Po ekstremalių gamtos reiškinių susirūpinta, kaip padėti žemdirbiams suvaldyti šias rizikas ir užtikrinti padoresnę pajamų praradimo apsaugą. Žemės ūkio ministerijoje sudaryta darbo grupė iki gruodžio 10 dienos turėtų pateikti siūlymus, kaip patobulinti Lietuvoje veikiančią, tačiau daugelio žemdirbių ignoruojamą pasėlių draudimo sistemą.

Ūkininkai pratrūko

Jau daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje veikia vokiečių ūkininkų kapitalo pasėlių draudimo bendrovės filialas, tačiau masiškesnis auginamų kultūrų draudimas per tą laikotarpį neįsisiūbavo – pas mus draudžiama vidutiniškai apie 15 proc., o Vokietijoje – iki 70 proc. pasėlių.

Mūsų ūkininkams prikišama, kad jų mąstymas yra sustabarėjęs, ir kritikuojamas pagrindinis jų argumentas: „Mums draustis neapsimoka.“ Ypač šiemet ūkininkai buvo trinami tarp girnų dėl draudimo. Kai pasėlius degino stichinė sausra, Žemės ūkio ministerija paskubėjo atsiriboti nuo žemdirbių pretenzijų ir priminė, kad nuo tokios rizikos reikia draustis. Tada ūkininkai pratrūko aiškinti, kad draudimas nuo stichinės sausros tėra fikcija – teorinė galimybė apsidrausti yra, bet praktiškai ji neveikia.

Dar vasarą pagrindinių žemdirbių organizacijų atstovai „Valstiečių laikraščiui“ aiškino, kad Lietuvoje nėra pakankamai hidrometeorologinių stotelių sausrai nustatyti, be to, paskelbus ir nustačius stichinę sausrą, išmokama tik 15 proc. draudimo vertės. Tad koks kvailys kiš pinigus į draudimą, jeigu šansai gauti išmokas nelaimės atveju labai menki.

Po žalos įmokos didėja

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas gina žemdirbius: „Jie ir mąsto, ir moka skaičiuoti. Jeigu būtų normalios priimtinos draudimo sąlygos, kur kas daugiau ūkininkų draustųsi. Bet jeigu nesueina galai, žmonės nerizikuoja.“

Pasak jo, pirmiausia nepatrauklu tai, kad reikia drausti visas auginamas kultūras, negali apdrausti, pavyzdžiui, tik rapsų, privalai įtraukti ir žirnius, miežius, pupas – viską, ką tik augini ūkyje. Nuo draudimo esą atbaido ir didelės įmokos.

„Jeigu patyrei žalą, kitais metais draudimo įmokos smarkiai išauga. Tik po 8–10 metų grįžtama prie pradinės įmokų sumos. Ir draudimo įmokų kompensavimas nėra jau toks patrauklus. Jos išmokamos per Nacionalinę mokėjimo agentūrą, šis procesas gali užsitęsti net iki 2 metų.

Dar vienas dalykas – kai ištinka stichinės liūtys ar sausra, kompensacijas turi skirti ir valstybė, nes vokiečių draudikai su Vyriausybe pasirašė tokį susitarimą. Tad atsiranda visokių niuansų“, – pasėlių draudimo sistemos trūkumus vardijo į minėtą Žemės ūkio ministerijos darbo grupę įtrauktas J.Talmantas.

Jis apgailestavo, kad lietuviai taip ir nesugebėjo įsteigti savišalpos fondo, kurio idėja buvo aptarinėjama prieš vokiečių draudikų atėjimą į mūsų rinką. „Jeigu turėtume tokį fondą, ūkininkų ir draudimo įmokoms kompensuoti skirti biudžeto pinigai liktų šalyje, o dabar atitenka vokiečių kapitalo bendrovei“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Iš draudimo nesipelno

Pasėlių draudimo sistemos tobulinimo darbo grupės narys dr. Evaldas Klimas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto docentas, pripažino, kad pasėlių draudimo srityje labai daug briaunų, kurias reikia nuosekliai šlifuoti. Anot jo, jau pažanga, kad prasidėjo diskusijos.

„Pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie draudimo tobulinimą, o apie draudimo esmę, jo reikalingumą. Juk ūkininkui nekyla minčių nepurkšti, netręšti pasėlių. Bet kai reikia apsidrausti ir valdyti rizikas, prasideda liguistas svarstymas, ar apsimokės. Juk žemės ūkis – verslas. Jeigu investuoji į technologinius procesus, bet neapsidraudi nuo gamtos padarinių, labai smarkiai rizikuoji. Šiuo atveju lietuvių mąstysena įdomi, tuo mes ir skiriamės nuo vokiečių. Bet laikas suvokti, kad ramus gyvenimas – praeityje“, – teigė vokiečių draudikams kaip žalų vertinimo ekspertas talkininkaujantis ASU docentas.

