Pagrindinis klausimas

Ją esą rodo tai, kad kaskart išsirinkę naują Seimą tuoj pat juo nepasitikime. „Pasitikėjimas Seimu neišauga, nuo rinkimų jis nepriklauso. Ir ši pasitikėjimo krizė yra rimta. Tai reiškia ir politinį susvetimėjimą. Tai reiškia, kad nemaža dalis lietuvių neatranda ryšio su valstybe, su savo respublika. Šitie klausimai gali būti sprendžiami įvairiai. Arba tradicinėms partijoms labiau atsiveriant visuomenei, įsiklausant į ją, labiau kalbantis, ir tokių pastangų taip pat matyti, jų buvo net ir rinkimų naktį“, – teigė D.Kuolys. Anot jo, tai yra geri ženklai, bet ar pakankami – neaišku. Ar jie ilgai truks – taip pat.

Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus, šiuose Seimo rinkimuose dalyvavęs kaip Žaliųjų partijos kandidatas, mano, kad melioracija ir politikoje nėra visai blogas dalykas. „Aš asmeniškai visą laiką buvau už dvipartinę sistemą Lietuvoje. Kad viena partija prisiimtų visą atsakomybę už valstybės reikalus, pilnai nuo A iki Ž, ir opozicijai būtų galima pagal visus punktus nuo A iki Ž laisvai kritikuoti valdžią. Kurį laiką aš tokią situaciją stebėjau Ispanijoje, ir man tai atrodė visai neblogai. Valdančiąją partiją galima kritikuoti visais punktais, ir jie negali atsikalbinėti, kad to ar ano negali padaryti, nes dirba koalicijoje ir turi derinti sprendimus su partneriais. Bet Lietuvoje, kaip ir Rytų bei Vidurio Europoje, yra daugiapartinės sistemos, kai valdžią realiai gali formuoti ne dvi, o daugiau partijų. Tai bendra posovietinėse šalyse po komunistinio valdymo įsitvirtinusi tradicija“, – sakė M.Laurinkus.

Anot jo, partinė melioracija Lietuvoje buvo neišvengiama. „Jau seniai jaučiau, kad tos trisdešimt kelios partijos Lietuvoje kažkuriuo momentu visos iškart išnyks. Dėl objektyvių priežasčių: atsirado kita partijų finansinio gyvavimo sistema, mažosios partijos, skirtingai nuo didžiųjų, nieko nebeturi. Kita priežastis – visuomenė nebenori per rinkimus tuščiai dalyti savo balsų. Ir dar: žmonės visiškai nebetiki partijų skelbiamomis idėjomis. Gali kalbėti apie ką nori – nacionalinę idėją, švietimą, išnykusį kaimą, kad valstybė žlunga ir taip toliau – niekas į tai nebekreipia dėmesio. Visas dėmesys sutelktas į tai, koks žmonių būrys gali padaryti taip, kad gautume kuo daugiau ES pinigų. Ir viskas. Čia pagrindinis klausimas. Daug išmokų, ir į tai orientuojamasi. Visa kita aplinkui jau pradėjo nebedominti“, – apibendrino pašnekovas.

Vieta po saule

Algis Krupavičius, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Seimo rinkimuose dalyvavęs partijos „Lietuva – visų“ sąraše, teigia, kad lygios galimybės partijoms tikrai nesuteikiamos. „Didesnės, kurios daugiau metų veikia politikos arenoje, gauna valstybės dotacijas, yra aiškiai pranašesnėse pozicijose. Jeigu norėtų atsirasti nauja partija, tai būtų ganėtinai sunku. O tos, kurios atsiranda, irgi naudojasi įvairiais ištekliais, nebūtinai susijusiais su valstybės parama. Tarkime, Laisvės partija – akivaizdu, kad ji naudojosi savo frakcijos Vilniaus savivaldybėje parama. Vieša paslaptis, kad šią partiją įvairiais įmanomais būdais rėmė ir rengti rinkimų kampaniją padėjo sostinės meras. Kitų partijų situacija yra sudėtingesnė. Lietuvoje turime tris partijų ešelonus: didžiosios, vidutinio dydžio ir mažosios bei naujos. Pirmoji ir antroji grupė tarpusavyje konkuruoja, o mažosios partijos tėra tam tikras fonas ir informacinis triukšmas, į kurį rinkėjai įprato kreipti ne itin didelį dėmesį. Siekdami, kad jų balsas būtų svarbus, jie renkasi didesnes partijas, kurios turi šansų gauti mandatų Seime ar savivaldybių tarybose. Tik toks strategiškai motyvuotas balsavimas gali būti rezultatyvus“, – sakė politologas.

Algis Krupavičius

Pasak A.Krupavičiaus, priekaištai mažosioms partijoms dėl „išmestų“ rinkėjų balsų ne visai teisingi, nes jos turi teisę dalyvauti rinkimuose, o rinkėjai renkasi iš dalyvaujančiųjų. „Šiuose rinkimuose į šiukšlių dėžę daugiamandatėje apygardoje nuėjo daugiau nei 20 proc., arba beveik 230 tūkstančių balsų. Tai šiek tiek daugiau nei vidutiniškai per eilinius Seimo rinkimus. Sprendimas galėjo būti truputį geresnis, kai buvo diskutuojama dėl patekimo į Seimą slenksčio dydžio. Jeigu bent jau būtų buvę sugrįžta prie pradinio 1992 m. rinkimų įstatyme numatyto 4 proc. barjero visoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų, kurioms buvo taikomas dviejų kvotų reikalavimas, „išmestų“ balsų būtų sumažėję keliomis dešimtimis tūkstančių. Demokratijos valstybėje dėl to būtų daugiau. Nebūtinai reikėjo iškart mažinti kartelę iki 3 proc., nors yra ne viena šalis, kur tokia kartelė egzistuoja. Dabar rinkėjų balsų, nepatekusių į Seimo mandatų dalybas, skaičius yra didelis, iš tikrųjų tai yra antra pagal gautų balsų skaičių partija. Akivaizdu, kad patekimo į Seimą kartelę reikėtų kiek nuleisti“, – sakė A.Krupavičius.

Ko netektų dabartinis Lietuvos politinis peizažas mažąsias partijas nukreipus į požeminius drenažo vamzdžius? „Mažosios partijos atneša naujų idėjų, tai viena, antra – didina politinį pasirinkimą rinkėjams, skatina įvairovę ir neleidžia politikos lauke įsitvirtinti kokioms nors monopolinėms idėjoms. Nors, aišku, konkurencijos Lietuvos politiniame lauke yra, bet idėjų požiūriu ta konkurencija tikrai ribota. Ir centro kairės, ir centro dešinės didžiosios ir vidutinės partijos neretai gana panašios. Mažosios partijos, jeigu jos atsiranda, o dalis jų gyvuoja dešimtmečius, taip pat turi teisę į vietą po saule“, – apibendrino politologas.