Paskutinę praėjusių metų dieną mirė ypatingo likimo poetas, vertėjas ir dainų tekstų autorius Vytautas Petras Bložė. Šių metų vasarį poetas būtų šventęs 88-ąjį gimtadienį. Kaip ir kiti jo kartos poetai, V.P.Bložė buvo įsitikinęs, kad poezijos tikslas – liudyti kitų, bebalsių ir nutildytų, žmonių likimus: „Poetas turi teisę kalbėti/visų vardu/netgi tų, kuriems atimta balso teisė/arba jie nebyliai.“

Laisvo žodžio skonis

V.P.Bložė gimė 1930 m. vasario 9 d. Baisogaloje (Radviliškio r.). Jo tėvas – vaistininkas ir bitininkas, mokėjęs groti ir kai kuriais muzikos instrumentais. Būsimas poetas augo pilnoje kultūros, gana turtingoje aplinkoje, kuri gabiam vaikui turėjo garantuoti išsilavinimą, ateitį. Mokėsi Kėdainių, Šeduvos, Kauno gimnazijose. Visi dalykai jam ėjosi lengvai, neįdedant daug pastangų. Kai poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, V.P.Bložė nutraukė mokslus. Vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų filologiją, dirbo Grožinės literatūros leidykloje, buvo įsidarbinęs monteriu, buhalteriu.

Literatūroje V.P.Bložė pirmiausia pasirodė kaip poezijos vertėjas. Prieš jauną, kūrybingą žmogų vėrėsi pasaulio poezija, kuri buvo kitokia, negu ta, kurią oficialiai tuo metu leido Lietuvoje. Rašytojas jau tada suprato, kas ir kokia yra laisva kūryba. Jis išvertė ir publikavo Viljamo Šekspyro, Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino, Nikolajaus Nekrasovo, Fridricho Šilerio, Rainerio Marijos Rilkės, Česlovo Milošo ir kitų autorių kūrinių.

Dvilypė kūryba

Į literatūrą V.P.Bložė atėjo vėliau nei jo kartos poetai ir joje sunkiai skynėsi kelią. Nors Lietuvos rašytojų sąjungos nariu jis tapo dar 1956-aisiais, literatūroje debiutavo septintojo dešimtmečio pradžioje (pirmoji knyga „Septyni šienpjoviai“, 1961 m.) oratoriškais, plataus mosto eilėraščiais.

Panaši kūryba buvo ir antrojoje rašytojo knygoje „Nesudegantys miestai“, išleistoje 1964 m. Ir tik atgavus Nepriklausomybę paaiškėjo, kad beveik tuo pat metu poetas rašė skaudžią, elegišką lyriką apie pokarį, partizanų kovas ir tremtį. Dalį jos V.P.Bložė, baimindamasis represijų, sunaikino arba paslėpė, o išlikusią dalį paredagavęs 1994 m. paskelbė knygoje „Sename dvarely“.

Naują V.P.Bložės kūrybos etapą žymi eilėraščių rinkiniai „Iš tylinčios žemės“ (1966 m.) ir „Žemės gėlės“ (1971 m.). Juose nuspėjamą sovietinę retoriką keičia vizualūs, bet mįslingi kadrai, netikėtos asociacijos, o veržimąsi į šviesią komunistinę ateitį – klaidžiojimas po baugias, smurto ir mirties kupinas istorijos erdves. Tiesa, po Prahos pavasario sovietinis režimas suskato griežčiau varžyti neortodoksinę kūrybą ir V.P.Bložę tai palietė tiesiogiai – 1972-aisiais netikėtai buvo uždrausta jo knyga „Preliudai“. Iš knygos daug tikėjęsis poetas patyrė didelį sukrėtimą, ilgai sirgo.

Žinomas ir nepažįstamas

Rašytojas nedalyvavo viešajame gyvenime. Daugeliui, kurie skaitė jo knygas ir mylėjo jo eilėraščius, poetas buvo nematytas, nepažįstamas, gyvenantis kažkur toli. Iki šiol plačiajai visuomenei V.P.Bložės pavardė pirmiausia asocijuojasi su populiarių estradinių dainų („Senas jūrininkas“, „Tu man atleisk“ ir kt.) tekstais. Tačiau šie dainuojamosios lyrikos pavyzdžiai – tik dar vienas daugiabriaunio poeto talento įrodymas. Viešumoje buvo matoma tik dalis rašytojo kūrybos.

Cenzūros ,,priimti“ eilėraščiai ir per radiją nuolat skambėjusių dainų tekstai ilgai slėpė nežinomą poetą, rašiusį skaudžius eilėraščius su tikros biografijos žymėmis. Kaip ir kiti nekonformistiniai sovietinės epochos poetai, V.P.Bložė dažnai naudojosi užuominomis, elipsėmis, alegorijomis. Akivaizdus buvo jo polinkis mėtyti pėdas, slapukauti, mistifikuoti.

V.P.Bložės poezijoje ryškus menininko, kaip visuomenės atstumtojo, keistuolio ar net bepročio, motyvas. Todėl tokios svarbios jam buvo Vincento van Gogo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybės. Po Nepriklausomybės atgavimo išleistose rašytojo knygose matyti paprastinimo tendencija – kai kur pasakojimas tampa beveik dokumentinis, o gamtos lyrika meditatyvi.

Netrūko išbandymų

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Bložė apsigyveno Švendubrėje prie Druskininkų. Jo žmona ir ištikima pagalbininke tapo rašytoja Nijolė Miliauskaitė. 2002-aisiais mirus žmonai, poetas persikėlė gyventi į Palangą, vėliau – į Kauną.

N.Miliauskaitės mirtį poetas išgyveno itin sunkiai. „Su Nijole išgyvenome 27 metus ir nė karto nesame susipykę. Net nesiginčydavome. Be jos man buvo taip sunku, kad norėjau ir aš išeiti ten, kur ji“, – viename iš retų savo interviu yra sakęs V.P.Bložė.

Literatūros tyrinėtojų teigimu, V.P.Bložė yra tikras lietuvių poezijos reformatorius, poetinėmis technikomis (paradoksu, ironija, siurrealizmu, sąlygiškumu, žaidimu žodžių reikšmėmis, sapno poetika ir pan.) atnaujinęs lietuvių poeziją ir iki šiol tebedarantis įtaką jauniesiems lietuvių poetams.

Jo eilėraščiai išversti į rusų, ukrainiečių, latvių, lenkų, anglų ir kt. kalbas. V.P.Bložė apdovanotas „Poetinio Druskininkų rudens“ Jotvingių premija (1986 m.), Nacionaline kultūros ir meno premija (1991 m.), yra tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu (1997 m.), apdovanotas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą.

Režisierius, rašytojas Vytautas V.Landsbergis apie šį iškilų Lietuvos poetą, jo gyvenimą yra sukūręs keletą dokumentinių filmų: „Tėvas“ (1989 m.), „Koncertas“ (1990 m.), „Švendubrės šamanas“ (2001 m.).

Parengė Eglė Valionienė