Jis siūlo mokytis iš vokiečių, kurie sako, kad draudimas – ne pasipelnymo šaltinis, o apsauga ir ramybė. Jeigu apdrausti pasėliai nenukentėjo – puiku, vadinasi, bus derliaus. Bet jeigu patiriama žala, pagalba turi būti adekvati, neturi būti jokių išsisukinėjimų. „Kad nebūtų taip, kad pinigus paimti mokame, o kai bėda, sukame uodegą. Kai visi tai supras, galima bus tikėtis gerų poslinkių“, – vylėsi dr. E.Klimas.

ASU docentas prisiminė, kaip per mokymus Vokietijoje, viename ūkyje išvydęs visiškai suguldytus žieminius miežius, jis paklausė ūkininko, kaip išgyvens, praradęs tiek derliaus? Javų augintojas atsakė esąs visiškai ramus, nes jam nėra skirtumo, kas jam sumokės už derlių: salyklinių miežių pirkėjas ar draudimo bendrovė.

Stinga kritulių matuoklių

Dr. E.Klimas pripažino, kad Lietuvoje nelengva įvertinti sausros žalą pirmiausia dėl nepakankamo hidrometeorologijos stotelių tankumo.

„Mano diplomantai atlieka bandymus įvairių regionų ūkiuose. Be kitų dalykų, jie turi įvertinti ir meteorologines sąlygas. Kai nėra šalia stotelės, imamas gretimų stotelių duomenų vidurkis. Tokiu atveju būna absurdo. Tokių stotelių turi būti kuo daugiau, tai nėra kažkokie ypatingi įrenginiai. Geruose ūkiuose kritulių matuoklių turėtų būti net keli. Pats jau 35 metus kasdien matuoju kritulius, be to neįsivaizduočiau ūkininkavimo“, – sakė nedidelį ūkį turintis mokslininkas ir dėstytojas.

Ir šiuo atveju jis kvietė mokytis iš vokiečių, kurie yra apsirūpinę kritulių matuokliais, jų duomenimis pasitikima.

Spręs vokiečiai

Vokiečių draudimo bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVaG“ filialo „VH Lietuva“ vadovas Algimantas Navickas viliasi, kad galbūt pavasarį ūkininkai pasėlius galės drausti naujomis sąlygomis. Žemdirbių pateiktas pastabas jis sakė aptars su draudimo bendrovės vadovybe Vokietijoje.

„Jie pirmiausia norėtų palankesnio draudimo nuo stichinės sausros, nes dabar ši paslauga neatitinka jų lūkesčių. Per mažos išmokos, kai patiriami gerokai didesni nuostoliai. Kitas dalykas – per sudėtingas draudiminio įvykio pripažinimas, nes remiamasi hidrometeorologijos stotelių, išmėtytų dideliais atstumais viena nuo kitos, duomenimis. Siūloma vadovautis palydoviniais duomenimis. Be to, gana pasenęs matavimas pagal hidroterminį koeficientą, siūloma naudoti drėgnumo indeksą“, – ūkininkų pasiūlymus vardijo A.Navickas ir pridūrė, kad išmokos turėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į stichinės sausros intensyvumą.

Taip pat svarstoma galimybė drausti nuo ilgalaikio lietaus ir remtis palydoviniais duomenimis. Jeigu per 30 dienų kritulių kiekis dvigubai viršija ilgalaikę bendrąją normą, kiekvienam nuo šios rizikos pasėlius apdraudusiam ūkininkui galėtų būti išmokama tam tikra pinigų suma.

Vokiečių draudimo bendrovės atstovas Lietuvoje sutiko, kad galima būtų supaprastinti draudimo procedūras, ir žemdirbių neapsunkinti popierizmu, kurio jie labai purtosi. „Pavyzdžiui, kaimynai latviai elgiasi kitaip, ten nereikia, kad atitinkama institucija patvirtintų įvykį. Latvių teigimu, draudikams nustačius draudiminį įvykį, jais pasitikima. Ir pas mus galėtų būti toks variantas“, – sakė A.Navickas.

Taip pat norima atgaivinti privalomąjį pasėlių draudimą tiems, kurie pasinaudojo europine investicine parama.

Žalos didėja

Draudikų atstovas Lietuvoje bendrovės vadovams Vokietijoje perduos dar vieną mūsų žemdirbių pasiūlymą – vieną draudimo paslaugų paketą nuo visų rizikų už palankesnę kainą.

A.Navickas

Ar draudimo įmokos sumažėtų, jeigu daugiau ūkininkų draustųsi pasėlius? „Mūsų nuostolingumas per daugiau nei 10 metų veiklos Lietuvoje yra 75 proc. Tai reiškia, kad išmokėjome 75 proc. to, ką gavome už pasėlių draudimą. Tad nėra logikos, kad įmokos sumažėtų. Nepalankių gamtos reiškinių daugėja, patiriamos vis didesnės žalos“, – aiškino A.Navickas.

Jis pabrėžė, kad valstybė kompensuoja nemažą dalį įmokų, todėl žemdirbiams draudimas kainuoja ne tiek ir daug. „Tarkime, apdrausti vidutinį pasėlį, kurio vidutinė hektaro vertė yra 1 000 eurų, vidutiniškai kainuotų 28 eurus. Iš jų 16 eurų kompensuoja valstybė, tad žemdirbiui reikia pridėti tik 12 eurų. O žemdirbio pelnas iš hektaro sudaro apie 300 eurų“, – skaičiavo vokiečių draudimo kompanijos filialo Lietuvoje vadovas.

Turime kuo didžiuotis

Ir žemdirbiai, ir mokslininkai, ir draudikai sutaria, kad nuo pasėlių draudimo neturėtų nusigręžti ir valstybė. Pasak A.Navicko, daug kur valstybės remia pasėlių draudimą, nes tai – specifinė rizika, susijusi su maisto gamyba.

Dr. E.Klimo teigimu, Lietuva – žemės ūkio šalis, todėl šiai sričiai turėtų būti skiriamas adekvatus visų valdžios grandžių dėmesys. „Labai svarbi šviečiamoji veikla, žmones reikia ne bausti, o juos konsultuoti, aiškinti. Juk mes turėtume didžiuotis, kad žemės ūkio naudmenų vienam gyventojui turime trigubai daugiau nei ES vidurkis. Tai reiškia, kad turime potencialą ir galime protingai jį vystyti, tereikia sudaryti tinkamas prielaidas. Pavyzdžiui, Švedijoje bet kokį regioną akimirksniu gali išvystyti. Sudaromos ekonominės, mokesčių sąlygos, ir žmonės veržiasi į tą vietą. Ir svarbiausia jie nekeičia taisyklių, yra tęstinumas, o aplinkos apsaugos specialistai atvažiuoja ne bausti, o paaiškinti ir patarti“, – aiškino ASU docentas.

Padidins paramą

Edvardas Makšeckas, Žemės ūkio ministerijos 1-ojo ES paramos skyriaus patarėjas

Žemės ūkio ministerija įžvelgia tris pagrindines draudimo sistemos plėtros kryptis: didinti žemdirbių motyvaciją draustis, plėsti draudimo paslaugas, efektyvinti draudiminių įvykių pripažinimą ir žalų atlyginimą. Šiems tikslams pasiekti darbo grupėje suburti žemdirbių, mokslo ir valstybės institucijų atstovai.

Ministerija numato peržiūrėti draudimo įkainių dydžius, finansavimo sąlygas bei galimybes plėsti perdraudimo sistemą įtraukiant kitus ekstremalius reiškinius, pavyzdžiui, tokius kaip 2017 m. lietūs. Stichinės sausros atveju draudimo kompanijai gali būti atlyginama dalis nuostolių Vyriausybės patvirtinta tvarka. Kitaip tariant, yra sukurta valstybinė perdraudimo sistema ir sausros atvejui Finansų ministerijoje suformuotas lėšų rezervas.

Dabar analizuojamos perdraudimo sistemos plėtros galimybės. Nuo šių metų rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja draudimo įmokų kompensavimo taisyklių redakcija: lengvinamos administravimo procedūros, iki 50 proc. ankstinamas kompensacijos išmokėjimas.

Šiuo metu rengiamas taisyklių keitimas, kuriuo paramos intensyvumas didinamas nuo 65 proc. iki 70 proc. bei mažinama žalos riba nuo 30 proc. iki 20 proc. Tikėtina, kad šie pokyčiai paskatins žemdirbius aktyviau naudotis draudimo paslaugomis, sudarys prielaidas greičiau kompensuoti draudimo įmokas.

Tarp draudimo sistemos ir Vyriausybės programoje numatytų žemės ūkio rizikos valdymo fondų egzistuoja aiški takoskyra. Rizikos valdymo fondai modeliuojami daugiau kaip pajamų stabilizavimo priemonė, apsauganti fondų veikloje dalyvaujančius žemdirbius nuo ekstremalių rinkų situacijų, kainų svyravimų. Todėl, net ir turint efektyviai veikiančią pasėlių ir augalų draudimo sistemą, prasminga yra ir rizikos fondų veikla.